Lavink savo sugebėjimą mokyti

KO TURI siekti būdamas mokytoju? Jei neseniai tapai Karalystės skelbėju, tu, be abejo, nori išmokti, kaip vesti Biblijos studijas namuose, nes Jėzus savo sekėjams nurodė mokyti kitus (Mt 28:19, 20). Jeigu šioje srityje jau turi patirties, galbūt tavo tikslas yra sėkmingiau pasiekti širdis tų, kuriems stengiesi padėti. Jeigu turi vaikų, tikriausiai trokšti mokyti taip, kad jie pasiaukotų Dievui (3 Jn 4). Jei esi vyresnysis ar sieki juo tapti, galbūt nori išmokti sakyti kalbas taip, kad galėtum įdiegti klausytojams didesnį dėkingumą Jehovai ir jo tiesai. Kaip gali pasiekti šiuos tikslus?

Imk pavyzdį iš Didžiojo Mokytojo, Jėzaus Kristaus (Lk 6:40). Ar jis kalbėjo minioms kalno atšlaitėje, ar keletui žmonių, einančių keliu, tai, ko jis mokė ir kaip mokė, darė stiprų poveikį. Jėzus žadino savo klausytojų protus bei širdis ir aiškino, kaip praktiškai taikyti jo mokymus, kad jie suprastų. Ar galėtum mokyti panašiai?

Pasitikėk Jehova

Jėzus veiksmingai mokė todėl, kad artimai bendravo su savo dangiškuoju Tėvu ir turėjo Dievo dvasią. Ar nuoširdžiai prašai Jehovos suteikti gabumų veiksmingai vesti Biblijos studijas namuose? Jei turi vaikų, ar nuolat meldi Dievo vadovavimo gerai juos mokyti? Ar ruošdamasis sakyti kalbą ar vesti sueigą nuoširdžiai meldiesi Dievui? Toks maldingas pasitikėjimas Jehova padės tau tapti geresniu mokytoju.

Pasitikėjimą Jehova parodome ir pasikliaudami jo Žodžiu, Biblija. Paskutinį savo, tobulo žmogaus, gyvenimo vakarą Jėzus maldoje Tėvui pasakė: „Aš jiems perdaviau tavo žodį“ (Jn 17:14). Nors Jėzaus patirtis buvo didžiulė, jis niekada nekalbėjo iš savęs. Jėzus visuomet kalbėjo tai, ko mokė jo Tėvas, ir tuo paliko mums sektiną pavyzdį (Jn 12:49, 50). Dievo žodis, išsaugotas Biblijoje, turi galią paveikti žmones — jų elgesį, slapčiausias mintis ir jausmus (Hbr 4:12). Jeigu giliniesi į Dievo Žodį ir mokaisi gerai juo naudotis tarnyboje, įgysi puikių sugebėjimų mokyti ir patraukti žmones prie Dievo (2 Tim 3:16, 17).

Pagerbk Jehovą

Mokyti taip kaip Kristus nereiškia vien sugebėti įdomiai dėstyti. Žmonės, aišku, stebėjosi Jėzaus „maloningais žodžiais“ (Lk 4:22). Tačiau ko Jėzus siekė savo gražia kalba? Pagerbti Jehovą — ne atkreipti dėmesį į save (Jn 7:16-18). Jis ragino savo sekėjus: „Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5:16, kursyvas mūsų). Mokant į tą patarimą dera atsižvelgti. Turėtume vengti visko, kas galėtų nukreipti nuo to tikslo. Taigi planuojant, ką sakyti ar kaip sakyti, būtų pravartu pamąstyti: ‛Ar tuo sustiprinsiu dėkingumą Jehovai, ar atkreipsiu dėmesį į save?’

Mokant labai veiksmingos iliustracijos ir realaus gyvenimo pavyzdžiai. Tačiau jeigu iliustracija ilga, o pavyzdys iš gyvenimo smulkmeniškas, pamokymas nebeteks prasmės. Pasakodami istorijas, kurios tik pralinksmina, sumenkinsime savo tarnybos tikslą. Mokytojo uždavinys yra teokratiškai mokyti, o ne patraukti kitų dėmesį.

„Daryti skirtumą“

Kad tikrai taptų mokiniu, asmuo turi aiškiai suprasti, ko yra mokomas. Jis turi girdėti tiesą ir matyti, kuo ji skiriasi nuo kitų pažiūrų. Tai pasiekti padeda sugretinimai.

Jehova nuolat ragino savo tautą „daryti skirtumą“ tarp to, kas tyra ir kas netyra (Kun 10:9-11). Jis pasakė, jog tarnaujantieji jo didžiojoje dvasinėje šventykloje mokys žmones „skirti šventa ir nešventa“ (Ez 44:23). Patarlių knygoje dažnai sugretinami teisingumas ir nedorybė, išmintis ir kvailybė. Palyginami gali būti netgi nepriešingi dalykai. Apaštalas Paulius Romiečiams 5:7 sugretina teisųjį ir geradarį. Laiške hebrajams jis parodo Kristaus kunigiškos tarnystės pranašumą prieš Aarono kunigystę. XVII amžiaus pedagogas Johanas Amosas Komenijus rašė: „Mokyti tiesiog reiškia parodyti, kaip dalykai skiriasi vienas nuo kito pagal paskirtį, formą, kilmę... Kas moka paaiškinti skirtumą, tas gerai moko.“

Sakykim, tu mokai apie Dievo Karalystę. Jeigu klausytojas nesupranta, kas yra Karalystė, gali parodyti, kaip Biblijos aiškinimas šia tema priešingas minčiai, kad Karalystė yra žmogaus širdies būsena. Arba gali nurodyti, kuo Karalystė skiriasi nuo žmonių vyriausybių. Tačiau žmonėms, jau žinantiems šias pagrindines tiesas, galima pateikti daugiau detalių. Galėtum paaiškinti, kuo Mesijo Karalystė skiriasi nuo paties Jehovos visuotinio viešpatavimo, apibūdinto Psalmyno 103:19, nuo „mylimojo Sūnaus karalystės“, paminėtos Kolosiečiams 1:13, ar nuo „administracijos“, apie kurią kalbama Efeziečiams 1:10 (NW). Sugretinimai padeda sutelkti klausytojų dėmesį į šį svarbų Biblijos mokymą.

Būtent taip mokė Jėzus. Jis priešpriešindavo paplitusią Mozės įstatymo sampratą tikrajam Įstatymo tikslui (Mt 5:21-48). Jėzus skyrė tikrąjį atsidavimą Dievui nuo veidmainiškų fariziejų poelgių (Mt 6:1-18). Jis parodė priešingybę tarp dvasios tų, kurie „engia“ kitus, ir savo mokinių pasiaukojamos dvasios (Mt 20:25-28). Kitą kartą, kaip rašoma Mato 21:28-32, Jėzus paragino savo klausytojus pačius nuspręsti, koks skirtumas tarp teisuoliškumo ir tikrosios atgailos. Tai veda mus prie kito svarbaus veiksmingo mokymo aspekto.

Skatink klausytojus mąstyti

Mato 21:28 skaitome, jog Jėzus pradėjo savo sugretinimą nuo klausimo: „Kaip jūs manote?“ Gabus mokytojas ne tik beria faktus ar duoda atsakymus. Jis skatina savo klausytojus mąstyti (Pat 3:21, Brb; Rom 12:1, Brb). Tai galima daryti užduodant klausimus. Kaip rašoma Mato 17:25, Jėzus paklausė: „Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?“ Jėzaus iškelti mąstyti skatinantys klausimai padėjo Petrui pačiam prieiti prie teisingos išvados, ar reikia mokėti šventyklos mokestį. Panašiai ir atsakydamas vyrui, paklaususiam: „O kas gi mano artimas?“, Jėzus palygino, kuo kunigo ir levito elgesys skyrėsi nuo samariečio veiksmų. Paskui jis paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ (Lk 10:29-36) Čia irgi, užuot pats atsakęs, Jėzus pasiūlė atsakyti klausytojui (Lk 7:41-43).

Stenkis pasiekti širdį

Mokytojai, suvokiantys Dievo Žodžio prasmę, žino, kad tikrasis garbinimas — ne vien įsiminti tam tikrus faktus ir laikytis tam tikrų taisyklių. Toks garbinimas pagrįstas gerais santykiais su Jehova bei jo kelių pažinimu ir turi būti nuoširdus (Įst 10:12, 13; Lk 10:25-27). Rašte žodis „širdis“ dažnai reiškia visą asmenybę su jos troškimais, potraukiais, emocijomis, motyvais.

Jėzus žinojo, kad nors žmonės mato išorę, Dievas žiūri į širdį (1 Sam 16:7). Mūsų tarnybos motyvas turėtų būti meilė Dievui, o ne noras kitiems padaryti įspūdį (Mt 6:5-8). O štai fariziejai daug ką darė dėl žmonių akių. Jie labai pabrėždavo būtinybę laikytis Įstatymo smulkmenų bei jų pačių sugalvotų taisyklių. Tačiau neparodė savybių, būdingų Dievui, kurį tarėsi garbiną (Mt 9:13; Lk 11:42). Jėzus mokė, jog nors paklusti Dievo reikalavimams būtina, toks klusnumas vertinamas pagal tai, kas žmogaus širdyje (Mt 15:7-9; Mk 7:20-23; Jn 3:36). Mes pasieksime geriausių rezultatų, jeigu seksime Jėzumi. Svarbu padėti žmonėms sužinoti, ko Dievas iš jų reikalauja. Tačiau jiems ne mažiau svarbu pažinti ir pamilti Jehovą kaip asmenį, kad savo elgesiu galėtų parodyti, kiek jiems reikšmingi palankūs santykiai su Dievu.

Kad toks mokymas būtų naudingas, žmonės turi suprasti, kas jų pačių širdyse. Jėzus ragino žmones tyrinėti savo motyvus ir jausmus. Taisydamas neteisingą požiūrį jis klausdavo savo klausytojų, kodėl jie taip mąstė, sakė ar elgėsi. Tačiau kad taip nepaliktų, Jėzus susiedavo klausimą su teiginiu, pavyzdžiu ar poelgiu, skatinančiu padaryti teisingą išvadą (Mk 2:8; 4:40; 8:17; Lk 6:41, 46). Mes irgi galime patarti savo klausytojams iškelti sau tokius klausimus: ‛Kodėl tokia elgsena man patinka? Kodėl į tą situaciją reaguoju būtent taip?’ Paskui padėkime jiems suvokti, kodėl į tai turėtume žiūrėti taip, kaip žiūri Jehova.

Paaiškink, kaip pritaikyti

Geras mokytojas žino, kad „svarbiausia yra išmintis“ (Pat 4:7, Brb). Išmintis — tai gebėjimas sėkmingai pritaikyti žinias, kad išspręstume problemas, išvengtume pavojų, pasiektume tikslą, pagelbėtume kitiems. Mokytojo pareiga padėti mokiniams to išmokti, bet sprendimus jie turi daryti patys. Apsvarstydamas įvairius Biblijos principus, padėk mokiniui samprotauti. Galėtum pateikti pavyzdį iš kasdienio gyvenimo ir paklausti, kaip ką tik aptartas Biblijos principas padėtų jam susidūrus su tokia situacija (Hbr 5:14).

Apaštalo Petro kalba per 33 m. e. m. Sekmines yra pavyzdys, kaip paaiškinant praktinę medžiagos vertę galima paveikti žmonių gyvenimą (Apd 2:14-36). Aptaręs keletą Rašto fragmentų, kuriuos susirinkusieji laikė tiesa, Petras pritaikė juos susiedamas su jų visų matytais įvykiais. Dėl to minia jautėsi paskatinta veikti pagal tai, ką išgirdo. Ar tavo mokymas daro žmonėms panašų poveikį? Ar stengiesi padėti žmonėms suprasti dalykų esmę, užuot tik vardijęs faktus? Ar skatini juos mąstyti, kaip įgytos žinios turėtų paveikti jų gyvenimą? Jie tikriausiai nešauks „Ką mums daryti?“ kaip minia per Sekmines, bet, jei gerai pritaikei Rašto citatas, bus paskatinti atitinkamai veikti (Apd 2:37).

Skaitydami Bibliją su vaikais, jūs, tėveliai, turite puikią galimybę mokyti juos nuolatos vadovautis praktiškais Biblijos principais (Ef 6:4). Pavyzdžiui, iš savaitei skirtos Biblijos ištraukos galite aptarti kelių eilučių reikšmę, o paskui paklausti: ‛Ko mus tai pamoko? Kaip panaudotume šias eilutes tarnyboje? Ką jos atskleidžia apie Jehovą bei jo elgseną ir kaip tai stiprina mūsų dėkingumą jam?’ Paragink šeimos narius pakomentuoti šias mintis per įsidėmėtinų Biblijos minčių aptarimą Teokratinės tarnybos mokykloje. Pakomentuotas eilutes jie tikriausiai įsimins.

Rodyk gerą pavyzdį

Tu mokai ne tik žodžiu, bet ir poelgiais. Tavo veiksmai yra praktiškas pavyzdys, kaip taikyti tai, ką sakai. Taip mokosi vaikai. Imituodami savo tėvus, jie akivaizdžiai parodo norintys būti į juos panašūs. Jiems įdomu daryti tai, ką daro tėvai. Taip pat jei mokiniai ‛ima sekti tavo pavyzdžiu, kaip tu seki Kristaus’, jie ima vaikščioti Jehovos keliais ir pasijunta laimingi (1 Kor 11:1). Tuomet Dievo vadovavimą jie patiria patys.

Tai rimtas priminimas, kiek svarbus tinkamas pavyzdys. Jei ‛pasižymime šventu gyvenimu ir maldingumu’, mūsų mokiniai akivaizdžiai matys, kaip taikyti Biblijos principus (2 Pt 3:11). Ragindamas Biblijos studijuotoją reguliariai skaityti Dievo Žodį, turi uoliai skaityti jį pats. Norėdamas išmokyti savo vaikus tvirtai laikytis Biblijos principų, pats privalai nenukrypstamai vykdyti Dievo valią. Skatindamas susirinkimą uoliai skelbti, pats turi visokeriopai tarnauti. Laikydamasis to, ko mokai, tikrai labiau paskatinsi kitus (Rom 2:21-23).

Siekdamas pagerinti savo mokymą pagalvok: ‛Ar mano dėstymas skatina klausytojus keisti savo požiūrį, kalbą ar veiksmus? Ar aiškindamas pabrėžiu, kuo viena mintis ar poelgis skiriasi nuo kito? Kaip padedu savo studijuotojams, savo vaikams ar auditorijai sueigoje prisiminti tai, ką sakau? Ar aiškiai parodau savo klausytojams, kaip taikyti išmoktus dalykus? Ar jie gali matyti, jog pats jų laikausi? Ar suvokia, kaip jų reakcija į svarstomą dalyką gali paveikti jų santykius su Jehova?’ (Pat 9:10) Ugdydamasis sugebėjimus mokyti, nuolat kreipk dėmesį į šiuos dalykus. „Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4:16).