Kaip ruošti viešąsias kalbas
KAS savaitę daugumoje Jehovos liudytojų susirinkimų sakomos viešosios kalbos kokia nors Rašto tema. Jei tarnauji vyresniuoju ar tarnybiniu padėjėju, ar matosi, jog esi geras viešasis kalbėtojas ir mokytojas? Jeigu taip, gali būti pakviestas pasakyti viešąją kalbą. Teokratinės tarnybos mokykla padėjo dešimtims tūkstančių brolių pasiruošti priimti šią tarnybos užduotį. Nuo ko pradėti gavus tokią užduotį?
Išnagrinėk kalbos planą
Prieš imdamasis ieškoti medžiagos, perskaityk planą ir įsigilink į esmę. Įsimink temos pavadinimą. Ko turėsi mokyti auditoriją? Koks tavo tikslas?
Peržiūrėk antraštes. Tuos pagrindinius punktus analizuok. Kaip kiekvienas iš jų susijęs su tema? Po kiekvieno pagrindinio punkto eina vienas ar keletas papunkčių. Juos palaikančios mintys išvardytos toliau. Apsvarstyk, kaip kiekviena plano dalis remiasi ankstesne, veda prie tolesnės ir padeda pasiekti kalbos tikslą. Jeigu perpratai temą, kalbos tikslą ir kaip pagrindiniai punktai leidžia jį pasiekti, gali pradėti plėtoti medžiagą.
Pirmiausia būtų naudinga suskirstyti temą į keturias ar penkias trumpas kalbas, turinčias po vieną pagrindinį punktą. Paruošk jas visas atskirai.
Duodamas planas yra pasiruošimo priemonė. Tačiau tai nėra užrašai, iš kurių sakysi kalbą. Tai griaučiai. Juos reikia, vaizdžiai tariant, užpildyti raumenimis, įsodinti širdį, įkvėpti gyvybę.
Panaudok Rašto citatas
Jėzus Kristus ir jo sekėjai mokė iš Raštų (Lk 4:16-21; 24:27; Apd 17:2, 3). Ir tu gali. Raštas turi būti tavo kalbos pagrindas. Užuot vien kartojęs teiginius iš duoto plano ir juos aiškinęs, įsigilink, kaip tuos teiginius paremia citatos, ir tada mokyk iš Rašto.
Ruošdamasis išnagrinėk kiekvieną kalbos plane nurodytą citatą. Atkreipk dėmesį, kas sakoma kontekste. Kai kurios citatos tiesiog nurodo aplinkybes. Ne visas citatas būtina skaityti ar komentuoti. Išrink tas, kurios naudingiausios tavo auditorijai. Jeigu sutelksi dėmesį į nurodytąsias kalbos plane, tau tikriausiai nereikės papildomų Rašto nuorodų.
Kalbos poveikis priklauso ne nuo to, kiek įtrauksi citatų, o nuo mokymo kokybės. Pateikdamas citatas, paaiškink, kodėl jas naudoji. Skirk laiko pakomentuoti, kaip jas pritaikyti. Perskaitęs citatą ir ją aptardamas, laikyk Bibliją atverstą. Klausytojai greičiausiai paseks tavimi. Kaip galėtum sužadinti jų dėmesį ir padėti jiems pasisemti daugiau naudos iš Dievo Žodžio? (Neh 8:8, 12) Aiškindamas, naudodamas pavyzdžius bei mokydamas pritaikyti mintis.
Aiškinimas. Ruošdamasis paaiškinti svarbią citatą, pagalvok: ‛Ką ji reiškia? Kodėl ją vartoju savo kalboje? Kokių minčių ji sukels klausytojams?’ Analizuok kontekstą, parašymo priežastis, aplinkybes, žodžių prasmę, įkvėpto rašytojo tikslą. Tam reikia tyrinėti. Daug vertingos medžiagos yra „išmintingo ir protingo vergo“ leidiniuose (Mt 24:45-47; Jr). Nesistenk leistis į smulkmenas, bet paaiškink auditorijai, kodėl aptardamas konkretų punktą paprašei susirasti šią citatą.
Iliustracijos. Iliustracijos skirtos tam, kad auditorija geriau suprastų aptartą punktą ar principą arba kad geriau įsimintų jį. Jos padeda klausytojams suvokti, ką išdėstei, ir susieti su tuo, kas jiems jau žinoma. Jėzus pritaikė iliustracijas sakydamas savo žymųjį Kalno pamokslą. Tokie posakiai kaip „padangių sparnuočiai“, „lauko lelijos“, „ankšti vartai“, „namas ant uolos“ ir daugelis kitų darė jo mokymą pabrėžiamą, aiškų ir įsimenamą (Mt 5—7 sk.).
Pritaikymas. Rašto eilučių paaiškinimas ir iliustracijos suteikia žinių, bet rezultatų duoda tik tų žinių pritaikymas. Tiesa, pačių klausytojų pareiga veikti pagal Biblijos žinią, tačiau tu gali padėti jiems įžvelgti, ką reikia daryti. Jeigu įsitikinai, kad tavo auditorija supranta svarstomą citatą ir jos ryšį su aiškinamuoju punktu, skirk pakankamai laiko parodyti jos reikšmę tikėjimui ir elgesiui. Pabrėžk, kodėl naudinga atmesti klaidingas idėjas ar atsisakyti elgesio, nesuderinamo su aptariamomis tiesomis.
Mąstydamas, kaip pritaikyti Rašto citatą, atsimink, kad tavo klausytojai yra iš daugelio sluoksnių ir gyvena visokiausiomis aplinkybėmis. Tarp jų gali būti neseniai susidomėjusių asmenų, jaunuolių, pagyvenusių ir tokių, kuriuos vargina įvairios problemos. Kalboje pateik praktiškų ir realių pasiūlymų. Venk patarimų, galinčių sukelti įspūdį, jog turi omenyje tik kelis konkrečius žmones.
Ką nusprendžia pats kalbėtojas
Keletą nurodymų, kaip dėstyti kalbą, gauni iš anksto. Aiškiai nustatyti pagrindiniai punktai bei laikas, skirtas aptarti kiekvienai pagrindinei antraštei. Visa kita nusprendi pats. Kai kuriuos papunkčius galbūt norėsi išplėsti, kitus susiaurinti. Nemanyk, kad kiekvieną turi aptarti vienodai. Tai verstų tave skubėti ir auditorija nespėtų sekti. Kaip žinoti, ką išdėstyti smulkiau, o ką paminėti trumpiau ar prabėgomis? Pamąstyk: ‛Kurie punktai padės man perteikti pagrindinę kalbos mintį? Kurie iš jų bus naudingiausi auditorijai? Ar praleidęs tam tikrą citatą ir su ja susijusį punktą nesugriausiu įrodymų sekos?’
Saugokis pateikti abejotinus faktus ir piršti savo požiūrį. Net Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, vengė ‛kalbėti iš savęs’ (Jn 14:10). Suprask: žmonės į Jehovos liudytojų sueigas renkasi išgirsti Biblijos aiškinimo. Jei esi laikomas geru kalbėtoju, matyt, visuomet kreipi žmonių dėmesį ne į save, o į Dievo Žodį. Dėl to tavo kalbos vertinamos (Fil 1:10, 11).
Paprastą kalbos planą pavertęs turiningu Rašto aiškinimu, turi savo kalbą repetuoti. Naudinga kartoti ją garsiai. Svarbu aiškiai turėti omenyje visus punktus. Stenkis dėstyti nuoširdžiai, gyvai, entuziastingai. Prieš sakydamas kalbą pagalvok: ‛Ko tikiuosi pasiekti? Ar išskyriau pagrindinius punktus? Ar grindžiu savo kalbą Rašto citatomis? Ar kiekvienas pagrindinis punktas savaime veda prie tolesnio? Ar mano kalba sužadins dėkingumą Jehovai už jo priemones? Ar kalbos pabaiga tiesiogiai susijusi su tema, ar parodo auditorijai, ką daryti, ar paskatina tai daryti?’ Jeigu į tuos klausimus gali atsakyti taip, tuomet esi pasiruošęs ‛tinkamai panaudoti pažinimą’ susirinkimo naudai ir Jehovos gyriui! (Pat 15:2, Brb)