Šeštas perskyrimas

Dvasia, sugrįžtanti pas Dievą

KIEKVIENAM nuoširdžiam Biblijos tyrinėtojui neturėtų būti jokių abejonių, kad tai, ką Biblija vadina „siela“, nėra kokia tai nemirtinga žmogaus dalimi, kuri tęsia savo egzistavimą po mirties. Bet jeigu nekuriems parodomi labai gausūs įrodymai apie tikrąją sielos prigimtį, tai jie pateikia kitus argumentus, kad pagrįstų savo įsitikinimą, kad kas tai žmoguje tęsia egzistavimą po mirties.

Biblinis tekstas, kuris dažnai panaudojamas su tuo tikslu, yra pas Saliamoną Mokytoją 12:7. Jame sakoma: „Sugrįš dulkė į žemę, kuomi jinai ir buvo, o dvasia sugrįš pas Dievą, Kuris ją davė.“ Vesleiko — metodistinis teologas, Adamas Klarkas, rašo savo Commentary atžvilgiu šito teksto: „Čia išminčius visiškai aiškiai skiria kūną nuo sielos. Jie nėra tas pats, jie nėra abu medžiaga. Kūnas, kuris yra medžiaga, sugrįžta į dulkes, kuomi jis buvo pačioje pradžioje, bet siela yra kuo tai nemedžiaginiu ir sugrįžta pas Dievą.“ Panašiu būdu sakoma A Catholic Commentary on Holy Scripture: „Siela sugrįžta pas Dievą.“ Tokiu būdu, abu komentarai duoda užuominą į tai, kad siela ir dvasia vienas ir tas pats.

Vienok, įdomu, kad kiti Romos katalikų ir protestantų mokslininkai gina visiškai kitą požiūrį. „Glossary of Biblical Theology Terms“ sąraše teologinių išsireiškimų katalikų Naujojoje Amerikoniškoje Biblijoje (išleista P. J. Kenedžio ir Sūnų, Niujorkas, 1970 m.) mes skaitome: „Jeigu „dvasia“ vartojama priešingume su „kūnu“, ... tai ar neesama tikslo atskirti medžiaginę ir nemedžiaginę žmogaus dalį. ... „Dvasia“ nereiškia sielos. Pas Saliamoną Mokytoją 12:7, šitas vertimas nevartoja žodžio „dvasia“, bet išsireiškimą „gyvybės kvėpavimas“. Protestantų Interpreter‘s Bible pastebi atžvilgiu rašytojo Saliamono Mokytojo: „Kocheletas negalvoja, kad žmogaus asmenybė tęsia egzistavimą.“ Ryšium su tokiomis įvairiomis išvadomis, ar mes galime sužinoti užtikrintai, kas tai yra dvasia ir kokia prasme ji sugrįžta prie Dievo?

Pas Saliamono Mokytojo 12:1​-7, senatvės ir mirties pasėkos yra aprašytos poetine kalba. Po mirties kūnas, galų gale išyra ir vėl tampa žemės dulkių dalimi. Vienok, „dvasia sugrįžta pas Dievą“. Taigi, žmogaus mirtis surišama su tuo, kad dvasia sugrįžta pas Dievą, o tai nurodo į tai, kad žmogaus gyvybė, būtent, priklauso nuo tos dvasios.

Pirmutiniame (žydiškas) tekste žydiškas žodis pas Saliamoną Mokytoją 12:7, išverstas žodžiais „dvasia“ arba „gyvybės kvėpavimas“, yra ruʹahh. Atitinkantis graikiškas išsireiškimas yra pneuʹma. Nors mūsų gyvybė ir priklauso nuo kvėpavimo proceso, žodis „kvėpavimas“ (kaip daugelis vertėjų dažnai verčia žodžius ruʹahh ir pneuʹma) nėra visada tinkamu vertimu dėl žodžio „dvasia“. Apart to, kiti žydiški ir graikiški žodžiai, būtent, n^eʹ·sha·mahʹ (žydiškai) ir pno·eʹ (graikiškai), buvo taip pat išversti žodžiu „kvėpavimas“. (Žiūr. Pradžios 2:7 ir Apaštalų darbų 17:25). Vis dėlto, verta ypatingo dėmesio, kad, vartodami žodį „kvėpavimas“ vietoj žodžio „dvasia“, vertėjai parodo tokiu būdu, kad išsireiškimai pirmutinėje kalboje liečia ką tai be asmenybės, bet kas reikalinga dėl gyvybės pratęsimo.

KAS YRA DVASIA

Biblijoje aiškiai pasakyta, kad žmogaus gyvybė priklauso nuo dvasios (ruʹahh arba pneuʹma). Mes skaitome: „Atimsi (Jehova) dvasią (ruʹahh) jie — miršta, ir sugrįžta į savo dulkes.“ (Psalmyno 103:29 [104:29, NP]). „Kūnas be dvasios (pneuʹma) miręs“ (Jokūbo 2:26). Taigi, dvasia yra tuo, kas atgaivina kūną.

Bet šita atgaivinančioji jėga nėra paprastai kvėpavimu. Kodėl ne? Todėl, kad gyvybė dar pasilieka nekurį laiką kūno ląstelėse po to, kai nutrūko kvėpavimas. Dėl tos priežasties bandymai atgaivinti žmogų gali būti sėkmingi, taip pat galima persodinti kūno organus iš vieno žmogaus į kitą. Bet visa tai reikia daryti greitai. Reikia tik išeiti gyvybės jėgai iš kūno ląstelių, pastangos pratęsti gyvybę yra veltui. Visas kvėpavimas pasaulyje negalėtų atgaivinti nors ir vieną ląstelę. Iš to požiūrio taško, „dvasia“, kaip matyt, — nematomoji gyvybės jėga, veikianti kiekvienoje gyvoje žmogaus kūno ląstelėje.

Ar šita gyvybės jėga veikia tik žmoguje? Kas parašyta Biblijoje, gali padėti mums prieiti šituo atžvilgiu prie teisingos išvados. Kas liečia sunaikinimą žmonių ir gyvulių gyvybės visapasaulinio tvano metu, Biblija praneša: „Visa, kas turėjo kvėpavimą (n^eʹ·sha·mahʹ) gyvybės dvasios (ruʹahh) savo nosyje ant sausumos, mirė“ (Pradžios 7:22). Pas Saliamoną Mokytoją 3:19 panašiai gi nustatoma, ryšium su mirtimi: „Todėl kad žmogaus sūnų dalia ir dalia gyvulių — dalia viena, kaip tie miršta, taip miršta ir tie ir vienas kvėpavimas (ruʹahh, dvasia) pas visus, ir nėra pas žmogų pranašumo prieš galvijus.“ Taigi, žmogus nestovi aukščiau už gyvulius, kas liečia dvasią, kuri atgaivina jo kūną. Pas abejus yra ta pati gi nematomoji dvasia, ta pati gyvybės jėga.

Nekuria prasme dvasią arba gyvybės jėgą, veikiančią gyvuliuose ir žmonėse, galima sulyginti su elektronų arba elektros srove, tekančia per mašiną arba per elektrinį prietaisą. Nematomą srovę galima panaudoti tam, kad ji atliktų įvairias funkcijas, priklausomai nuo tipo mašinos arba prietaiso, kuriuose nustatoma įtampa. Tokiu būdu plytelė gali duoti šilimą, ventiliatorius sukelti oro judėjimą, skaičiavimo mašina gali spręsti uždavinius, o televizorius gali perduoti vaizdus, balsus ir kitokius garsus. Ta pati nematomoji jėga, sukelianti garsus viename prietaise, gali gaminti šilimą kitame, arba daryti matematinius apskaičiavimus trečiame. Bet ar elektros srovė priima kada nors dažnai savybes mašinų arba prietaisų, kuriuose ji veikia? Ne, ji pasilieka paprastai elektra — jėga arba energijos rūšimi.

Panašiu būdu pas žmones ir pas gyvulius yra „viena dvasia“, viena veikiančioji jėga. Dvasia arba gyvybės jėga, suteikianti žmogui galimybę atlikti gyvybės funkcijas, niekuo nesiskiria nuo dvasios, kuri duoda gyvuliams galimybę daryti tą patį gi. Dvasia neišlaiko mirusio kūno ląstelių ženklų. Galvos smegenų ląstelių atvejyje, pavyzdžiui, dvasia neišsaugoja duomenų, sukauptų ten, ir toliau netęsia mąstymo proceso, nepriklausomai nuo šitų ląstelių. Biblija sako mums: „Išeina dvasia (ruʹahh) jo, ir jis sugrįžta į savo žemę, tą dieną išnyksta visi jo mąstymai“ (Psalmyno 145:4 [146:4, NP]).

Kadangi šita taip, tai sugrįžimas ruʹahh arba dvasios pas Dievą negalėtų paprastai reikšti sąmoningo egzistavimo tęsimą. Dvasia nepratęsia žmogiškų mąstymo procesų. Jinai yra tik gyvybės jėga, pas kurią nėra sąmoningo egzistavimo atskirai nuo kūno.

KAIP DVASIA SUGRĮŽTA PAS DIEVĄ

Kokiu gi būdu sugrįžta šita nematomoji, beasmenė jėga arba šita dvasia pas Dievą? Ar jinai sugrįžta prie Jo tiesioginio (paraidinio) dalyvavimo danguje?

Biblija ne visada vartoja žodį „sugrįžti“ tiesioginio (paraidinio) judėjimo, iš vienos vietos į kitą, prasme. Neištikimiems izraelitams buvo, pavyzdžiui, pasakyta: „Sugrįžkite pas Mane, ir Aš sugrįšiu pas jus“, pasakė pulkų Jehova“ (Malachijo 3:7, NP). Šita, matomai, nereiškė, kad izraelitai turėjo palikti savo žemę ir eiti prie paties Dievo dalyvavimo. Šita taip pat nereiškė, kad Dievas paliktų Savo padėtį danguje ir pradėtų gyventi žemėje su izraelitais. Vietoj to, Izraelio „sugrįžimas“ pas Jehovą reiškė, kad jie turėjo nusigręžti nuo neteisingo kelio ir vėl paklusti teisingam Dievo keliui. O „sugrįžimas“ Jehovos pas Izraelį reiškė, kad Jis vėl atkreiptų Savo dėmesį, pritardamas Savo tautai. Abejuose atvejuose sugrįžimas įglaudė savyje tam tikrą proto pobūdį arba struktūrą, o ne paraidinį judėjimą iš vienos geografinės vietos į kitą.

Kad sugrįžimas nebūtinai reikalauja paraidinio judėjimo, galima akivaizdžiai parodyti tuo, kas atsitinka, jeigu įmonė arba nuosavybė perduodama iš vienų rankų į kitas. Kokioje nors šalyje geležinkelis gali, pavyzdžiui, pereiti iš rankų privačių verslovininkų į rankas valstybės. Jeigu vyksta toks perdavimas, tai visi geležinkelio įrengimai ir netgi visi užrašai, galimas dalykas, pasilieka ten, kur jie buvo. Keičiasi tik jų autoritetas.

Tokie pat dalykai yra su dvasia arba su gyvybės jėga. Mirties metu nei joks tiesioginis (arba paraidinis) judėjimas nuo žemės į dangiškas sritis nereikalingas, kad dvasia galėtų „sugrįžti pas Dievą“. Bet dovana gyventi kaip sutvėrimui su protiniais sugebėjimais, kuomi mirusysis vieną kartą gėrėjosi, dabar vėl sugrįžta pas Dievą. Tai, kas būtina, kad žmogus galėtų gyventi, t. y. dvasia arba gyvenimo jėga, yra Dievo rankose (Psalmyno 30:6 [31:5, NP]; Luko 23:46).

Padėtį galima sulyginti su padėtimi kaltinamo žmogaus, kuris sako teisėjui: „Mano gyvenimas (gyvybė) jūsų rankose“. Jis nori tuo pasakyti, kad priklauso nuo teisėjo, koks bus tolimesnis jo gyvenimas. Pas kaltinamąjį nėra pasirinkimo tuo atveju. Šita ne jo rankose.

Panašūs dalykai yra su mirusiuoju: jis nebeturi daugiau valdžios ant savo dvasios arba ant savo gyvybinės jėgos. Dvasia sugrįžo pas Dievą ta prasme, kad nuo Jo priklauso viltis būsimajam žmogaus gyvenimui. Jo valdžioje yra sprendimas, ar Jis atstatys dvasią arba gyvybės jėgą mirusiojo ar ne.

Bet ar tai pašalina būtinai visokią gyvenimo galimybę po mirties? Ar nereikia atkreipti dėmesio dar į ką tai kito?

KOKIE DALYKAI YRA SU PAKARTOTINU GIMIMU IR NAUJO PAVIDALO ĮGAVIMU

Milijonai žmonių įvairiausių religinių įsitikinimų — „krikščioniškų“ arba nekrikščioniškų — tiki, kad žmonės egzistavę jau iki dabartinio gyvenimo ir toliau gyvens po mirties. Nors jų įsivaizdavimai stipriai skiriasi, bet jie turi vieną bendrą įsitikinimą, pagal kurį, tam tikra žmogaus dalis iš naujo gimsta arba įgauna naują pavidalą kitame kūne.

Knygoje A Manual of Buddhism sakoma, tarp kitko, sekančiai, naudai tikėjimo į pakartotiną gimimą: „Mes kai kada patiriame keistus dalykus, kuriuos galima paaiškinti tik pakartotinu gimimu. Kaip dažnai mes susitinkame žmonių, kurių mes dar niekada nematėme, o, vis dėlto, mes viduje jaučiame, kad jie mums labai pažįstami? Kaip dažnai mes ateiname kur nors pirmą kartą, ir, vis dėlto, mes jaučiame, kad mes visiškai pažįstami su aplinka?“

Ar tu patyrei kada nors ką tai panašaus? Sutikęs kokį nors žmogų, ar tu jautei kada nors, kad tu jau seniai žinojai jį? Kaip galima paaiškinti tokį atvejį?

Tarp žmonių yra daug panašumų. Gal būt, tu pats, pagalvojęs truputį, pastebėjai, kad žmogus turėjo charakterio ir išorės bruožus, panašius tokiems, kuriuos turėjo tavo giminaitis arba draugas.

Taip pat tu, gal būt, gyvenai tam tikrame mieste arba matei jo paveikslus. Paskui, aplankydamas kitą miestą, tu, galimas dalykas, pastebi tam tikrus panašumus, taip kad tu jauti, kad tu, iš tiesų, neesi svetimoje arba nepažįstamoje apylinkėje.

Taigi, ar neprotinga padaryti išvadą, kad jausmai pažinties su anksčiau nepažįstamais žmonėmis ir nepažįstamomis vietomis, nėra pasėka kokio tai ankstyvesnio gyvenimo, bet patyrimų rezultatu dabartiniame gyvenime? Jeigu visi žmonės gyveno jau keletą kartų, tai ar neturėtų visi suvokti bei suprasti šitą faktą? Kodėl milijonai žmonių neturi nei mažiausio pajautimo, nei mažiausios minties apie ankstyvesnį gyvenimą? Kaip gali žmogus, apart to, išvengti praeities gyvenimo klaidų, jeigu jis netgi negali prisiminti apie jas? Kokią naudą turėtų toks praeities gyvenimas?

Kai kurie šita aiškina tuo, kad „gyvenimas būtų našta, jeigu žmonės žinotų smulkmenas iš savo praeities egzistavimų“. Mochandas K. Gandi išreiškė šitą mintį tokiu būdu: „Gamtos gerumui reikia prirašyti tai, kad mes neprisimename praeities gimimų. Kokia būtų nauda prisiminti begalinių gimimų smulkmenas, kurias mes jau patyrėme? Gyvenimas būtų našta, jeigu mes nešiotume su savimi tokį milžinišką prisiminimų svorį. Protingas žmogus sąmoningai užmiršta daug ką, kaip pavyzdžiui, juristas, kuris užmiršta teisminį procesą ir jo smulkmenas po to, kai tik byla užsibaigė“. Tai įdomus paaiškinimas, bet ar jis pagrįstas?

Nors mūsų sugebėjimas prisiminti daug ką, ką mes patyrėme, gali būti ribotu, mes, vis dėlto, ne viską užmiršome tuo atžvilgiu. Juristas, gal būt, užmiršta tikslias tam tikrų teisminių atvejų smulkmenas, bet patyrimas, kurį jis įsigijo, kada jis užsiiminėjo jais, tampa jo žinojimo dalimi. Jis, iš tikrųjų, atsidurtų labai nepatogioje padėtyje, jeigu jis, iš tiesų, užmirštų viską. Apart to, kas daugiau nerimo kelia žmonėms: bloga atmintis ar gera atmintis? Ar nėra senas žmogus, kuris gerai prisimena savo žinojimą ir savo patyrimą, daug geresnėje padėtyje, negu senas žmogus, kuris faktiškai užmiršo viską?

Ir koks tai būtų, iš tiesų „gerumas“, jeigu mums reikėtų iš naujo mokytis visko, ko mes jau išmokome ankstyvesnio egzistavimo metu? Ar, tavo nuomone, tai būtų gamtos „gerumu“ jeigu tu kas dešimt metų užmirštum praktiškai viską, ką tu žinojai, ir tau reikėtų iš naujo mokytis kalbos ir kauti žinojimą bei patyrimą tik tam, kad prarastum viską iš naujo? Ar neapviltų tai? Ar šita nebūtų milžinišku nuostoliu? Kodėl gi tada galvoti, kad tai atsitinka kas septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų? Ar tu gali sau įsivaizduoti, kad mylintis Dievas padarytų tokį pakartotiną gimimą Savo ketinimo dalimi dėl žmonijos?

Daugelis pakartotino gimimo mokymo šalininkų tiki, kad tie, kurie veda blogą gyvenimą, gims žemesnėje kastoje arba kaip vabzdžiai, paukščiai arba gyvuliai. Bet kodėl mes patiriame tada smarkų augimą gyventojų tuo metu, kada nusikalstamumas ir prievarta plečiasi neregėtu mastu? Kodėl gi pralenkia tad kitus, netgi žmonės iš žemesnės kastos, jeigu jiems suteikiama galimybė išsilavinimo srityje? NiuJork Taims 26-to spalio, 1973 m. pranešė, pavyzdžiui, kad žemesnės kastos šešiolikos metų mergaitė buvo pačia gabiausia mergaite mokykloje Kallipašim (Indija). Jinai buvo protingesnė už mergaitę aukštosios kastos, kuri priklausė brahmanų kastai. Kuomi galima tai paaiškinti? Ar ne taip šita, kad mokymas apie pakartotiną gimimą arba naujo pavidalo įgavimą negali paaiškinti tokių aplinkybių?

Virš to, atkreipk dėmesį į šito mokymo vaisius. Ar tai neatėmė nuo daugelio žmonių nuosavo vertingumo jausmo, priverčiant juos sutikti prastam darbui blogose darbininkų sąlygose su minimalia galimybe pagerinti savo likimą gyvenime, padedant išsilavinimui?

AR BIBLIJA MOKO APIE PAKARTOTINĄ GIMIMĄ?

Kai kurie žmonės galėtų, aišku pasakyti, kad logiškos išvados ne būtinai pašalina pakartotino gimimo galimybes. Jie galėtų atsakyti į aukščiau prisimintus įrodymus: „Netgi Biblija moko pakartotino gimimo. Tai tik vienas iš daugelio dalykų, kurių žmonės negali pilnutinai paaiškinti“.

Kadangi pakartotino gimimo šalininkai įtraukia Bibliją į apsvarstymą, mes norime peržiūrėti, ką jinai sako. Kokie yra bibliniai įrodymai dėl tikėjimo į pakartotiną gimimą? Knyga Kas tai yra Budizmas? atsako: „Krikščioniškam skaitytojui mes norime nurodyti į tai, kad [pakartotino gimimo mokymą] lengvai galima rasti tebeegzistuojančiuose iškraipytuose Kristaus mokymų fragmentuose. Atkreipk, pavyzdžiui, dėmesį į plačiai paplitusius gandus, anot kurių, Jis buvo sugrįžusiu Jonu Krikštytoju, Jeremiju arba Eliju (Mato 16:13-16). Netgi Erodas galvojo, matyt, kad Jis buvo ‚prisikėlusiu iš mirusiųjų Jonu Krikštytoju‘“.

Kokie dalykai yra su tokiais įrodymais? Ar Jėzus Kristus Pats pretendavo į tai, kad Jis neva tai, buvo Jonu Krikštytoju, Jeremiju arba Eliju? Ne, tai pareikšdavo tik tokie žmonės, kurie nepriimdavo Jėzaus už Tą, kuom Jis iš tiesų buvo, t. y. už pažadėtąjį Mesiją arba Kristų. Jėzus niekaip negalėjo būti Jonu Krikštytoju, todėl kad Jonas kuris buvo vyresnis už Jėzų, Jį krikštijo tada, kada Jėzui buvo maždaug trisdešimt metų (Mato 3:13-17; Luko 3:21-23). Karalius Erodas priėjo prie tokios kvailos išvados, kad Jėzus buvo prisikėlusiu iš mirusiųjų Jonu, todėl, kad jis jautėsi labai kaltu dėl Jono mirties bausmės.

Bet ar nėra aiškių Jėzaus Kristaus pareiškimų, į kuriuos žiūrima, kaip į palaikymą tikėjimo į pakartotinį gimimą arba naujo pavidalo įgavimą? Taip, toks pareiškimas yra. Vieną kartą Jėzus Kristus sulygino Joną Krikštytoją su senovės žydų pranašu Eliju. Jis pasakė: „Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. ... Tuomet mokiniai suprato Jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją“ (Mato 27:12, 13). Ar Jėzus Kristus Savo žodžiais „Elijas jau buvo atėjęs“ norėjo pasakyti, kad Jonas Krikštytojas buvo iš naujo gimusiu Elijumi?

Atsakymą į šitą klausimą reikia duoti, pasiremiant tuo, ką kalba Biblija visumoje. Daugelis žydų Jėzaus tarnavimo ant žemės metu galvojo, kad Elijas sugrįžo paraidine (tiesiogine) prasme. Ir Malachijo pranašystė nurodė į laiką, kada Dievas Jehova pasiųstų Eliją (Malachijo 4:5). Vienok, Jonas Krikštytojas nežiūrėjo į save, kaip į Eliją savo nuosavoje personoje (asmenybėje), arba, jis nežiūrėjo kaip į šito žydų pranašo naujo pavidalo įgavimą. Vieną kartą nekurie žydai paklausė Jo: „Ar tu Elijas?“ Jonas atsakė: Ne (Jono 1:21). Buvo, vienok, nusakyta, kad Jonas priruoštų kelią prieš Mesiją „Elijo dvasioje ir jėgoje“ (Luko 1:17). Taigi, jeigu Jėzus sulygino Joną Krikštytoją su Eliju, tai jis, paprastai, parodė, kaip pranašystė išsipildė ant Jono, kuris atliko darbą, panašų senovės laikų Elijo darbui.

Kita biblinė citata, kuria remiasi tikintieji į naujo pavidalo įsigijimą, yra Romiečiams 9:11-13: „Dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, kad įvyktų laisvai pasirinktas Dievo nutarimas, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia, — jai (Rebekai) buvo pasakyta: ‚Vyresnis tarnaus jaunesniam‘, kaip ir parašyta [Malachijo 1:2, 3]: ‚Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau‘“. Ar šita vieta neparodo, kad Dievas padarė pasirinkimą, remdamasis tuo, ką Jokūbas ir Ezavas padarė savo gyvenimo metu iki to, kol Rebeka juos pagimdė?

Kodėl neperskaityti šitą tekstą dar kartą? Atkreipk dėmesį į tai, kas jame aiškiai pasakyta, kad Dievas pasirinko pirm, negu kas nors iš jų padarė ką nors gero arba blogo. Dievo pasirinkimas nepriklausė tikrai nuo kokių tai darbų praeities gyvenimo.

Kokiu pagrindu remdamasis, Dievas galėjo tada pasirinkti iki berniukų gimimo? Biblija parodo, kad Dievas gali matyti gemalą ir, tikrai, žino genetinę žmonių konstituciją iki jų gimimo (Psalmyno 138:16 [139:16, NP]). Panaudodamas Savo numatymo sugebėjimą, Dievas pamatė, kokiais taptų abu berniukai dėl jų charakterio ir asmenybės, ir todėl Jis galėjo pasirinkti tą, kas labiau tiktų dėl puikios palaimos. Abiejų berniukų gyvenimas pabrėžia Dievo pasirinkimo išmintį. Jokūbas parodė dvasinius interesus ir tikėjo į Dievo pažadus, o Ezavas išvystė materialinį polinkį ir nevertino tai, kas šventa (Hebrajams 11:21; 12:16, 17).

Apaštalo Povilo citata iš Malachijo atžvilgiu to, kad Dievas „pamilo Jokūbą“ ir „neapkentė Ezavą“, liečia taip pat ir tai, kaip Jehova žiūrėjo į juos, pasiremdamas jų genetine konstitucija. Nors Malachijo žodžiai buvo parašyti daug šimtmečių vėliau po jų gyvenimo, jie, vis dėlto, patvirtino tai, ką Dievas užsiminė dėl berniukų iki jų gimimo.

Iškeltas Jėzaus mokinių klausimas yra dar vienu pavyzdžiu, kurį pateikia kai kurie žmonės, kad palaikytų mokymą apie naujo pavidalo įgavimą. Dėl žmogaus, kuris buvo aklas nuo savo gimimo laiko, mokiniai paklausė: „Kas nusidėjo, jis ar jo tėvai, kad gimė aklu?“ (Jono 9:2). Argi neparodo šitie žodžiai, kad šitas žmogus turėjo turėti jau ankstyvesnį egzistavimą?

Ne! Jėzus Kristus nesutiko su kokiu tai manymu (bei spėliojimu), kad išsivystęs motinos įsčiose kūdikis, nusidėtų kaip tai iki gimimo. Jėzus pasakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jono 9:3). Kitais žodžiais tariant, žmonių netobulybės ir trūkumai, kaip, pavyzdžiui, šito vyro aklumas, suteikė galimybę tam, kad Dievo darbai taptų akivaizdūs per stebuklingą išgydymą. Jeigu niekada ir niekas nebūtų gimęs aklu, tai žmonės nebūtų turėję progos sužinoti, kad Dievas gali duoti regėjimą gimusiam aklu. Dievas Jehova prileido, kad atsirastų nuodėminga žmonių giminė, ir Jis pasinaudojo žmonių netobulybėmis ir trūkumais, kad parodytų, ką Jis gali padaryti dėl jų.

Esama nekurių tekstų, apie kuriuos kai kurie žmonės galvoja, kad jie palaiko pakartotino gimimo idėją, bet atidus tyrinėjimas parodo, kad tai ne taip. Iš tikrųjų, mes niekur nerandame Biblijoje nuorodos į pakartotiną gimimą arba sielos, dvasios ar ko nors kito persikėlimą, t. y. persikėlimą to, kas, neva tai, gyva palieka po kūno mirties. Kai kurie žmonės stengėsi įdėti į Šventąjį Raštą pakartotino gimimo arba naujo pavidalo įgavimo idėją. Bet tai ne biblinis mokymas.

Biblija parodo aiškiai, kad nėra sąmoningo egzistavimo per sielą arba dvasią, kuri, mirties metu, palieka kūną. Kada Dievas pasmerkė pirmąjį žmogų mirčiai už jo nepaklusnumą, Jis nedavė jam nei jokios vilties pakartotinam gimimui arba naujo pavidalo įgavimui. Adomui buvo pasakyta: „Savo veido prakaite valgysi duoną, kol nesugrįši į žemę, iš kurios tu paimtas, nes dulkė tu esi ir į dulkę pavirsi“ (Pradžios 3:19). Taip, žmogus turėjo sugrįžti į negyvas žemės dulkes.

Argi tai reiškia, kad su tuo gyvenimu viskas baigiasi? O gal yra kokia nors kita galimybė dėl būsimojo gyvenimo, kurį galima pasiekti kitu būdu? Ar tai reikalauja, kad gyvieji padėtų mirusiesiems, o gal gyvieji nieko negali padaryti dėl mirusiųjų?