51 BARNABAS
„Paguodos sūnus“
PRAĖJUS trejiems metams nuo tada, kai tapo Jėzaus sekėju, tarsietis Saulius nuvyko į Jeruzalę ketindamas susitikti su tenykščiais krikščionimis (Gal 1:15–19). Jam dabar jie buvo broliai ir sesės, tačiau šie tebelaikė jį persekiotoju. Atrodo, daugelis nežinojo, kad Saulius pasikeitė, ir jo prisibijojo. Bet vienas vyras susitikti su Sauliumi nepabūgo, maža to, parodė jam geraširdiškumą. Tą vyrą vadino Barnabu.
Barnabas, kitaip nei kiti krikščionys Jeruzalėje, nepabijojo padėti Sauliui iš Tarso.
Skaitydami Bibliją sužinome, kad tikrasis Barnabo vardas buvo Juozapas. Tačiau apaštalai praminė jį Barnabu – tai reiškia „paguodos sūnus“. Tokį vardą jie davė jam ne be reikalo. Šis vyras buvo geros širdies, mokėjo kitus paguosti, mielai ištiesdavo pagalbos ranką. Štai netrukus po 33 metų Penkiasdešimtinių Barnabas pardavė žemės sklypą ir gautus pinigus atidavė, kad būtų pasirūpinta bendratikių reikmėmis. O kai maždaug 36 metais į Jeruzalę atvyko Saulius, jis, kaip rašoma Biblijoje, jam pagelbėjo – „nusivedė jį pas apaštalus“. Tokia buvo Sauliaus ir Barnabo ilgos ir gražios draugystės pradžia.
Jeruzalėje Saulius drąsiai skelbė apie Jėzų. Tačiau kai kuriems žydams tai nepatiko ir jie susimokė jį nužudyti. Apie tai sužinoję, vietiniai broliai išsiuntė Saulių į jo gimtąjį Tarsą. Barnabas su juo vėl susitiko praėjus devyneriems metams. Prieš tai broliai buvo pavedę Barnabui vykti į Sirijos Antiochiją padrąsinti neseniai įtikėjusių tenykščių bendratikių, mat jis buvo „geras vyras, kupinas šventosios dvasios ir tikėjimo“, ir šiai užduočiai labai tiko. Matydamas, kad Antiochijoje daugybė žmonių palankiai atsiliepia į gerąją naujieną, Barnabas nusprendė nuvykti į Tarsą, susirasti savo bičiulį Saulių ir pasikviesti jį į pagalbą. Antiochijoje Barnabas ir Saulius su visu atsidavimu dirbo evangelizacijos darbą. Vėliau jiedu padėjo ten suorganizuoti materialinę paramą stokojantiems Judėjos krikščionims.
Po kurio laiko Barnabas ir Saulius (vėliau šis tapo žinomas Pauliaus vardu) leidosi į misionierišką kelionę. Jos metu jųdviejų drąsa buvo ne kartą išbandyta. Ikonijuje priešiškai nusiteikę žydai norėjo užmėtyti Barnabą ir Paulių akmenimis, todėl šie nusprendė keliauti į Listrą. Listros gyventojai misionierius palaikė dievais ir netgi norėjo juos pagarbinti. Bet netrukus iš Antiochijos ir Ikonijaus atėję priešininkai listriečius prieš juodu sukurstė. Paulių listriečiai apmėtė akmenimis ir, manydami, kad jis miręs, išvilko už miesto ir paliko ten gulėti. Kai prie jo susirinko vietiniai krikščionys, šis atsikėlė ir grįžo į miestą. Galime tik įsivaizduoti, kaip Barnabas apsidžiaugė pamatęs savo bičiulį gyvą. Kitą dieną jiedu iš Listros išvyko, tačiau neilgai trukus grįžo, kad pastiprintų tenykštę bendruomenę. Argi ne drąsūs šie misionieriai?!
Nors ne kartą buvo atsidūrę pavojuje, Barnabas su Pauliumi dėl Jehovos nuveikė išties daug. Deja, po kurio laiko jų draugystė atsidūrė pavojuje. Barnabas į kitą kelionę labai norėjo pasiimti savo pusbrolį Morkų, tačiau Paulius tam nepritarė, nes Morkus ankstesnėje kelionėje buvo nuo jų pasitraukęs. Nei Paulius, nei Barnabas nusileisti nenorėjo. „Kilo aštrus barnis“ ir jiedu pasuko skirtingais keliais.
Ar Barnabas laikys pyktį ant Pauliaus? Kilus konfliktui su bendratikiu, išsaugoti tarpusavio santarvę gali būti sunku. Lengviausia tokiu atveju giežti apmaudą, kalbėti apie brolį ar sesę blogai ar net atsiskirti nuo bendruomenės. Daryti, kas teisinga Dievo akyse, reikia nemažai pastangų ir vidinės stiprybės.
Nei Barnabas, nei Paulius neleido, kad nesutarimas trukdytų jiems toliau tarnauti Jehovai. Barnabas su Morkumi išplaukė į Kiprą ir daugeliui tenykščių padėjo tapti Jėzaus mokiniais. O Paulius į kelionę leidosi su Silu. Jehovos laiminami, jiedu irgi nuveikė daug gera.
Barnabas ir Paulius pykčio vienas ant kito nelaikė. Iš kur tai žinome? Vėliau Paulius apie Barnabą teigiamai kalbėjo savo laiškuose. Pavyzdžiui, pasak jo, Barnabas dirbo, kad galėtų save išlaikyti ir tęsti tarnystę (1 Kor 9:6). Paulius bendratikiams palankiai atsiliepė ir apie Morkų. Jis paragino juos Barnabo pusbrolį draugiškai priimti (Kol 4:10, 11). Biblijoje nepasakyta, ar Barnabas su Pauliumi dar kada nors darbavosi kartu evangelizacijos darbe, tačiau jiedu, reikia manyti, išliko draugai. Nė kiek neabejojame, kad Barnabas toliau skelbė gerąją naujieną ir buvo kitiems tikra paguoda. Darbuodamasis su Morkumi, jis daug ko jį išmokė. Apie Morkaus drąsą pakalbėsime kitame skyriuje.
Perskaityk:
Kaip atsakytum:
Kaip Barnabas rodė pasitikėjimą Dievu ir drąsą?
Patyrinėk
1. Levitai žemės nepaveldėdavo. Kaip tad galėjo būti, kad Barnabas, būdamas levitas, turėjo žemės sklypą? (Sk 18:20; Apd 4:36, 37; w98 4/15 p. 20, pstr. 4, išn.)
2. Kodėl Barnabas vadinamas apaštalu? (Apd 14:14; w98 4/15 p. 21, pstr. 6)
3. Kipre Barnabas ir Paulius skelbė vyrui vardu Sergijus Paulius. Ar Apaštalų darbų knygos rašytojas Lukas teisingai pavadino jį prokonsulu? (Apd 13:7, 12; it „Kipras“, pstr. 7) (Žiūrėk 1 iliustraciją.)
Bank of Cyprus Cultural Foundation Collection
1 iliustracija. Kipre rasta moneta su Romos imperatoriaus Klaudijaus atvaizdu iš laikotarpio, kai šioje saloje lankėsi Barnabas su Pauliumi. Monetoje taip pat minimas salos valdytojas – prokonsulas.
4. Kodėl nenuostabu, kad Listros gyventojai Barnabo ir Pauliaus garbei norėjo aukoti aukas? (bt p. 97, rėmelis)
Pamąstyk ir pasimokyk
Iš ko matysis, kad esame, kaip ir Barnabas, dosnūs?
Pirmą misionierišką kelionę, į kurią leidosi su Pauliumi, regis, organizavo Barnabas. Vėliau Paulius už Barnabą tapo žinomesnis, tačiau nepanašu, kad Barnabas būtų jam pavydėjęs. Kokiomis aplinkybėmis galime sekti jo pavyzdžiu? (Žiūrėk 2 iliustraciją.)
2 iliustracija
Kokiomis aplinkybėmis tau gali prireikti tokios kaip Barnabo drąsos?
Pažvelk plačiau
Ką, skaitydamas šį pasakojimą, sužinojau apie Jehovą?
Kaip šis pasakojimas susijęs su tuo, ką Jehova yra numatęs dėl žmonijos?
Kodėl galiu džiaugtis, kad Barnabas yra išrinktas būti vienu iš Jėzaus bendravaldžių?
Jeigu norėtum sužinoti daugiau
Barnabo ir Pauliaus draugystė liudija, kad net ir labai skirtingi žmonės gali šauniai bendradarbiauti.
„Ar sprendi nesutarimus ir sergėji bendruomenės santarvę?“ (w17.06 p. 16–20)
Šioje inscenizacijoje pamatysi, kaip bendratikiai, kilus nesutarimui, gali sekti Barnabo ir Pauliaus pavyzdžiu.