Septintas perskyrimas

Ar mirusiesiems yra reikalinga tavo pagelba?

„TARNAUTI mirusiesiems taip, lyg tai jie gyventų dar dabar, yra aukščiausiu sūnų ir dukterų pagarbos išreiškimu“. Taip skamba sena kiniečių patarlė. Jeigu mirusieji iš tikrųjų egzistuoja toliau kitame pasaulyje ir gali turėti naudą iš mūsų pagelbos, tai būtų meilės požymiu pasirūpinti jais.

Daugelis žmonių, aišku, rodo tik išvaizdą, kad jie laiko senas tradicijas, bet iš tikrųjų jie nėra įsitikinę tuo, kad egzistavimas tęsiasi po mirties. Kiti, gi, įsitikinę tuo, kad mirusiesiems reikalinga jų pagelba.

Milijonai žmonių beveik visose Azijos šalyse ir kai kuriose Afrikos dalyse tiki, kad jie visą savo gyvenimą privalo gerbti mirusius. Priešais savo mirusiųjų giminaičių kilmines lentas yra deginami smilkalai ir meldžiamasi, statomos gėlės ir netgi atnešamas maistas. Jie galvoja, kad toks pagerbimas padės mirusiesiems gyventi laimingai būsimajame gyvenime ir sutrukdys jiems tapti priešiškomis dvasiomis.

Ypatingai, kas liečia gedulą ir laidotuves, likusieji gyvais deda visas pastangas ir tam išeikvoja daug pinigų, kad padėtų mirusiajam. Atkreipk dėmesį į aprašymą tradicinių papročių, vykusių vienoje Rytų šalyje po mirties žymaus valstybinio patarėjo:

Ritualui vadovavo budistų šventikai. Leido fejerverką, kad pravarytų piktąsias dvasias. Buvo deginamas ryžinis popierius su užrašytomis ant jo maldomis, tikint, kad tai turėtų padėti mirusiojo dvasiai. Maistas, gėrimai ir tabakas buvo pastatyti netoli lavono, kad dvasia galėtų pasistiprinti tada, kada tai panorėtų.

Po to, lavonas buvo įdėtas į karstą ir pasiliko tada keturiasdešimt devynias dienas laidotuvių namų patalpose. Šešias dienas vyresnysis sūnus apraudodavo ten jo mirtį. Septintą dieną jis sugrįždavo namo pamiegoti, išsimaudyti ir persirengti. Sekanti šešių dienų apraudojimo ir vienos dienos ramybės pamaina tęsėsi iki tol, kol nepraėjo keturiasdešimt devynios dienos. Per visą šitą laikotarpį, beveik nepertraukiamai leisdavo fejerverkus ir ištisas paras būdavo girdimi fleitų, būgnų ir lėkščių garsai.

Keturiasdešimt devintą dieną vyko įspūdingas laidotuvių maršas. Grupės muzikantų grojo. Išilgai kelio uždegdavo pakabintas ant telefonų ir žibintų stulpų, o taip pat medžiuose, šaudykles. Ant altorių stalų dėjo maistą, gėrimus ir taboką, o nedidelėse dėžėse pastatytose išilgai viso kelio, buvo deginami popieriai su parašytomis ant jų maldomis ir kvepiančios lazdelės. Gražūs vežimėliai iš popieriaus, auksinės folijos ir bambukas puošė laidotuvių maršą. Daugelis dalyvaujančių laidotuvėse nešė žibintuvėlius, kuriais jie norėjo nušviesti mirusiojo dvasiai kelią. Netoli kapo degino gražius šventinius vežimėlius su atvaizdais prabangių pastatų, lėktuvų, laivų, armijų, tarnų ir daug ko kito.

Atvejais pas tuos žmones, kurie turi mažiau lėšų ir kurie užima paprastesnę vietą, laidotuvės vyksta panašiu gi būdu, tik daug mažesnėje apimtyje. Pavyzdžiui, sudeginama ne taip daug daiktų ir ne taip meniškai padarytų.

Toks popierinių daiktų sudeginimas pagrįstas tikėjimu į skaistyklą. Sako, kad po žmogaus mirties dvasia dvejus metus klaidžioja skaistykloje, bet yra reikalinga pagelbos, kad patektų į dangų. Aukos popierinių daiktų formoje privalo parodyti, kad mirusysis vedė puikų gyvenimą ir turi viską, kas jam reikalinga būsimajam gyvenimui. Daugelis kiniečių tiki, kad dėl tos priežasties jo dvasia bus anksčiau išlaisvinta iš skaistyklos.

Kaip reaguoji tu į tokias prabangiškas ir brangias ceremonijas? Ar tu dalyvautum panašiuose papročiuose? Jeigu taip, tai kodėl?

Jeigu tu tiki, kad mirusieji yra reikalingi tavo pagelbos, tai kokie pas tave yra neabejotini įrodymai, kad kas tai su sąmone pasilieka gyva po kūno mirties? Kas daro tave tokiu įsitikinusiu ir užtikrintu, kad lėšos, panaudojamos padėti mirusiajam, turi kokią nors naudą? Kaip galima būtų, pavyzdžiui, įrodyti, kad žibintuvėliai apšviečia dvasiai kelią, arba, kad fejerverkas gainioja piktąsias dvasias ir kad sudeginti popieriniai daiktai gali padėti mirusiojo dvasiai pasiekti dangaus palaimų? Koks yra pagrindas pareiškimui, kad tokiomis priemonėmis galima sėkmingai padėti mirusiųjų dvasioms?

Kur tu gyveni, gal būt, egzistuoja visiškai kitos ceremonijos, kad padėtų mirusiesiems. Bet ar galėtų kas nors patenkinamai įrodyti, kad tai, kas daroma šiuo atžvilgiu, atneša kokią nors naudą?

Verta taip pat peržiūrėti, kiek teisingumo ir objektyvumo (bešališkumo) esama tokiose pastangose padėti mirusiesiems. Turtingieji gali nusipirkti daug daugiau šaudyklių, popierinių daiktų ir kitų dalykų, kurie, neva tai, padeda mirusiesiems. O kokie, gi, reikalai yra su neturtingu žmogumi? Neatsižvelgiant į tai, kad jis, gal būt, padoriai gyveno, jis atsidurtų nepatogioje padėtyje, netgi nuostolingoje, jeigu po jo mirties niekas nieko nedarytų dėl jo. Ir neturtingas žmogus, perkantis daiktus, kad padėtų mirusiajam, neša didelį finansinį krūvį. Turtingąjį šitie dalykai tik mažai suvargina.

Ką tu galvoji dėl tokio akivaizdaus pomėgio? Ar tu būtum patrauktas tokio dievo, kuris yra palankus turtingiesiems, bet šališkas bėdniesiems, neužskaitydamas, kokiais jie buvo žmonėmis? Biblijos Dievas neparodo tokio šališkumo. Apie Jį Šventajame Rašte pasakyta: „Juk Dievas nėra šališkas“ (Romiečiams 2:11).

Įsivaizduokime, kad kas nors suprato, jog religinės ceremonijos dėl mirusiųjų nereikalingos ir visiškai nesutinka su valia bešališko Dievo. Ar būtų protinga dalyvauti jose dėl tradicijos ir kad neišsiskirtume nuo kaimynų? Ar logiška palaikyti religines ceremonijas, kurios yra laikomos neteisingomis? Ar teisinga dalyvauti tokiuose dalykuose, kas turtinguosius praturtina, o neturtingiesiems atneša sunkumus?

KRIKŠČIONYBĖS PASAULIO TIKĖJIMAS Į SKAISTYKLĄ

Tikėjimas, kad mirusiesiems yra reikalinga pagelba išėjimui iš skaistyklos, egzistuoja ne tik nekrikščioniškose religijose. Veikale New Catholic Encyclopedia sakoma:

„Sieloms skaistykloje galima padėti pamaldumo darbais, kaip pavyzdžiui, malda, indulgencijomis, išmaldomis, pasninku ir aukomis. ... Nors ir negalima nurodyti Dievui, kad Jis pritaikytų mūsų darbų išperkamąją vertybę vargšėms sieloms, mes, vis dėlto, tikrai galime turėti viltį, kad Dievas išgirs mūsų prašymus ir padės kenčiantiems bažnyčios nariams.“

Kokia garantija duodama tam, kad tokios pastangos atneš naudą? Enciklopedija sako toliau:

„Kadangi pritaikymas gerų darbų priklauso nuo mūsų prašymo į Dievą, tai nėra viltį teikiančios garantijos, kad mūsų maldos padės numatytai arba kokiai nors kitai sielai skaistykloje. Bet Dievo Mielaširdingumas ir meilė sieloms tikrai pažadins Jį pagreitinti apsivalymo laiką, kada tikintieji žemėje meldžiasi su tuo tikslu už jas“.

Taigi, neduodama tikra garantija dėl to, kad dalykai naudai tų, kurie, neva tai, yra skaistykloje, turėtų kokį nors pasisekimą. Ir tokiam užtikrinimui nėra pagrindo, todėl kad Biblija neduoda jo. Joje netgi nėra žodžio „skaistykla“. New Catholic Encyclopedia pripažįsta: „Galiausiai, katalikiškas mokymas apie skaistyklą yra pagrįstas tradicija, o ne Šventuoju Raštu“ (tom. 11, pusl. 1034.).

Tiesa, tradicija ne būtinai kas tai blogo. Bet šita ypatinga tradicija prieštarauja Dievo Žodžiui. Šventasis Raštas nemoko, kad „siela“ toliau tęsia gyvenimą po kūno mirties. Tikrai, jos ir neįmanoma atiduoti į skaistyklą apvalymui. Todėl teisėtai galima būtų pritaikyti Jėzaus Kristaus žodžius žydų religiniams vadams, taip pat ir tiems, kas moko skaistyklos dogmos: „Taip jūs niekais verčiate Dievo liepimą dėl savojo papročio. Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ‚Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs. Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų‘“ (Mato 15:6-9).

Peržiūrėk taip pat priemones, kuriomis, neva tai, padedama žmonėms skaistykloje, šviesoje to, ką moko Šventasis Raštas. Kaip buvo pasakyta New Catholic Encyclopedia, malda yra pamaldumo dalyku, kuris, neva tai, gali padėti sieloms skaistykloje. Dėl tokių maldų knygutėje Assist the Souls in Purgatory (Padėk sieloms skaistykloje), išleistoje amžino garbinimo Benediktinų vienuolyno, sakoma:

„Trumpa, bet karšta malda dažnai atneša vargšėms sieloms daugiau naudos, negu ilgos religinės apeigos, kurių metu mes nesusikaupiame. Yra begalinė daugybė trumpų, ištartų vienu dvasios atsikvėpimu, maldų, už kurias bažnyčia davė nuodėmių atleidimą, visos šitos maldos pritaikintinos vargšėms sieloms. ... Kaip lengvai mes galime kartoti šitas maldas, esančias mažomis ugninėmis strėlėmis, dienos bėgyje, mūsų darbo metu ir netgi tada, kada mūsų rankos užimtos kuomi nors!... Kiek daugeliui sielų mes galėtume suteikti pagelbą, arba, kiek mes galėtume išlaisvinti iš skaistyklos, jeigu mes dažnai, dienos bėgyje, kalbėtume sekančią trumpą maldą, už kurią bažnyčia atleidžia nuodėmes, mirusiųjų naudai: „O, Viešpatie, suteik jiems amžiną poilsį, ir tegu šviečia jiems amžinoji šviesa. Taika jiems. Amen.“ (Indulgencija 300 dienų, kiekvieną kartą. ‚Indulgencijos žinynas‘ 582.) Jeigu mes su karštu atsidavimu kartojame šventus vardus, — „Jėzus, Marija, Juozapas“, tai kiekvieną kartą mes galime gauti septynerių metų indulgenciją.“

Ar neatrodo tau keistai, kad pakartojimas trijų vardų privalo būti sėkmingesnis, negu ilgesnė malda, susidedanti iš penkiolikos žodžių? Ar Dievui patinka, jeigu mes vis iš naujo kartojame tą pačią maldą? Atžvilgiu šito Jėzus pasakė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie“ (Mato 6:7, 8).

Vietoj to, kad vis iš naujo kartoti išmoktas mintinai frazes, Biblija ragina mus melstis iš širdies.

Negalima neatkreipti dėmesio į tą vaidmenį, kurį vaidino pinigai ryšium apie skaistyklą. Aišku, kas nors gali pareikšti, kad troškimas įsigyti pinigų bažnyčiai nebuvo šito mokymo priežastimi. Bet tai nepakeičia fakto, kad religinės organizacijos, prisilaikančios mokymo apie skaistyklą, norėtų gauti piniginius paaukavimus. Bažnyčia niekada nepeikia ko nors, kas stengiasi išpirkti save arba išpirkti ką nors kitą iš skaistyklos. Bažnyčia niekada niekam nepataria, kad jis panaudotų geriau savo nedideles lėšas dėl gyvenimo būtinybių. Per šimtus metų turtingieji ir neturtingieji pripildydavo religinių organizacijų pinigines skrynias, tikėdamiesi, kad jie tokiu būdu sutrumpintų tą laiką, kurį jiems arba jų giminaičiams tektų būti skaistykloje. Korlis Lamont rašo savo knygoje The Illusion of Immortality (Nemirtingumo iliuzija):

„Religiniai papročiai, surišti su mirusiaisiais, pasidarė bažnyčia labai turtinga. Tai ypatingai liečia Romos katalikų ir pravoslavų tikėjimus, todėl, kad abiejose bažnyčiose pabrėžiamos rytinės ir dieninės mišios, maldos ir kiti religiniai patarnavimai mirusiųjų naudai, mirštančiųjų ir visų kitų naudai, naudai tų, kurie kokiu nors būdu suinteresuoti savo būsimuoju gyvenimu.

Nuo ankstyvų viduramžių katalikų bažnyčia vienu tik nuodėmių atleidimu gavo milžiniškas sumas iš turtingųjų ir neturtingųjų žmonių. Šitos indulgencijos, kurios buvo duodamos už pinigus, išmaldas arba už kitus paaukavimus, aprūpindavo, kad nuosava siela arba siela mirusio giminaičio arba draugo, pilnutinai arba dalinai būtų išvaduota nuo paskirtos bausmės skaistykloje. ... Rusijoje pravoslavų bažnyčia sukaupė milžiniškus turtus panašiais tarpininkavimais už mirusiuosius. Apart to, kad buvo nuolatinės pajamos iš darbininkų ir valstiečių, kurie stengėsi sušvelninti Dievo atpildą, daugelis aristokratijos narių, iš aukštųjų visuomenės sluoksnių, taip pat aukodavo kapitalą išlaikymui vienuolynų arba bažnyčių su sąlyga, kad kasdien būtų skaitomos maldos po jų mirties už jų sielas.“

Jeigu būtų tiesa, kad tokie piniginiai paaukavimai turėtų naudą dėl mirusiųjų, tai šita reikštų, kad Dievas suinteresuotas pinigais. Bet Jam nėra reikalingi kieno nors pinigai arba materialiniai turtai. Kalbėdamas per inspiruotą psalmistą, Dievas pareiškia: „Iš tavo tvarto nereikia man veršio, nei ožio iš tavo bandos. Ar gi ne Mano visi miško žvėrys ir kalnuose tūkstančiai laukinių gyvūnų? Visus dangaus sparnuočius Aš pažįstu, ir kas laukuose juda kruta, žinau Aš. Jei alkanas būsiu, tau nesiskųsiu, nes Mano pasaulis ir kas tik pasauly“ (Psalmyno 49:9-12 [50:9-12, NP]).

Nei jokie turtai pasaulyje negali padėti mirusiajam. Pinigai ir materialiniai turtai negali apsaugoti jį nuo to, kad jis nenumirtų. Biblijoje sakoma: „Nusitikintieji savo jėgomis ir besigiriantieji savo turtais! Žmogus niekaip neišperka savo brolio ir neduos Dievui išpirkimo už jį. Brangi kaina jų sielos išpirkimui ir nebus to per amžius, kad pasiliktų kas nors gyvas per amžius ir neregėtų kapo“ (Psalmyno 48:7-10 [49:6-9, NP]).

Nėra abejonių, kad pastangos padėti mirusiesiems nėra harmonijoje su Šventuoju Raštu. Mokymas, kad gyvieji gali padėti mirusiesiems, uždėjo ant žmonių tik sunkią naštą. Bet Dievo Žodžio pažinimas išlaisvina mus nuo šito klaidingo įsivaizdavimo. Tai gali paskatinti mus nesigailėti jėgų tol, kol dar tebėra gyvi mūsų giminaičiai, kad suteiktume jiems jausmą, jog jie reikalingi, jog mes juos mylime ir vertiname. Po jų mirties bus per vėlu padengti jiems už praleistą gerumą ir rūpestingumą.