„Jūros pavojuose“

TAMSIĄ naktį burlaivis, kuriame plaukia 276 žmonės, artėja prie vienos Viduržemio jūros salos. Laivo įgula ir keleiviai, 14 dienų svaidomi audringuose vandenyse, išseko. Rytui išaušus, jie pamato žemę ir stengiasi priplaukti prie kranto. Bet laivo priekis tvirtai įsminga, o paskuigalis ima irti nuo mūšos. Visi puola iš laivo ir plaukia arba iriasi ant lentų bei nuolaužų į Maltos pakrantę. Sušalę ir iškamuoti, jie traukia tolyn nuo šėlstančios jūros. Tarp keleivių yra ir krikščionių apaštalas Paulius. Jis vežamas Romon į teismą (Apaštalų darbai 27:27-44).

Laivo sudužimas prie Maltos salos Pauliui buvo nebe pirmas gyvybei grėsęs atsitikimas jūroje. Jau prieš keletą metų jis rašė: „Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje.“ Jis pridūrė buvęs „jūros pavojuose“ (2 Korintiečiams 11:25-27). Jūrų kelionės padėjo Pauliui atlikti Dievo duotą „pagonių apaštalo“ vaidmenį (Romiečiams 11:13).

Ar daug buvo keliaujama jūromis pirmajame amžiuje? Kiek tai padėjo plisti krikščionybei? Ar tai buvo saugu? Kokie buvo laivai? Kaip įsikurdavo keleiviai?

Roma ir jūrininkystė

Romėnai vadino Viduržemio jūrą Mare Nostrum — mūsų jūra. Kontroliuoti jūrų kelius Romai buvo gyvybiškai svarbu ne tik dėl karinių priežasčių. Daugelis Romos imperijos miestų arba patys buvo uostai, arba per juos įsiveždavo prekes. Pavyzdžiui, Roma turėjo savo uostą netoli esančioje Ostijoje, Korintas naudojosi Lechaju ir Kenchrėja, o Sirijos Antiochija — Seleukija. Geras jūrų susisiekimas tarp tų uostų garantavo greitą ryšį su pagrindiniais miestais ir palengvindavo Romos provincijų valdymą.

Nuo laivininkystės priklausė ir maisto tiekimas Romai. Miestui, turinčiam apie milijoną gyventojų, reikėjo daugybės grūdų — maždaug nuo 250000 iki 400000 tonų per metus. Iš kur juos gabendavo? Juozapas Flavijus cituoja Erodą Agripą II, sakiusį, kad Šiaurės Afrika maitina Romą aštuonis metų mėnesius, o Egiptas — likusius keturis. Grūdai buvo plukdomi tam miestui tūkstančiais laivų.

Klestintis jūrų transportas aprūpindavo prabangiąją Romą visokiausiomis prekėmis. Mineralus, akmenis bei marmurą atplukdydavo iš Kipro, Graikijos ir Egipto, miško medžiagą — iš Libano. Vyną gabendavo iš Smirnos, riešutus — iš Damasko, datules — iš Palestinos. Tepalus ir kaučiuką imdavo iš Kilikijos, vilną — iš Mileto ir Laodikėjos, audinius — iš Sirijos bei Libano, purpuro rūbus — iš Tyro ir Sidono. Dažus siųsdavo Tiatyrai, o stiklą — Aleksandrija bei Sidonas. Šilkas, medvilnė, dramblio kaulo dirbiniai bei prieskoniai buvo įvežami iš Kinijos ir Indijos.

Ką galima pasakyti apie sudužusį prie Maltos laivą, kuriuo keliavo Paulius? Tai buvo ‛Aleksandrijos laivas, plaukęs į Italiją’ ir gabenęs grūdus (Apaštalų darbai 27:6). Javavežių savininkai, kapitonai bei įgulos nariai būdavo graikai, finikiečiai arba sirai. Tačiau laivus nuomodavo valstybė. „Kaip ir renkant mokesčius, — sako istorikas V. M. Ramzis, — valdžiai buvo lengviau samdyti rangovus, negu pačiai kurti didžiulį verslą, kuriam reikėtų žmonių ir įrangos.“

Paulius baigė keliauti į Romą laivu, turėjusiu Dvynių ženklą. Tai irgi buvo Aleksandrijos laivas. Jis atplaukė į Neapolio įlankoje esančius Puteolus — uostą, kuriame paprastai švartuodavosi javavežiai (Apaštalų darbai 28:11-13). Iš Puteolų (dabartinis Pocuolis) krovinius perveždavo sausumos keliais arba mažesniais laivais plukdydavo palei krantą šiaurėn bei Tibro upe į pačią Romą.

Keleiviai prekiniuose laivuose?

Kodėl Paulius ir jį saugantys kareiviai keliavo prekiniu laivu? Pirmiausia reikia žinoti, kokios buvo tų dienų kelionės jūromis.

Pirmajame m. e. amžiuje nebuvo keleivinių laivų. Keliauninkai plaukiodavo prekiniais laivais. Jais keliaudavo visokie žmonės: valstybės pareigūnai, išsilavinę asmenys, pamokslininkai, burtininkai, artistai, atletai, pirkliai, turistai bei maldininkai.

Žinoma, būdavo ir nedidelių laivų, plaukiojusių palei krantą ir perveždavusių keleivius bei krovinius. Galbūt tokiu laivu plaukė Paulius, pakviestas ‛ateiti į Makedoniją’ iš Troados. Turbūt ne kartą mažais laivais jis plaukė į Atėnus ir iš ten. Gal ir vėlesnėje kelionėje Paulius plaukė nedideliu laivu iš Troados į Patarą pro netoli Mažosios Azijos krantų esančias salas (Apaštalų darbai 16:8-11; 17:14, 15; 20:1-6, 13-15; 21:1). Keliaujant tokiais laiveliais buvo taupomas laikas, bet jie netiko plaukioti toliau nuo kranto. Todėl į Kiprą, paskui į Pamfiliją ir iš Efezo į Cezarėją bei iš Pataros į Tyrą Paulius turėjo keliauti daug didesniais laivais (Apaštalų darbai 13:4, 13; 18:21, 22; 21:1-3). Laivas, kurio sudužimą prie Maltos Paulius pergyveno, taip pat turėjo būti palyginti didelis. Kokio maždaug dydžio buvo tokie laivai?

Remdamasis rašytiniais šaltiniais, vienas mokslininkas teigia: „Mažiausia senovės [laivo] talpa paprastai būdavo maždaug nuo 70 iki 80 tonų. Bent jau helenistiniu laikotarpiu labai paplitę buvo 130 tonų talpos laivai. Ne retenybė buvo ir 250 tonažo laivas, tikrai didesnis už vidutinį. Romėnų laikais imperijos transportui buvo naudojami dar didesni laivai — 340 tonų talpos. Didžiausių laivų talpa buvo 1300 tonų arba galbūt truputį daugiau.“ Remiantis antrojo m. e. amžiaus rašytiniais duomenimis, Aleksandrijos javavežis „Izidė“ buvo 55 metrų ilgio, apie 14 metrų pločio, turėjo maždaug 13 metrų gylio triumą ir, matyt, galėjo gabenti daugiau kaip tūkstantį tonų grūdų, taip pat keletą šimtų keleivių.

Kaip javavežiuose įsikurdavo keleiviai? Kadangi pagrindinė laivo paskirtis buvo krovinių gabenimas, keleiviams skirdavo antraeilį dėmesį. Jų neaprūpindavo maistu, o tik vandeniu, neteikdavo patarnavimų. Jie miegodavo denyje, galbūt po nakčiai pastatoma ir rytą nuardoma priedanga. Nors keleiviams leisdavo naudotis virtuve, tačiau viskuo, ko reikėjo gaminimui, valgymui, prausimuisi bei miegojimui, nuo puodų iki patalynės, jie turėjo pasirūpinti patys.

Ar saugu buvo keliauti jūromis?

Neturėdami prietaisų, net kompaso, šturmanai pirmajame amžiuje orientuodavosi tik iš akies. Todėl kelionės būdavo saugiausios esant geram matomumui — daugiausia nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo vidurio. Du mėnesius iki to meto ir po jo pirkliai dar galėdavo rizikuoti plaukioti. Bet žiemą pro miglą ir debesis dieną nesimatydavo nei sausumos kontūrų, nei saulės, o naktį — žvaigždžių. Nuo lapkričio 11-os iki kovo 10-os laivyba paprastai nutrūkdavo (lotyniškai mare clausum — uždara jūra), nebent būdavo labai svarbus ar neatidėliotinas reikalas. Tokius vėlyvus keliautojus sąlygos kartais priversdavo žiemoti svetimame uoste (Apaštalų darbai 27:12; 28:11).

Ar rizikingos sezoninės kelionės jūra buvo kuo nors pranašesnės už keliones sausuma? Be abejo! Kelionė jūra mažiau išvargindavo, buvo pigesnė bei greitesnė. Pučiant palankiems vėjams, laivas galėdavo nuplaukti apie 150 kilometrų per dieną. Pėsčiomis per dieną paprastai nukeliaudavo 25—30 kilometrų.

Laivo greitis beveik visiškai priklausė nuo vėjo. Per kelionę iš Egipto į Italiją net pačiu palankiausiu metu tekdavo nuolat rungtis su priešpriešiais vėjais. Trumpiausia keliauti būdavo per Rodą arba Myrą, taip pat per kai kuriuos Lykijos (Mažoji Azija) pakrantės uostus. Sykį javavežis „Izidė“ išplaukė iš Aleksandrijos ir 70 dienų klaidžiojo blaškomas daugybės audrų, kol prisišvartavo Pirėjuje. Varomas šiaurės vakarų vėjų, jis galbūt grįžo iš Italijos per 20—25 dienas. Tokia pat kelionė sausuma kuria nors kryptimi užtrukdavo 150 dienų geru oru.

Geroji naujiena paskelbta tolimose šalyse

Paulius, matyt, žinojo, kokie pavojai tyko keliaujant jūra ne sezono metu. Jis net patarė neplaukti rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje: „Vyrai, aš numatau, jog šis plaukimas bus grėsmingas ir pražūtingas ne tik kroviniams bei laivui, bet ir mūsų gyvybėms“ (Apaštalų darbai 27:9, 10). Tačiau šimtininkas nepaisė to perspėjimo, todėl viskas baigėsi laivo sudužimu prie Maltos.

Per savo misionieriškas keliones Paulius pergyveno mažiausiai keturis laivo sudužimus (Apaštalų darbai 27:41-44; 2 Korintiečiams 11:25). Tačiau tokios baigties tikimybė neatbaidė pirmųjų gerosios naujienos skelbėjų nuo jūros kelionių. Karalystės žiniai skleisti jie naudojosi visu prieinamu transportu. Paklūstant Jėzaus įsakymui, buvo liudijama plačiai (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbai 1:8). Dėl jų uolumo, jų sekėjų tikėjimo bei Jehovos šventosios dvasios vadovavimo geroji naujiena buvo paskelbta iki tolimiausių apgyventos žemės pakraščių.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 31 puslapyje]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.