Raši — įtakingas Biblijos komentatorius

KOKIA buvo viena iš pirmųjų knygų, išspausdintų hebrajų kalba? Ogi Penkiaknygės (penkių Mozės knygų) komentaras. Ji buvo išleista 1475 metais Kalabrijos Redže (Italija). Kas jos autorius? Jis buvo žinomas kaip Ráši.

Kodėl tie komentarai buvo ypač gerbiami? Ezra Šereševskis knygoje Rashi—The Man and His World rašo, kad Raši komentarai „pasidarė pagrindine knyga žydų šeimose bei mokymo namuose. Joks kitas žydų literatūros veikalas nebuvo taip vertinamas... Apie Raši sudarytus Penkiaknygės komentarus parašyta daugiau kaip 200 kitų komentarų“.

Ar Raši komentarai buvo aktualūs tik žydams? Šimtmečiais jo Hebrajiškųjų Raštų komentarai turėjo įtakos Biblijos vertėjams, nors daugelis jų to nesuprato. Kas buvo Ráši ir kodėl jis pasidarė toks įtakingas?

Kas buvo Raši?

Raši gimė 1040 metais Prancūzijoje, Trua mieste.a Jaunystėje jis studijavo Vormso bei Mainco (Reinlandas) žydų religinėse akademijose. Čia jam dėstė žymiausi Europos žydų mokslininkai. Būdamas maždaug 25 metų, jis dėl asmeninių aplinkybių sugrįžo į Trua. Raši, jau pripažintas gabus mokslininkas, greitai tapo vietos žydų bendruomenės religiniu vadovu ir įsteigė religinę akademiją. Ilgainiui šis naujas žydų mokymo centras net pasidarė įtakingesnis už tas Vokietijos akademijas, kuriose Raši studijavo.

Tuo metu Prancūzijos žydai gyveno palyginti taikiai bei ramiai su savo kaimynais krikščionybės išpažinėjais, tad Raši turėjo didesnę laisvę savo moksliniams darbams. Tačiau jis nebuvo kabinetinis mokslininkas. Nors Raši buvo autoritetingas mokytojas bei akademijos galva, gyveno iš vynininkystės. Gerai išmanydamas paprastus amatus, jis galėjo artimiau bendrauti su eiliniais žydais, tad matė jų aplinkybes ir užjautė juos. Trua padėtis taip pat praplėtė Raši supratingumą. Miestas, įsikūręs šalia pagrindinių prekybos kelių, buvo kosmopolitinis centras, todėl Raši puikiai žinojo įvairių tautų ypatumus bei papročius.

Kodėl prireikė komentarų?

Žydai garsėjo kaip „knygos“ tauta. Bet „knyga“ — Biblija — buvo hebrajiška, o „tauta“ dabar kalbėjo arabiškai, ispaniškai, prancūziškai, vokiškai bei daugybe kitų kalbų. Nors dauguma žydų nuo vaikystės vis dar buvo mokomi hebrajiškai, tačiau gerai nebesuprato daugelio Biblijos posakių. Be to, dėl ištisus amžius vyravusios griežtos rabinų judaizmo krypties žmonės buvo atpratinti gilintis į pažodinę Biblijos prasmę. Biblijos žodžiai bei eilutės buvo apaugusios alegorijomis bei legendomis. Tokių komentarų ir pasakojimų susikaupė daugiatomiai rašiniai, vadinami bendriniu midrašų vardu.b

Raši anūkas, rabinas Samuelis ben Meiras (Rašbamas), irgi buvo biblistas. Savo komentaruose apie Pradžios 37:2 eilutę jis rašė, kad „ankstesnieji komentatoriai [iki Raši]... buvo linkę sakyti pamokslus (derašot) ir tai laikė svarbiausiu dalyku, [bet] nebuvo pratę nuodugniai nagrinėti pažodinės Biblijos prasmės“. Apie tokią kryptį dr. A. Kohenas (Soncino Books of the Bible vyriausiasis redaktorius) rašo: „Nors rabinai nustatė taisyklę, draudžiančią nuo pešato, arba akivaizdžios teksto prasmės, nutolusius aiškinimus, tačiau patys mažai to paisė.“ Tokioje religinėje aplinkoje gyvenantis paprastas žydas skaitydamas Bibliją jautė, kad yra bejėgis viską suprasti be kokio nors paaiškinimo.

Raši tikslas ir metodai

Raši užsibrėžė paaukoti gyvenimą tam, kad Hebrajiškuosius Raštus suprastų visi žydai. Todėl jis pradėjo rinkti užrašytus komentarus apie tokius žodžius bei eilutes, kurie, jo manymu, galėjo būti sunkiai suprantami skaitytojui. Raši užrašuose yra jo mokytojų aiškinimai bei jo paties enciklopedinės žinios apie visą rabinų literatūrą. Raši ištyrė esamus lingvistinius šaltinius. Jis atkreipė dėmesį, kokios įtakos masoretų sudėti diakritiniai bei kirčio ženklai turi teksto prasmei. Aiškindamas kokio nors žodžio prasmę, jis Penkiaknygės komentaruose dažnai remiasi aramėjiškuoju vertimu (Onkelo Targumas). Raši ieškojo naujų metodų lanksčiai ir sumaniai aiškindamas prielinksnius, jungtukus, veiksmažodžių prasmę bei kitus gramatikos ir sintaksės dalykus. Tai buvo vertingi komentarai, padedantys suprasti hebrajų kalbos sintaksę bei gramatiką.

Raši nesilaikė vyraujančios rabinų judaizmo krypties ir visada stengėsi pabrėžti paprastą pažodinę teksto prasmę. Tačiau negalima buvo ignoruoti plačios midrašų literatūros, gerai žinomos žydams. Raši komentaruose yra įdomūs palyginimai su midrašų raštais, kuriuose tiesioginė Biblijos prasmė dažnai būdavo nebeaiški.

Komentaruose apie Pradžios 3:8 eilutę Raši aiškina: „Yra daug agadiniųc midrašų, kuriuos mūsų išminčiai jau tinkamai pavartojo Berešit Rabba bei kituose midrašų rinkiniuose. Tačiau mane domina tik tiesioginė eilutės prasmė (pešat) bei tie aggadot, kurie paaiškina Rašto mintį kontekste.“ Raši rinko ir redagavo tik tuos midrašus, kurie, jo nuomone, padėjo paaiškinti eilutės arba jos konteksto prasmę, o tuos, kurie kėlė prieštaravimus bei painiavą, atmesdavo. Dėl tokio redagavimo būsimos žydų kartos daugiausia ir žinojo Raši išrinktus midrašus.

Nors Raši negailėdavo pagyrų̃ savo mokytojams, bet ir nesidrovėdavo nepritarti jiems, jei matydavo, kad jų aiškinimai prieštarauja aiškiai teksto sampratai. Jeigu jis nesuprasdavo kokio nors fragmento arba manydavo, jog anksčiau jį paaiškino neteisingai, noriai pripažindavo tai ir net paminėdavo atvejus, kai mokiniai pataisė jo samprotavimą.

Kokios buvo aplinkybės

Raši buvo naujoviškas žmogus. Vienas rašytojas tai apibendrino tokiais žodžiais: „Didžiulis [Raši] indėlis į žydų gyvenimą buvo visų svarbių fragmentų perinterpretavimas to meto kalba taip aiškiai, suprantamai, taip šiltai ir humaniškai, taip kvalifikuotai ir moksliškai, kad jo komentarai pasidarė gerbiami it būtų buvę šventi ir mėgiami tarsi literatūros kūrinys. Hebrajiškai jis rašė tartum prancūziškai — sąmojingai ir dailiai. Pritrūkęs tikslaus hebrajiško žodžio, Raši parinkdavo prancūzišką terminą ir užrašydavo jį hebrajiškomis raidėmis.“ Tokie transliteruoti prancūziški žodžiai — Raši jų pavartojo daugiau kaip 3500 — pasidarė vertingu šaltiniu studijuojantiems senovės prancūzų filologiją bei tarimą.

Nors Raši gyvenimo pradžioje aplinka buvo palyginti rami, vėliau padidėjo įtampa tarp žydų ir krikščionybės išpažinėjų. Per 1096 metų pirmąjį kryžiaus žygį buvo nusiaubta žydų bendruomenė Reinlande, kur Raši anksčiau studijavo. Tūkstančiai žydų buvo nužudyti. Žinia apie tas žudynes atsiliepė jo sveikatai (ji vis blogėjo iki pat jo mirties 1105 metais). Nuo to laiko labai pasikeitė jo Rašto komentarai. Vienas žymus pavyzdys — Izaijo 53 skyrius, kur rašoma apie kenčiantį Jehovos tarną. Anksčiau Raši kaip ir Talmudo rašytojai aiškino, kad ši Rašto vieta yra apie Mesiją. Tačiau jau turbūt po kryžiaus žygio jis ėmė manyti, kad tose eilutėse kalbama apie žydų tautą, nukentėjusią nuo neteisybės. Nuo tada žydų aiškinimai apie tas eilutes pasikeitė.d Dėl krikščionių Bažnyčios nekrikščioniško elgesio daugelis, tarp jų ir žydai, nusisuko nuo tiesos apie Jėzų (Mato 7:16-20; 2 Petro 2:1, 2).

Kokia jo įtaka Biblijos vertėjams?

Netrukus Raši įtaka buvo jaučiama ne tik judaizme. Prancūzų Pranciškonų Biblijos komentatorius Nicholas de Lyra (1270—1349) taip dažnai remdavosi „rabinu Solomonu [Raši]”, kad jį praminė „Solomono pamėgdžiotoju“. Pats Lyra paveikė daugelį komentatorių bei vertėjų, tarp jų ir angliškosios Karaliaus Jokūbo Biblijos vertėjų pirmtakus bei reformatorių Martyną Liuterį, revoliucionizavusį Biblijos vertimą Vokietijoje. Liuteris taip nuodugniai rėmėsi Lyra, jog net paplito posakis: „Jei Lyra nebūtų grojęs lyra, Liuteris nebūtų šokęs.“

Raši didelės įtakos turėjo rabinų mokymas, nesiderinantis su krikščioniškąja tiesa. Tačiau, puikiai perpratęs biblinės hebrajų kalbos terminus, sintaksę ir gramatiką, nuolat dėdamas pastangas įžvelgti pagrindinę bei pažodinę teksto prasmę, Raši sudarė tokius komentarus, kurie Biblijos tyrinėtojams ir vertėjams yra vertingas palyginimų šaltinis.

[Išnašos]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Tekstas: Per gentile concessione del Ministero dei Beni Culturali e Ambientali