Iš Jobo knygos mokykimės pataisyti draugą

1–2. Kokios pagalbos Jobas galėjo tikėtis iš trijų savo bičiulių ir Elihuvo?

RYTUOSE žaibiškai pasklinda garsas, kad žymus turtuolis Jobas visko neteko. Apie tai sužino ir trys Jobo pažįstami – Elifazas, Bildadas ir Cofaras. Jie leidžiasi į Uco kraštą savo bičiulio paguosti. Tai, ką atkeliavę pamato, tiesiog atima žadą.

² Įsivaizduok, ką jie regi. Jobas nebeturi nieko. Didžiulės jo avių, galvijų, kupranugarių ir asilų kaimenės pradangintos. Beveik visi tarnai pražuvę. O vaikus pasiglemžė baisi nelaimė, iš jų namų belikę griuvėsiai. Lyg to būtų negana, pats Jobas kenčia, visas nusėtas skaudulių. Trijulė jau iš tolo pamato jį sėdintį pelenuose panarintu veidu. Kaip jie reaguoja? Net septynias dienas kiūto šalia kenčiančio Jobo nepratardami nė žodžio (Job 2:​12, 13). Vėliau atvyksta jaunas vyras Elihuvas ir prisėda netoliese. Galiausiai Jobas nutraukia nejaukią tylą ir ima keikti dieną, kurią gimė, šauktis mirties (Job 3:​1–3, 11). Nelaimėliui labai reikia bičiulių paguodos žodžio ir padrąsinimo. Pažiūrėkime, ką ir kaip jie kalbėjo. Iš to matysime, ar jie buvo tikri Jobo draugai ir juo nuoširdžiai rūpinosi.

3. Į ką susitelksime šiame straipsnyje?

³ Jehova įkvėpė Mozę užrašyti, ką kalbėjo trys Jobo bičiuliai ir Elihuvas. Turėkime omenyje, kad kai kurios Elifazo išsakytos mintys, iš visko sprendžiant, buvo padiktuotos demono. O Elihuvas kalbėjo įkvėptas Jehovos dvasios (Job 4:​12–16; 33:​24, 25). Todėl Jobo knygoje randame ne vien gerų patarimų, bet ir labai blogų. Straipsnyje susitelksime į tuos, kurie deramai pamoko pataisyti klystantį draugą. Pasigilinsime į gerą Elihuvo pavyzdį ir matysime, ko iš jo senovėje galėjo pasisemti izraelitai ir ko galime pasimokyti mes. Bet pirma prisiminkime, kaip netikusiai kalbėjo Elifazas, Bildadas ir Cofaras.

NEPROTINGOS JOBO BIČIULIŲ ŠNEKOS

4. Kodėl trys bičiuliai nemokėjo Jobo paguosti? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁴ Išgirdę, ką patyrė Jobas, trys jo bičiuliai atkeliavo jo „užjausti ir paguosti“ (Job 2:11). Bet to padaryti jiems nepavyko. Kodėl? Bent dėl trijų priežasčių. Pirma, jie darė skubotas, neteisingas išvadas. Pavyzdžiui, samprotavo, kad Jobas kenčia už nuodėmesa (Job 4:7; 11:14). Antra, jų žodžiai tik atrodė išmintingi, o iš tikro buvo paviršutiniški ir Jobui niekuo nepadėjo (Job 13:12). Trijulė Jobą vien skaudino. Antai Bildadas du sykius pakartojo, kad jis per daug šneka (Job 8:2; 18:​2, išn.). O Cofaras metė užgaulią užuominą, esą Jobas „tuščiagalvis“ (Job 11:12). Trečia, net jei balso nepakėlė, tie vyrai kalbėjo menkinamai, kandžiai ir smerkiamai (Job 15:​7–11). Kuo toliau, tuo labiau jie Jobą kaltino, užuot stengęsi jį paguosti ir sustiprinti.

5. Kaip Jobą paveikė trijų bičiulių žodžiai?

⁵ Tad nėra ko stebėtis, kad trijulės samprotavimai Jobą tik dar labiau prislėgė (Job 19:2). Vargšas taip stengėsi apginti savo gerą vardą ir įrodyti esąs doras, kad net prikalbėjo ko nederėtų (Job 6:​3, 26). Jobo bičiulių žodžiai visai nesiderino su Jehovos požiūriu ir buvo negailestingi. Galima sakyti, tie vyrai tapo įrankiu Šėtono rankose (Job 2:​4, 6). Ko iš to pasakojimo galėjo pasimokyti Dievo tarnai praeityje ir ko pasimokome mes?

6. Ko Izraelio vadovai galėjo pasimokyti iš Jobo knygos?

⁶ Ko galėjo pasimokyti izraelitai. Subūręs izraelitus į tautą, Jehova paskyrė jai seniūnus ir teisėjus, kad vadovaudamiesi jo nustatytomis normomis spręstų žmonių bylas (Įst 1:​15–18; 27:1). Prieš duodami kokį pamokymą ar skelbdami nuosprendį, jie turėjo tautiečius atidžiai išklausyti (2 Met 19:6). Reikėjo įžvalgiais klausimais išsiaiškinti visus faktus (Įst 19:18). Su atėjusiais pagalbos nederėjo kalbėtis atžariai. Kodėl? Todėl, kad suirzusio teisėjo žmogus bijo ir atsiverti jam nedrįsta (Iš 22:​22–24). Taigi tie Izraelio vadovai iš Jobo knygos turėjo ko pasimokyti.

7. Kas dar Izraelyje galėjo pasimokyti iš Jobo bičiulių klaidų? (Patarlių 27:9)

⁷ Aišku, Izraelyje žmones pamokydavo ne vien teisėjai ar seniūnai. Kiekvienas izraelitas – jaunas ar senas, vyras ar moteris – galėjo paprotinti ar pataisyti tautietį (Ps 141:5). Tai padaryti labai draugiška. (Perskaityk Patarlių 27:9.) Todėl visiems Izraelyje buvo svarbu suprasti, kokias klaidas darė trys Jobo bičiuliai, ir tų klaidų nekartoti.

8. Ko turime saugotis duodami kitam pamokymą? (Taip pat žiūrėk iliustracijas.)

⁸ Ko pasimokome mes. Kai mūsų bendratikiai patiria išmėginimų, stengiamės juos palaikyti ir paguosti. Tačiau venkime Jobo bičiulių klaidų. Pirma, prieš ką nors patardami išsiaiškinkime visus faktus, nedarykime skubotų išvadų. Antra, savo pamokymą grįskime ne asmenine nuomone ar savo ribota patirtimi, kaip darė Elifazas, o patikimu Dievo Žodžiu (Job 4:8; 5:​3, 27). Trečia, būkime atsargūs, kad nepradėtume kalbėti nemandagiai ar smerkiamai. Atmink, kad Elifazas su kitais dviem pasakė ir teisingų dalykų. Vieno iš jų teiginiu netgi pasirėmė apaštalas Paulius. (Žiūrėk Jobo 5:13 ir 1 Korintiečiams 3:19.) Tačiau apskritai jie kalbėjo netiesą apie Dievą ir skaudino Jobą. Už tai Jehova juos supeikė (Job 42:​7, 8). Geras patarėjas vengia net užuominos, esą Dievas labai griežtas ir savo tarnų nemyli. O dabar pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš Elihuvo.

KAIP ELIHUVAS PATAISĖ JOBĄ

9. Kaip Jobas jautėsi po ginčų su bičiuliais ir ką Jehova siuntė jam į pagalbą?

⁹ Po ilgų ginčų tarp Jobo ir jo bičiulių tikriausiai tvyrojo įtampa. Jų žodžiai užima 28 knygos skyrius ir diduma buvo pasakyti iš pykčio arba nevilties. Jobo skausmas nėmaž neatlėgo. Jis nesusilaukė jokios paguodos ir nė vienas jam nepadėjo susiprasti, ką kalba ne taip. Tačiau čia į pagalbą Jobui ateina Jehova ir pamoko jį Elihuvo lūpomis. Kodėl Elihuvas prabilo tik dabar? Kodėl taip ilgai laukė? „Aš jaunas, jūs – jau žilagalviai, todėl iš pagarbos tylėjau ir nedrįsau jums pasakyti, ką žinau“, – paaiškino jis (Job 32:​6, 7). Kadangi tie vyrai buvo gerokai vyresni ir labiau gyvenime patyrę, Elihuvas manė, kad jie turi sukaupę daugiau išminties. Neretai taip ir būna. Bet kantriai klausydamasis jų kalbų jaunasis Elihuvas nebegalėjo apsikęsti. Jis pasakė: „Vien amžius žmogaus nepadaro išmintingo, ir kas teisu, suvokia juk ne vien senoliai“ (Job 32:9). Ką ir kaip Elihuvas kalbėjo toliau?

10. Ką Elihuvas darė, kad Jobas būtų nusiteikęs jį išklausyti? (Jobo 33:​6, 7)

¹⁰ Kad Jobui būtų lengviau nusiraminti ir Elihuvą išklausyti, šis pirmiausia pats pasistengė ataušti, mat dėl visų tų kalbų buvo labai įširdęs (Job 32:​2–5). Jis tvardėsi ir neištarė Jobui nė vieno pikto žodžio. Kalbėjo nuolankiai ir atjaučiai, kaip tikras draugas. Pavyzdžiui, pasakė: „Aš Dievo akyse toks pat kaip tu – iš molio nulipdytas.“ (Perskaityk Jobo 33:​6, 7.) Tada patikino Jobą, kad jo atidžiai klausėsi. Net apibendrino esmines jo išsakytas mintis (Job 32:11; 33:​8–11). Taip jis darė kaskart prieš pataisydamas klaidingą Jobo supratimą (Job 34:​5, 6, 9; 35:​1–4).

11. Ką ir kaip Elihuvas kalbėjo Jobui? (Jobo 33:1)

¹¹ Elihuvas su Jobu kalbėjo labai kilniai ir pagarbiai. Pavyzdžiui, draugiškai kreipėsi į jį vardu.b (Perskaityk Jobo 33:1.) Taip pat paragino išsikalbėti. Tai buvo labai supratinga, juk ir pats Elihuvas vos begalėjo tylėti klausydamasis Jobo ir jo bičiulių ginčų (Job 32:4; 33:32). Be to, jis atvirai pasakė, kokiomis kalbomis Jobas rizikuoja užsitraukti Jehovos nemalonę, ir priminė jam apie Dievo išmintį, galią, teisingumą ir meilę (Job 36:​18, 21–26; 37:​23, 24). Tokie Elihuvo paprotinimai, be abejo, tinkamai nuteikė Jobą netrukus išklausyti ir paties Kūrėjo žodžius (Job 38:​1–3). Ko iš Elihuvo galėjo pasimokyti izraelitai ir ko pasimokome mes?

12. Kokią užduotį Jehova skyrė savo pranašams ir ko visi izraelitai galėjo pasimokyti iš Elihuvo?

¹² Ko galėjo pasimokyti izraelitai. Senovėje Jehovos siųsti pranašai perduodavo jo žodžius Izraelio tautai. Pavyzdžiui, teisėjų laikais Dievas savo valią apreikšdavo per pranašę Deborą (Ts 4:​4–7; 5:7). Vėliau tą pareigą nuo pat jaunumės ištikimai vykdė Samuelis (1 Sam 3:​19, 20). Tautą valdant karaliams pranašai vienas po kito stiprino žmones dvasiškai ir nuklydusius ragino grįžti pas Dievą ir ištikimai jam tarnauti (2 Sam 12:​1–4; Apd 3:24). Izraelio tautoje visi galėjo iš Elihuvo pasimokyti, kaip ir kokiais žodžiais dera kitus pataisyti.

13. Kaip šiandien krikščionys drąsina vienas kitą?

¹³ Ko pasimokome mes. Mums irgi patikėta užduotis garsinti Dievo valią, apreikštą jo Žodyje, Biblijoje. Taip pat stengiamės ugdyti ir drąsinti vienas kitą (1 Kor 14:3). Antai bendruomenių vyresniuosius apaštalas Paulius ragino: „Guoskite prislėgtuosius, palaikykite silpnuosius“ (1 Tes 5:14). Tad ganytojai stengiasi nuolatos stiprinti visus bendratikius. Jie supratingai elgiasi net su tais, kas sunkumų prislėgti nebegali „savo žodžių pažaboti“ ir prikalba ko nederėtų (Job 6:3).

14–15. Kaip vyresnieji gali sekti Elihuvo pavyzdžiu?

¹⁴ Tarkim, vyresnysis sužino, kad viena sesė bendruomenėje labai prislėgta. Pagirtina, jeigu jis drauge su kitu broliu nutaria ją aplankyti ir pastiprinti. Sesė jiems pasiguodžia, kad nesijaučia laiminga. Nors lanko sueigas ir eina į tarnybą, daro tai be džiaugsmo. Ką vyresnieji galėtų pasakyti?

¹⁵ Pirma, tikriausiai atidžiai ją išklausys, norėdami suprasti tų niūrių jausmų priežastis. Gal sesei atrodo, kad yra neverta Dievo meilės? O gal ji apsunkusi nuo „gyvenimo rūpesčių“? (Lk 21:34) Taip pat broliai stengsis sesę pagirti. Juk ji, nors ir prislėgta, toliau ištvermingai tarnauja Jehovai. Geriau suprasdami, kodėl sesė taip jaučiasi, jie gebės mintimis iš Biblijos patikinti ją Dievo meile (Gal 2:20).

IR TOLIAU MOKYKIMĖS IŠ JOBO KNYGOS

16. Kodėl vertėtų vis pasigilinti į Jobo knygą?

¹⁶ Jobo knyga išties labai vertinga. Kaip kalbėjome ankstesniame straipsnyje, iš jos ne tik sužinome, kodėl Dievas vis dar neužkerta kelio blogiui, bet ir kas padės sunkumus ištverti. O šiame straipsnyje pasimokėme nekartoti trijų Jobo bičiulių klaidų ir sekti Elihuvo pavyzdžiu. Tad ir ateityje, kai reikės draugą paprotinti ar pataisyti, pirma prisimink šias pamokas. O jeigu jau senokai skaitei Jobo knygą, vertėtų į ją vėl pasigilinti. Pamatysi, kad šiandien ji tokia pat naudinga, kaip ir tada, kai buvo parašyta.