BIBLIJOS EILUČIŲ PAAIŠKINIMAI
Jeremijo 11:11. „Siųsiu jiems nelaimę“
„Todėl Jehova sako: „Štai užtrauksiu jiems nelaimę, ir jie neištrūks. Kai manęs šauksis, aš neišklausysiu“ (Jeremijo 11:11, „Naujojo pasaulio“ vertimas).
„Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, siųsiu jiems nelaimę, kurios jie nepajėgs išvengti. Nors jie manęs šauksis, aš jų negirdėsiu“ (Jeremijo 11:11, Lietuvos Biblijos draugijos išleistas vertimas, 1999).
Patyrinėkime eilutę
Jehovaa kalbėjo pranašo Jeremijo laikų žydams. Kadangi žmonės nepaisė Dievo įstatymų ir pranašų įspėjimų, jis pareiškė, kad neapsaugos jų nuo tragiškų tokio paklydimo padarinių (Patarlių 1:24–32).
„Todėl Jehova sako.“ Kodėl Jehova sako užtrauksiąs savo tautai nelaimę? Kadangi ji buvo neištikima savo Dievui. Kaip rašoma Jeremijo 11:1–10, tauta sulaužė sandorą, kurią protėviai buvo su Dievu sudarę (Išėjimo 24:7). Ėmė garbinti nebe Kūrėją, o stabus. Žydai atsimetė nuo Jehovos ir darė visokias nedorybes, netgi aukojo vaikus! (Jeremijo 7:31) Būtent „todėl“ Jehova paskelbė jiems toliau užrašytą nuosprendį.
„Štai užtrauksiu jiems nelaimę.“ Nors Dievas ir gali „užtraukti“ nelaimę, dažniausiai Biblijoje tai tiesiog reiškia, kad jis neužkerta jai kelio. Taip nutiko ir šįkart. Garbindami svetimus dievus ir laužydami Jehovos nustatytas normas žmonės patys užsitraukė didžiules kančias. Be to, dėl savo paklydimo jie neteko Dievo apsaugos. Todėl galingas priešininkas – Babilono karalius – užkariavo Jeruzalę ir išsivedė jos gyventojus į nelaisvę. Anie svetimi dievai jų lūkesčių nepateisino ir nė vieno negelbėjo (Jeremijo 11:12; 25:8, 9).
„Kai manęs šauksis, aš neišklausysiu.“ Žmonių, kurių „rankos suteptos krauju“, Jehova neišklauso. Taip pat tų, kurie persimeta prie netikrų dievų (Izaijo 1:15; 42:17). Bet kas nuoširdžiai gailisi dėl savo prasižengimų, nusižemina ir grįžta pas Dievą, tų maldas jis girdi (Izaijo 1:16–19; 55:6, 7).
Apžvelkime kontekstą
647 m. p. m. e. Jehova siuntė Jeremiją pranašauti izraelitams. Ištisus keturis dešimtmečius šis skelbė perspėjimus Judo gyventojams, kad jų laukia Dievo bausmė. Tačiau niekas nesiklausė. Tokiomis aplinkybėmis pranašas ir užrašė žodžius, kuriuos skaitome Jeremijo 11:11. Galiausiai, 607 m. p. m. e., neklusni tauta susilaukė žadėtos bausmės. Babiloniečiai užėmė ir sunaikino Jeruzalės miestą (Jeremijo 6:6–8; 39:1, 2, 8, 9).
Jeremijo knygoje nušviečiama ir viltinga žinia. Jehova savajai tautai pažadėjo: „Kai Babilone būsite išbuvę 70 metų, prisiminsiu jus, ištesėsiu savo pažadą sugrąžinti jus į šią vietą“ (Jeremijo 29:10). Šie pranašiški žodžiai ėmė pildytis 537 m. p. m. e., kai Babiloną užkariavo jungtinės medų ir persų pajėgos. Žydai iš visų Babilonijos imperijos kampelių galėjo grįžti į gimtąjį kraštą ir atstatyti Jehovos šventyklą, jo garbinimo centrą (2 Metraščių 36:22, 23; Jeremijo 29:14).
Šiame trumpame vaizdo siužete apžvelgiamas Jeremijo knygos turinys.
a Jehova yra Dievo vardas, daugelyje Biblijos vertimų pakeistas titulu „Viešpats“. Kodėl taip padaryta, paaiškinta straipsnyje „Kas yra Jehova?“