Jehova visada duoda išeitį

Mūsų šeima visada bus dėkinga Jehovai už tą ypatingą tetos ir dėdės apsilankymą 1976-aisiais. Mano dėdė, kuris tuo metu studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais, pasakė tėvams, kad iš Šventojo Rašto sužinojo kai ką naujo. Jis papasakojo, ką Jėzus Mato 23 skyriuje kalbėjo apie ano meto religinius vadovus, ir atkreipė dėmesį, kokie jie panašūs į šių laikų dvasininkus. Mano mama, uoli katalikė, negalėjo patikėti, kad Jėzus taip griežtai juos pasmerkė, todėl nusprendė patikrinti, ar iš tikrųjų Biblijoje taip rašoma.

Gyvenome Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė Sovietų Sąjungai. Kadangi religijos laisvė šalyje buvo varžoma, nedaug kas namuose turėjo Bibliją. Taigi mama Bibliją pasiskolino iš bažnyčios ir pati savo akimis perskaitė Jėzaus žodžius, kuriais jis pasmerkė religinius vadovus už veidmainystę. Mamai pasidarė įdomu, kas dar Biblijoje rašoma, tad ji paprašė Jehovos liudytojo, kuris vedė dėdei studijas, duoti paskaityti leidinių.

Netrukus mūsų šeima ėmė lankyti Jehovos liudytojų susirinkimus. Kadangi liudytojų veikla buvo uždrausta, sueigos kaskart vykdavo vis kitoje vietoje, kartais tiesiog miške. 1978 m. mama, aš ir mano dvynė sesė Danguolė pasikrikštijome. Mudviem tada buvo penkiolika. Tėtis pasikrikštijo vėliau, po kelerių metų.

Kaip Jehova man padėjo jaunystėje

Praėjus mėnesiui po krikšto mano ir Danguolės tikėjimas buvo išbandytas mokykloje. Per vieną renginį mokyklos aktų salėje mokytojai pastebėjo, kad aš ir Danguolė, laikydamiesi politinio neutralumo principo, neatsistojome skambant Sovietų Sąjungos himnui. Mūsų vardus perdavė mokyklos direktoriui, o šis pranešė KGB, slaptajai policijai. Netrukus KGB agentai atėjo pas mus į namus ir mūsų šeimą apklausė.

Mums su Danguole taip pat teko atsilaikyti prieš mokykloje skleidžiamą ateistinę propagandą. Kai buvome šešiolikos, mokytoja davė užduotį parašyti rašinį tema „Kodėl aš netikiu Dievo?“. Kadangi man tokia tema netiko, ant popieriaus lapo užrašiau „Aš Dievą tikiu“ ir padėjau ant suolo krašto. Pamačiusi tą lapą, mokytoja supyko ir suriko: „Tada rašyk, kodėl tiki Dievą!“ Džiaugiausi gavęs leidimą papasakoti apie savo įsitikinimus. Danguolė irgi rašė apie tai, kuo tiki. Dvi bendraklasės pamačiusios, apie ką rašome, irgi nusprendė parašyti, kodėl tiki Dievą. Žinoma, tai tik vienas pavyzdys iš daugelio, liudijančių, kaip Jehova sunkiu metu duoda išeitį (1 Korintiečiams 10:13).

Atsakingi broliai vienam mėnesiui paskolino mums Jehovos liudytojų išleistą knygą „Nuo prarastojo iki sugrąžintojo rojaus“. Kiek žinau, Lietuvoje tuo metu cirkuliavo tik kokie keturi penki šios knygos egzemplioriai. Su Danguole svajojom, kaip būtų smagu šią knygą pasilikti! Kadangi tokios galimybės nebuvo, nusprendėme visą knygą persirašyti. Abiem užgėlė rankas berašant, bet kaip džiaugėmės, kad turime tos knygos nuorašą ir galime stiprinti savo tikėjimą.

1982 m., kai buvau devyniolikos, už atsisakymą atlikti karo tarnybą mane nuteisė dvejiems metams kalėjimo. Gyvenimas tarp nusikaltėlių buvo nelengvas. Bet džiaugiausi, kad retkarčiais galėjau susitikti su kitu Jehovos liudytoju, kalinčiu tame pačiame kalėjime. Atlikau bausmę, bet tai buvo ne paskutinis kartas, kai į kalėjimo sienas žvelgiau iš vidaus.

Santuoka su žmogumi, mylinčiu Jehovą

Išėjęs iš kalėjimo, 1984 m. vedžiau Lidiją, gražią ir dvasingą sesę iš Ukrainos. Po vestuvių Lidija atsikraustė pas mane į Lietuvą. Kadangi augo Jehovos liudytojų šeimoje, mokykloje jai irgi teko patirti persekiojimą. Ištverti visus sunkumus jai padėjo brolių ir sesių, kurie kalėjo nacių koncentracijos stovyklose ar buvo ištremti į Sibirą, pasakojimai.

Devintajame dešimtmetyje mūsų veikla Lietuvoje vis dar buvo uždrausta, tad vestuvės būdavo gera proga surengti kongresą. Taigi ir mūsų vestuvės virto dviejų dienų kongresu. Svečiai skaitė jauniesiems krikščioniškus linkėjimus, broliai pasakė ne vieną kalbą, sugiedojome dešimtis giesmių. Netgi buvo pastatyti keturi Biblijos pasakojimais pagrįsti vaidinimai su visais kostiumais ir dekoracijomis. Vestuvėse dalyvavo apie 450 žmonių. Suvažiavo giminių ir bendratikių iš visos Sovietų Sąjungos. Tiesa, apsilankė ir nepageidaujami svečiai – KGB agentai, bet mūsų broliai juos kaipmat atpažino.

Vėl teisiamųjų suole

Sovietų Sąjungoje įkalinimu buvo siekiama Jehovos liudytojus perauklėti – kad šie eitų išvien su sovietų politika. Jei per pirmą kartą to padaryti nepavykdavo, valdžia žmogų galėdavo nuteisti dar kartą. Taigi tepraėjus pusmečiui po vestuvių, vėl atsidūriau teisiamųjų suole. Tuo metu jau laukėmės kūdikio. Tą dieną, kai vyko teismas, Lidija gulėjo ligoninėje, todėl per teismo posėdžio pertrauką nuskubėjau pas ją. Užeiti į vidų negalėjau, nes nėščiųjų lankymas buvo draudžiamas, tad atsistojau lauke, po palatos langu. Pamačiusi mane, Lidija langą atidarė ir galėjome trumpai šnektelėti, vienas kitą pastiprinti. Tą pačią dieną buvau nuteistas trejiems metams kalėjimo.

Labai liūdna, bet po dviejų dienų Lidija patyrė persileidimą. Kaip ji pasakojo, emocinis skausmas buvo toks didelis, tarsi kas širdį būtų perplėšęs pusiau. Negana to, kad teko iškęsti šią skaudžią netektį, Lidijai reikėjo prisitaikyti ir prie gyvenimo naujoje šalyje. Ji gyveno kartu su mano tėvais, kurie beveik nekalbėjo nei rusiškai, nei ukrainietiškai – kalbomis, kuriomis kalbėjo Lidija. Tačiau ji laikėsi įsikibusi į Jehovos ranką, o mano tėvai šiuo sunkiu metu rūpinosi ja ir ją globojo, kaip tik sugebėjo.

Kaip Jehova man padėjo kalėjime

Tai, ką patyriau kalėdamas pirmą kartą, paruošė mane antram įkalinimui. Viską ištverti man padėjo gerosios naujienos skelbimas. Iš vienos kalinimo įstaigos į kitą nuteistuosius veždavo specialiame automobilyje ar tam skirtame traukinio vagone. Jie paprastai būdavo sausakimši – į penkiems šešiems žmonėms skirtą erdvę suvarydavo 15–20 kalinių. Kelionėje pasakojau kitiems kaliniams, kodėl politikoje ir karuose aš nedalyvauju ir kaip dėl to atsidūriau šioje įstaigoje. Taip pat turėjau progą paaiškinti, kodėl tikėti Kūrėjo egzistavimu yra protinga.

Bausmę atlikau Marijampolėsa griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Kiek žinau, tarp 2000 pavojingų nusikaltėlių buvau vienintelis Jehovos liudytojas. Nors mane patį stipriai sumušė tik sykį, kaliniai vienas kitą nuolat gąsdindavo, mušdavo ir netgi žudydavo. Aplinka buvo baisi, tačiau stengiausi paguosti ir atjausti nusiminusius – suteikti jiems tai, ko kalėjime jie tikriausiai niekada nepatyrė.

KGB agentai mums darė didelį psichologinį spaudimą. Iš kažkur jie žinojo, ką namuose kalba mano šeimos nariai, ir viską man perpasakodavo. Tačiau jie iškreipdavo namiškių žodžius, kad susidarytų įspūdis, jog jie tarpusavyje nesutaria. Nors niekada netikėjau tuo, ką jie sako, negalėjau jų žodžių patikrinti iki kol negrįžau namo (Mato 10:16).

Kartą viena sesė paprašė pažįstamo kaimyno, kuris dirbo kalėjime, slapta perduoti man Bibliją rusų kalba. Naktį ant popieriaus skiautės vis nusirašydavau keletą eilučių iš Jėzaus kalno pamokslo, kad dirbdamas kalėjimo gamykloje galėčiau tas eilutes niekam nematant pasiskaityti. Taip išmokau visą Jėzaus kalno pamokslą rusų kalba, nors ji ir nėra mano gimtoji. Galiausiai kalėjimo prižiūrėtojai rado mano Bibliją ir ją atėmė. Bet Jėzaus žodžius aš jau buvau gerai paslėpęs savo mintyse ir širdyje.

Ypač branginu neįkainojamą savo žmonos Lidijos palaikymą. Ji rašė man laiškus kone kiekvieną dieną. O man buvo leista atrašyti tik du kartus per mėnesį. Kaip ji pati sakė, mano laiškai jai patvirtindavo bent tris dalykus: kad aš gyvas, kad aš ištikimas Jehovai ir kad vis dar ją myliu.

Kaip mane gelbėjo malda

Sykį viena kalinių darbo brigada ėmė valdžios reikalauti, kad jiems būtų pagerintos darbo sąlygos, ir protestuodami atsisakė dirbti. Aišku, už maištą jie vėliau buvo griežtai nubausti. Kalėjimo vadovybė vietoj jų nusprendė suformuoti naują brigadą ir pranešė, kad aš ir kai kurie kiti turėsime joje dirbti.

Jei tam sprendimui būčiau nepaklusęs, man būtų skyrę griežtą bausmę. O jeigu būčiau sutikęs, anie kaliniai tai būtų palaikę išdavyste ir būtų man atkeršiję – gal sumušę ar mirtinai subadę peiliu. Jaučiausi lyg tarp kūjo ir priekalo. Tiesiog nežinojau, ką daryti (2 Metraščių 20:12). Maldavau Jehovą pagalbos.

Netikėtai vienas kalinys iš mano brigados subūrė mus ir nusivedė visus pas cecho viršininką. Tas kalinys nebuvo mano draugas, mes tik kartu dirbom, tačiau jis pareikalavo, kad aš likčiau, kur esu – toje pačioje darbo grupėje. Kilo aršus ginčas, bet galiausiai cecho viršininkas, kuris šiaip jau buvo neperkalbamas, supykęs išvijo mus iš kabineto ir leido man pasilikti toje pačioje brigadoje. Tik įsivaizduokit, kaip man palengvėjo! (2 Petro 2:9) Per visą kalinimo laiką nebuvau matęs, kad kalinys užstotų kitą kalinį su tokiu uolumu. Tas atsitikimas pamokė mane, kad Jehova norėdamas mums padėti gali pasinaudoti bet kuriuo žmogumi.

Kaip Jehova padėjo Lidijai

Leiskit papasakoti, kaip tuo laikotarpiu ėjosi Lidijai. Jai reikėjo darbo. Kadangi aš buvau kalėjime, dauguma darbdavių nedrįso jos įdarbinti, nes nenorėjo turėti reikalų su KGB. Galiausiai Lidija rado darbą vaikų darželyje. Jai teko prižiūrėti 30 vaikų, dirbti 12 valandų per dieną. Nors darbas buvo sunkus, Jehova jai teikė jėgų. Broliai ir sesės iš visos Lietuvos atvažiuodavo net kelis šimtus kilometrų, kad Lidiją paguostų ir su ja pabendrautų. Taip pat atveždavo literatūros rusų kalba. Ji niekada nesijautė apleista.

Visa šeima tarnaujame Jehovai

Kai išėjau iš kalėjimo, padėjau organizuoti leidinių į lietuvių kalbą vertimą, kuris vis dar vyko pogrindyje. Po kelių metų Sovietų Sąjunga subyrėjo ir mūsų veikla Lietuvoje buvo įteisinta. Netrukus buvo įkurtas ir oficialus vertimo biuras. Nors nuo mūsų namų iki vertimo biuro buvo maždaug pusantros valandos kelio, kiekvieną savaitę penkerius metus važiuodavau tenai darbuotis.

1997 m. rugpjūtį mudu su Lidija buvome pakviesti tarnauti Lietuvos Jehovos liudytojų filiale. Tas kvietimas mus labai sujaudino. Auginome dvi dukrytes – devynerių metų Oksaną ir penkerių Svajūnę. Turėjome tik tris dienas atsikraustyti į butą, esantį netoli Betelio, ir užrašyti Oksaną į naują mokyklą.

Kaip mums pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp įsipareigojimų šeimai ir tarnybos Betelyje? Kiekvieną ankstų rytą aš važiuodavau į Betelį, o Lidija prisijungdavo vėliau, kai išleisdavo mergaites į mokyklą. Kad po pamokų mergaitėms būtų gera sugrįžti, Lidija popiet parvažiuodavo namo ir jas pasitikdavo.

Visa šeima labai laukdavome penktadienio vakarų. Kartu gamindavome valgį, tvarkydavome namus, pastudijuodavome ir šiaip paveikdavome ką nors smagaus. Mėgome visi drauge pakeliauti: į kalnus, prie jūros, taip pat aplankydavome įvairių Europos šalių betelius. Norėjome, kad mūsų mergaitės iš arti matytų Jehovos kūrybą ir pamiltų pasaulinę broliją. Abi dukros, būdamos penkiolikos, nusprendė imtis pionieriaus tarnybos. Labai jomis didžiuojamės. Šiandien Oksana su vyru Žanu Benua tarnauja Lietuvos vertimo biure, o Svajūnė su vyru Nikola tarnauja Prancūzijos Betelyje.

Mudu su Lidija išties tapome tarsi „vienas kūnas“ – ir tikriausiai dėl to, kad svarbiausia gyvenime mums visada buvo tarnauti Jehovai (Efeziečiams 5:31; Mokytojo 4:12). Nors daugybę metų buvome visaip spaudžiami ir persekiojami, niekada nesijautėme apleisti ar sugniuždyti (2 Korintiečiams 4:8, 9). Jehova visada mums duodavo išeitį, todėl esame įsitikinę, kad prireikus jis duos išeitį ir ateityje.