Jehova padėjo man užauginti penkis vaikus

Augau nedideliame ūkyje kartu su tėvais, dviem broliais ir dviem seserimis. Laikėme vištų, kiaulių ir karvių, patys užsiaugindavome maisto. Aišku, gyventi ūkyje reiškė sunkiai dirbti, bet buvome laimingi.

Su šeima lankėme metodistų bažnyčią. Tėtis giedojo bažnyčios chore, nes jo balsas buvo gražus. Su kitais choristais jis keliaudavo giedoti į kitas parapijas, dažnai kartu pasiimdavo ir mane. Bažnyčios didelės, pastatytos iš akmenų, todėl žiemą jose būdavo gana šalta. Tėtis giedodavo stovėdamas priešais visus. Kadangi priekiniai suolai buvo skirti svarbiems asmenims, turėdavau sėdėti gale. Man patikdavo savo tėčio klausytis.

Kiekvieną sekmadienį mus aplankydavo močiutė, tėčio mama. Kai buvau maždaug šešiolikos, ji mirė. Dėl močiutės netekties labai liūdėjau. Man rūpėjo, kur ji dabar, ar kada nors ją dar pamatysiu. Norėdama tai išsiaiškinti, kelis kartus nuėjau pas mediumę. Tos moters namuose buvo šalta ir purvina, juose būti bijojau. Klausiau jos, kur mano močiutė, bet atsakymo taip ir negavau.

Po kelerių metų iš vieno savo tėčio giminaičio, Jehovos liudytojo, sulaukiau kvietimo apsilankyti liudytojų sueigoje. Nors buvau girdėjusi, kad jų įsitikinimai keistoki, nusprendžiau nueiti. Tenai viena maloni moteris pasiūlė man studijuoti Bibliją. Taip prasidėjo mano pažintis su Jehova. Kurį laiką Bibliją skaičiau iš Karaliaus Jokūbo versijos, nes mama buvo sakiusi, kad liudytojų naudojamas Biblijos vertimas yra netikslus. Netrukus supratau, kad taip nėra.

Tai, ką per Biblijos studijas sužinojau, palietė mano širdį. Ypač nudžiugau supratusi, kad močiutė miega mirties miegu, kad Dievas ją prikels ir mudvi vėl pasimatysimea. Laikui bėgant padariau išvadą, kad nei apie Dievą, nei apie Bibliją nieko neišmaniau. Mano tėtis – irgi, nors daugybę metų lankė bažnyčią. Daugybę kartų giedojome giesmę „Vesk mane, o Tu, Jehova“, tačiau nesupratome, apie kokį Dievą giedame.

Ištekėjusi patiriu priešiškumą

Janas – vaikinas, su kuriuo draugavau, – irgi susidomėjo tiesa ir pradėjo studijuoti Bibliją. Jis ėmė po truputį keisti savo gyvenimą, netgi metė rūkyti. 1971 metų rugsėjį susituokėme. Bet netrukus po vestuvių netikėtai mirė mano anyta ir mudviejų su Janu tikėjimas buvo išbandytas. Po laidotuvių šeimos nariai ir artimi draugai kviesdavo susitikti ir kartu pasibūti. Tuose sambūriuose daugelis rūkydavo ir pasigerdavo. Janas jautė didelę pagundą grįžti prie senų įpročių.

Deja, Janas pagundai pasidavė ir gyventi pagal Biblijos principus jam pasidarė sunku. Jis ėmė praleidinėti studijas ir bendruomenės sueigas. O man studijuoti Bibliją, eiti į sueigas ir tarnybą labai patiko. 1972 metų kovo 9-ąją pasikrikštijau. Janas tądien buvo su manimi, tačiau bėgant laikui jis pasidarė tiesai priešiškas. Iš pradžių ėmė pykti pamatęs mūsų leidinius, paskui – priekaištauti, kad einu į tarnybą. Galiausiai pradėjo reikalauti, kad eičiau su juo į Kalėdų ir gimtadienių vakarėlius, rengiamus vietinėje užeigoje. Kartais iš pagarbos jam kaip šeimos galvai jį lydėdavau, tačiau saugojausi padaryti ką nors, kas būtų nuliūdinę Jehovą.b Vis nueidavau į tualetą ir melsdavau Dievą, kad padėtų likti jam ištikimai ir išlaikyti švarią sąžinę. Ir jis visada man padėdavo.

Su Janu susilaukėme trijų berniukų: Filipo, Naidželo ir Endriu. Mano vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, todėl didžiąją savaitės dalį namie nebūdavo. Labai stengiausi būti gera žmona ir kartu kuo daugiau daryti dėl Jehovos. Į tarnybą eidavau darbo dienomis, o savaitgalius leisdavau su vyru. Saugojausi, kad mudviejų vaikams nekalbėčiau apie jį neigiamai.

Bendruomenėje susiradau daug draugų, kai kuriuos veždavausi aplankyti savo tėvų. Pamažu tėvai naujuosius mano draugus pamilo. Kai vienas man brangus brolis mirė, mama atvažiavo į Karalystės salę paklausyti laidotuvių kalbos. Po kurio laiko mama, tėtis ir vyresnis brolis Stenlis su žmona Averel pradėjo studijuoti Bibliją ir tapo Jehovos liudytojais.

Stenlis su Averel turėjo sūnų ir dukrą. Su broliene pasiimdavome vaikus ir kartu eidavome skelbti gerosios naujienos. Nė viena neturėjome automobilio, tad eidavome pėsčiomis – stumdamos vaikų vežimėlius sukardavome daugybę kilometrų. Endriu gulėdavo vežimėlyje, Naidželą pasodindavau šalia, o Filipas eidavo įsikibęs į vežimėlio rankeną. Tarnyba mudviem su Averel teikė daug džiaugsmo.

Mokau savo vaikus

Mudviem su Janu gimė dar du vaikai: Kerolain ir Debė. Pasiryžau daryti viską, kad visi mano vaikai pažintų Jehovą ir norėtų jam tarnauti. Kiek įmanoma, vadovavausi Biblijoje užrašytais pamokymais tėvams. Stengiausi visada Jehovos klausyti – norėjau vaikams parodyti, kad man svarbu laikytis jam duoto pasiaukojimo įžado.

Viena pirmųjų Biblijos eilučių, kurią įsiminiau, buvo 1 Korintiečiams 15:33: „Blogos draugijos gadina gerus įpročius.“ Per suvažiavimą viena sesė pasakė, kad ragina savo vaikus pasibaigus pamokoms, taip sakant, palikti bendramokslius prie mokyklos vartų. Tuos žodžius paėmiau į širdį. Bet lengva nebuvo. Kartais sūnūs išsliūkindavo iš namų pažaisti futbolo su vietiniais berniukais. Aišku, daugelis tų jaunuolių nebuvo blogi, bet jie netarnavo Jehovai, ne visada kalbėjo ir elgėsi pavyzdingai.

Sykį sūnums pasakiau: jeigu po pamokų norės pažaisti futbolą, mielai pažaisčiau kartu. Aišku, futbolininkas iš manęs buvo prastas. Bet aš ir toliau stengiausi padėti berniukams suprasti, kad svarbu žiūrėti, su kuo draugauja. Galiausiai jie sugalvojo, kaip smagiai leisti laiką be draugijos iš pašalies.

Kita Biblijos eilutė, apie kurią nuolat galvodavau, yra 1 Jono 2:17: „Pasaulis praeina, jo geismai irgi, o kas vykdo Dievo valią, tas lieka per amžius.“ Visada turėjau omenyje, kad Šėtono valdomas pasaulis praeis, todėl mano užduotis buvo padėti vaikams susitelkti į tai, kas svarbiausia – į savo ryšį su Jehova. Jei iškildavo problemų, net ir nedidelių, melsdavau Jehovą vadovavimo ir visada jį rasdavau Biblijoje. Kas vienu ar kitu klausimu sakoma šioje knygoje, rodydavau ir savo vaikams. Tada jie matydavo, kad ne aš, o Jehova rodo jiems gyvenimo kryptį. Stengiausi būti vaikams geras pavyzdys tiek savo žodžiais, tiek elgesiu. Ir mano pastangos nenuėjo veltui. Pavyzdžiui, dar jauname amžiuje skelbdami gerąją naujieną po namus jie rasdavo žmonių, kuriuos lankydavo pakartotinai. Todėl tarnyba teikė jiems džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Gerai suvokiau, kokios svarbios yra sueigos. Vienu metu pastebėjau, kad šiokiadienio sueigoje vaikai būna pavargę. Todėl nusprendžiau šį tą pakeisti: parsiveždavau juos iš mokyklos, kartu lengvai užkąsdavome ir suguldavome pasnausti. Problemos kaip nebūta. Į sueigą neidavome tik jei kuris nors susirgdavome. Tokiais atvejais programą aptardavome namuose, televizorių įsijungdavome tik po aptarimo. Bet kartais namo netikėtai grįždavo Janas. Tada greit paslėpdavome knygas ir įjungdavome televizorių.

Svarbios mums buvo ir šeimos dvasinio ugdymo valandėlės. Kartais pasikalbėdavome apie Betelį ir apie tai, kokiame skyriuje vaikai norėtų tarnauti.

Užsibrėžėme tikslą būti pionieriais

Vyriausiasis sūnus Filipas paskutinių mokslo metų pabaigoje sulaukė pasiūlymo visu etatu dirbti automechaniku (tuo metu jam buvo šešiolika). Jis galėjo rinktis ir kitą darbą, ne visu etatu, – valyti langus. Bet Filipas norėjo dirbti visu etatu. Jis argumentavo, kad tada galėtų prisidėti prie šeimos išlaidų. Padėjau jam suprasti, kad pasirūpinti šeima finansiškai yra tėčio atsakomybė, ir priminiau, kad pinigų mums niekada netrūko. Taip pat paaiškinau: jeigu dirbtų ne visu etatu, galėtų iš karto imtis pionieriaus tarnybos.

Baigęs mokyklą, Filipas pradėjo pionieriauti, o aš ėmiausi pagalbinio pionieriaus tarnybos. Kai baigęs mokyklą reguliariojo pionieriaus paraišką užpildė vidurinis sūnus, tą padariau ir aš. Ketinau pioniere išbūti bent metus, kad galėčiau padėti savo sūnums evangelizacijos darbe ir baigti pionierių tarnybos kursus. Tuose kursuose mokiausi kartu su Naidželu.

Pionieriaus tarnybą iškart pamėgau. Žinojau, kad rodau vaikams gerą pavyzdį. Jehovos padedama pioniere tarnauju jau 35 metus. Jeigu Janas būtų žinojęs, kad esu pionierė, būtų man visaip trukdęs. Visada į tarnybą eidavau šiokiadieniais, kai jis būdavo kelyje, o savaitgalius praleisdavau kartu su juo namie.

Po kurio laiko Naidželas užpildė paraišką tarnauti Betelyje ir sulaukė kvietimo. Tenai jis įgijo gerų draugų, daug ko išmoko ir subrendo dvasiškai. Filipas su Endriu baigė tarnybos tobulinimo kursusc. Sakau sau, kad į tuos kursus jie išvyko būdami dar vaikai, bet sugrįžo tapę tikrais vyrais (1 Petro 5:10). Dievo mokymo nepalyginsi su jokiu kitu. Esu labai dėkinga Jehovai ir jo organizacijai už tai, kad išlavino mano berniukus.

Sunkių išbandymų metas

Bėgant laikui patyriau rimtų išmėginimų. Vienas didžiausių buvo mano vyro neištikimybė. Po 33 santuokos metų jis mane paliko ir išėjo pas kitą moterį. Kitas išmėginimas buvo matyti, kaip sensta mano tėvai. Tėtis mirė 1997 metais. Mama liko gyventi viena. Be tėčio ji jautėsi vieniša ir liūdėjo, todėl dažnai jai paskambindavau ir sakydavau: „Gal norėtum nuvažiuoti su manimi aplankyti keleto žmonių?“ Praėjus keleriems metams mama irgi ėmė pionieriauti. Nuo tada jos gyvenimas įgavo naują prasmę. Pioniere mama tarnavo dešimt metų, iki pat mirties.

Nebuvo lengva auklėti penkis vaikus taip, kad jie apsispręstų tarnauti Jehovai. Visada žinojau, kad tai bus kiekvieno jų asmeniškas sprendimas. Ne mano valioje buvo sukontroliuoti, ką jie daro, bet mano valioje buvo spręsti, ką darysiu aš. Tiesiog klausiau, ką sako Dievas, ir stengiausi daryti viską, kad tiek žodžiais, tiek elgesiu būčiau vaikams geras pavyzdys. Labai džiaugiuosi, kad jie tarnauja Dievui.d Esu dėkinga jam, kad padėjo man juos užauginti.