Jehova padėjo man priimti išmintingus sprendimus

Gimiau 1952 metais Karlovi Varuose – mieste, įsikūrusiame buvusios Čekoslovakijos vakariausioje dalyje, netoli Vokietijos sienos. Kadangi mūsų šeima buvo vokiečių kilmės, mokykloje mus su broliu Milanu skriaudė. Dėl šios priežasties 1966-aisiais persikėlėme gyventi į Vokietiją, į Frankfurto miestą.

Mano tėvai buvo Jehovos liudytojai, tačiau kai dar buvau mažas, juos iš bendruomenės pašalino. Gaila, bet augau neturėdamas tikslo tarnauti Jehovai.

Po kurio laiko tėvai grįžo pas Jehovą. Be to, tiesa palietė Milano širdį, todėl jis irgi nusprendė tarnauti Jehovai. Milanas pasikrikštijo Hanoveryje vykusiame kongrese. Tą pačią dieną pasikrikštijau ir aš. Tuomet buvau penkiolikos. Netrukus po krikšto įtikinau tėvus leisti man apsigyventi Berlyne ir lankyti dailės pamokas.

Mokydamasis turėjau laiko paieškoti atsakymų į du klausimus, nedavusius man ramybės: ar yra Kūrėjas ir ar tikrai Biblija yra Dievo Žodis? Per pamokas pamačiau, kad sudėtinga dailės kūrinio kompozicija ir jo detalių harmonija nė iš tolo neprilygsta originalo – gamtos – grožiui. Padariau išvadą: jei paveikslai neatsiranda savaime, tai juo labiau neatsirado originalai.

Atsakymą į savo antrą klausimą suradau ieškodamas informacijos, kaip senovėje išsipildė Biblijoje užrašytos pranašystės. Pamažu įsitikinau, kad ši knyga tikrai yra Dievo Žodis (1 Tesalonikiečiams 2:13).

Be tų savarankiškų paieškų, ilgai kalbėdavausi su vienu bendruomenės vyresniuoju, kuris mane, taip sakant, paglobodavo. Mano tikėjimas Jehova stiprėjo ir dailė nuėjo į antrą planą. 1972 metais ėmiausi pionieriaus tarnybos – tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Patarnauti pionieriumi ketinau 3 mėnesius.

Tarnyba kitose bendruomenėse

Pionieriauti Berlyne buvo tikras iššūkis. Nors gerąją naujieną broliai ir sesės čia skelbė jau beveik 100 metų, ja susidomėjo nedaug kas. Kai suradau žmogų, panorusį studijuoti Bibliją, tai buvo tarsi stebuklas. Tada supratau, kad su Jehovos pagalba galiu tarnauti jam bet kur, taigi ir toliau pionieriavau.

Praėjus maždaug metams filialas pasiteiravo, ar nenorėčiau mokytis serbų-kroatų kalbosa, kad galėčiau liudyti apie Jehovą Vokietijoje dirbantiems jugoslavams. Mielai sutikau ir netrukus buvau paskirtas tarnauti Frankfurte. Serbų-kroatų kalbos mokiausi su Hansu ir Sonja Smoudėjais; jiedu neseniai buvo baigę Gileado mokyklą. Pasimokęs su jais tris mėnesius, buvau paskirtas tarnauti specialiuoju pionieriumi Štutgarte. Dvejus tolesnius metus, nuo 1973-ių iki 1975-ų, tarnybos vietą keičiau kelis kartus. Keitėsi ir mano tarnybos partneriai – per tą laiką spėjau pasidarbuoti su penkiais broliais.

Vėliau buvau paskirtas į serbų-kroatų grupę Karlsrūhėje. Ten susipažinau su savo gyvenimo partnere – uolia specialiąja pioniere Lenka. Pamilau ją ir mudu susituokėme. Netrukus po vestuvių, 1978-aisiais, buvome pakviesti dirbti keliaujamąjį darbą Jugoslavijoje.

Nelengvas sprendimas

Maždaug 10 metų lankėme bendruomenes ir grupes, išsibarsčiusias po visą Europą. Savo tarnyste džiaugėmės, tačiau laikui bėgant pervargome. Nors Lenka buvo išsekusi, spaudė save daryti dar daugiau. Tai nebuvo geriausia išeitis, bet kitos nežinojome. Karštai meldėme Jehovą padėti suprasti, ką daryti.

Atsakymo į savo maldas sulaukėme pasikonsultavę su gydytoju. Jis padėjo mudviem suprasti, kad esame riboti – nepajėgiame daryti visko, ko norime (Michėjo 6:8). Buvo akivaizdu, kad nebegalime dirbti keliaujamojo darbo, tačiau susitaikyti su tuo buvo be galo sunku. Apie savo situaciją pasikalbėjome su kai kuriais patyrusiais broliais Betelyje. Mūsų nuostabai, jie pasiūlė mudviem tęsti visalaikę tarnybą Austrijos filiale – versti mūsų leidinius į serbų-kroatų kalbą. Naujame paskyrime Lenka pamažu atgavo jėgas. Per dvasiškai brandžius brolius Jehova sulaikė mus nuo skubotų sprendimų (Patarlių 15:22).

Rimti sprendimai karo metu

Po dvejų tarnybos metų Vienoje mudu su Lenka buvome paskirti tarnauti Zagrebo mieste įsikūrusiame filiale; šis filialas anuomet prižiūrėjo mūsų veiklą buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Dauguma jugoslavų, nors skirtingų kultūrų ir tikėjimų, tarpusavyje sugyveno. Bet 1991 metais prasidėjęs pilietinis karas tą taiką suardė. Keli mėnesiai iki karo buvo pradėta ruoštis tarptautiniam kongresui, į kurį turėjo susiburti Jehovos liudytojai iš visos Jugoslavijos.

Broliai iš komiteto meldėsi, aptarinėjo susiklosčiusią situaciją ir nusprendė tęsti kongreso pasirengimo darbus. Glaudžiai bendradarbiavome su vietos valdžios pareigūnais, kad užtikrintume kongreso svečių iš kitų šalių saugumą. Koks džiaugsmas buvo šiltai sutikti į kongresą atvykusius penkis Vadovaujančiosios tarybos narius! Kongreso programa buvo kaip tik tokia, kokios mūsų broliams ir sesėms tuo metu reikėjo.

Praėjus maždaug metams nuo karo pradžios, šalies komitetas gavo žinių, kad mūsų bendratikiai Sarajeve ir kitose Bosnijos dalyse stokoja maisto, malkų ir vaistų. Jų miestus buvo apsupę serbų kariai, todėl niekas negalėjo suteikti jiems pagalbos. Karštai meldėme Jehovą padėti suprasti, kaip galėtume bendratikiams pagelbėti.

Austrijos filialo padedami ėmėme rūpintis, kad bendratikiams būtų suteikta humanitarinė pagalba. Nors buvo labai rizikinga, 1993 metų spalio 26 dieną sunkvežimiai su 16 tonų būtiniausių dalykų pajudėjo iš Vienos link Bosnijos.b

Kirtę fronto liniją, patyrėme, ką reiškia, kad „Jehovos ranka nėra per trumpa“ (Izaijo 59:1). Niekada nepamiršime, kokia pavojinga buvo kelionė iš Zenicos į Sarajevą. Nors iki Sarajevo buvo likę vos 40 kilometrų, turėjome daryti lanką – mišku važiuoti 140 kilometrų.

Kai privažiavome prie Sarajevo kontrolės posto, paprašiau pakviesti vadovaujantį pareigūną (vėliau sužinojau, kad tai buvo generolas). Jis išreiškė abejonę, ar mums pavyks nugabenti humanitarinę pagalbą į miestą. Išgirdęs, kad esame Jehovos liudytojai, pareigūnas paklausė, ar pažįstu brolį vardu Hajrudinas. Atsakiau, kad jis mūsų draugas. Pareigūnas pasakė: „Jis ir mano draugas. Kartu ėjome į mokyklą. Nuo tada, kai tapo Jehovos liudytoju, dar labiau jį vertinu.“

Tas aukšto rango karininkas uždavė nemažai klausimų apie mūsų įsitikinimus. Tada pasakė, kad visa, ką atvežėme bendratikiams, galime nugabenti į Sarajevą slaptu tuneliu. Jis netgi dviem dienoms sustabdė karines siuntas, kad jo kareiviai galėtų mums padėti. Tuo siauru tuneliu jie dvi naktis nešiojo dėžes, sveriančias kokius 27 kilogramus. Be jų pagalbos nebūtume nieko galėję padaryti.

Kai dėžės buvo suneštos į kitą tunelio pusę, kareiviai padėjo nugabenti jas į saugią vietą ir maistą išdalyti vietiniams bendratikiams ir jų kaimynams. Kai kurie iš tų kaimynų buvo tokie dėkingi, kad kartu su mūsų bendratikiais atsiklaupę dėkojo Jehovai (2 Korintiečiams 9:13).

Kertant karinius kontrolės postus, neutrali pozicija apsaugojo mus daugybę kartų. Tačiau būti neutraliam reiškė daugiau nei segėti atlapo kortelę, identifikuojančią, kad esame Jehovos liudytojai (tai būdavo kongreso atlapo kortelė). Turėjome įdėti nemažai pastangų, kad liktume neutralūs ne tik veiksmais, bet ir mintimis ir jausmais. Pavyzdžiui, nusprendėme mažiau klausytis žinių, nes žinojome, kad gąsdinantys pranešimai (tiek iš vienos, tiek iš kitos kovojančios pusės) gali mumyse sužadinti išankstinį nusistatymą ar netgi neapykantą.

Praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje buvau paskirtas tarnauti Kroatijos filialo komitete, vėliau – Čekijos ir Slovakijos. Patirtis įvairiose tarnybos srityse išmokė mane kai ko svarbaus. Pirma, Jehova gali pasinaudoti bet kuo – netgi karo vadu, – kad padėtų išspręsti iškilusią problemą. Antra, reikia pasitikėti ne savo patirtimi, o Jehovos vadovavimu, teikiamu per jo organizaciją.

Pašlyja sveikata

2023 metais per sveikatos patikrinimą man nustatė agresyvios formos vėžį. Iki tol sveikata nesiskundžiau, todėl išgirdus tokią diagnozę mus su Lenka apėmė nerimas ir baimė. Abu meldėme Jehovą, kad duotų išminties priimti teisingus sprendimus, ir darėme, kas nuo mūsų priklausė. Ieškojome informacijos ir konsultavomės su gydytojais. Kai apsisprendėme dėl gydymo, pajautėme ramybę.

Nutarėme per daug negalvoti, ką gali atnešti rytojus (Mato 6:34). Yra tiek daug, dėl ko galime džiaugtis. Prieš išvažiuodami gydytis į Vokietiją, Betelio šeimai Bratislavoje (Slovakija) parašėme laišką, kuriame papasakojome apie savo situaciją. Nuo brolių ir sesių sulaukėme daugybės žinučių. Jie patikino, kad mus myli ir už mus meldžiasi. Jehova gali palaikyti mus per savo tarnus ir suteikti „ramybę, viršijančią žmogaus supratimą“ (Filipiečiams 4:7).

Realybė tokia, kad susirgti nepagydoma liga ar net mirti galime bet kuris (Mokytojo 9:11; Jokūbo 4:14). Todėl dėkoju Jehovai, kad dar jauname amžiuje padėjo man priimti išmintingą sprendimą – tarnauti jam visomis jėgomis. Niekas kita nebūtų suteikę mano gyvenimui tiek daug prasmės.c