Penktas perskyrimas
Ką reiškia išsireiškimas „siela“?
KUOM esi tu? Ar tu susidedi iš tikrųjų iš dviejų asmenų viename asmenyje — iš žmogaus kūno su galvos smegenimis, širdimi, akimis, ausimis, liežuviu ir t. t. ir iš gyvenančio viduje jo nematomo, dvasinio asmens, kuris visiškai nepriklausomas nuo tavo kūniško organizmo ir kurį vadina „siela“? Jeigu šita taip, tai kas įvyks, kada tu numirsi? Ar miršta tik tavo kūnas, o tavo siela toliau gyvena? Kaip gali tu pasiekti įsitikinimo bei užtikrinimo?
Beveik visos religijos moko, kad, atžvilgiu žmogaus, mirtis nėra egzistavimo galu. Toks tikėjimas yra paplitęs ne tik, taip vadinamose krikščioniškose Šiaurės ir Pietų Amerikos šalyse, Europoje ir Australijoje, bet ir nekrikščioniškose Azijos ir Afrikos šalyse. Knygoje Laidojimo papročiai visame pasaulyje sakoma: „Daugelyje kultūrų žmonės tiki, kad mirštant kas tai palieka kūną ir gyvena toliau.“
Tikėjimas į sielos nemirtingumą yra labai paplitęs tarp nekrikščioniškų religijų. Pavyzdžiui, Bchagavadgita, turinti didžiausią pagarbą šventoji indusų knyga, aiškina apie sielą specialiai, kaip apie ką tai nemirtingo. Tuo jinai pateisina žudynes kare, sakydama:
“Šitie kūnai pasibaigia,
Taip sako apie amžinai įkūnytą (sielą),
Kuri nesugriaunama ir neišmatuojama.
Todėl kovok, sūnau Baratos!
Kas galvoja, kad jis žudikas,
Ir kas mano, kad jis užsimuša,
Abu nesupranta:
Jis neužmuša, jis neužsimuša.
Jis negimęs ir jis niekada nenumirs;
Taip pat, nepradėjęs egzistuoti, jis niekada neperstos egzistuoti.
Negimęs, nesikeičiantis, amžinas, šitas senasis
Neužsimuša, kada užmuša kūną.“
— Bchagavadgita, II:18-20.
Bet kas tai yra siela, apie kurią čia kalbama? Nežiūrint į tai, kad indusai tvirtai tiki į žmogaus sielos nemirtingumą, jie aprašo ją netiksliais terminais. Leidinyje Induizmas su jumis Vivekanandi, sakoma:
„Indusas tiki, kad kiekviena siela—ratas, kurio apskritimas randasi niekur, nors ir jo centras randasi kūne, ir kad mirtis reiškia tik šito centro perėjimą iš vieno kūno į kitą. Taip pat siela nėra priklausoma nuo medžiagos stovio. Jinai, pagal savo esmę, laisva, neribota, šventa, švari ir tobula. Bet kokiu tai būdu jinai yra surišta su medžiaga ir žiūri į save kaip į medžiagą.“
Į ką tiki, bendrai, krikščionybės pasaulio bažnyčių nariai? Profesorius Kulman (Teologinis Bazelyje ir Sorbonos Paryžiuje universiteto fakultetas), pareiškia:
„Jeigu mes paklausime šiandieną paprasto krikščionies (ar tai jis, būtų apsiskaitęs protestantas ar katalikas, ar ne) ką, jo nuomone, moko Naujasis Įstatymas apie žmogaus likimą po mirties, tai mes gausime, su retomis išimtimis, tokį atsakymą: „Apie sielos nemirtingumą“.
Jeigu krikščionybės pasaulio bažnyčių narių paklausiama apie „sielą“, tai jie taip pat duoda nenustatytus, neaiškius atsakymus. Jie neturi aiškesnio supratimo apie sielos nemirtingumą, negu nekrikščioniškų religijų šalininkai. Tai duoda dingstį klausimui: Ar Biblija moko kad siela yra nemirtinga žmogaus dalimi?
AR NEMIRTINGA SIELA?
Biblijoje žodis „siela“ daugelyje vertimų yra verčiamas iš žydiško žodžio „nefeš“ ir graikiško žodžio „psiche“. (Žiūr. pavz. Ezekielio 18:4 ir Mato 10:28 Autorizuotas vertimas, Naujoji Anglų Biblija, pataisytas Standartinis Vertimas ir Vertimas Dujo.) Šitie žydiški ir graikiški išsireiškimai buvo taip pat išversti žodžiais „būtybė“, „padaras“ ir „asmuo“. Nepriklausomai nuo to, ar tavo Biblija verčia nuosekliai žodžius nefeš ir psiche (kaip tai padaryta Naujo Pasaulio Vertime) į žodį „siela“ ar ne, peržiūrėjimas tekstų, kuriuose panaudoti šitie žodžiai, padės tau suprasti, ką šitie išsireiškimai reiškė dėl Dievo tautos senovės laikais. Tokiu būdu, tu pats galėsi nustatyti, kas iš tikrųjų, yra siela.
Aprašydama Adomo, pirmojo žmogaus, sutvėrimą, pirmoji Biblijos knyga sako: „Sutvėrė Viešpats (Jehova, NP) Dievas žmogų iš žemės dulkių, ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvėpavimą, ir žmogus tapo gyva siela [nefeš] “ (Pradžios 2:7). Reikia pastebėti, kad Biblija nesako, kad „žmogus gavo sielą“, bet kad „žmogus tapo gyva siela.“
Ar pirmojo šimtmečio krikščionių supratimas skyrėsi nuo šito „sielos“ įsivaizdavimo? Ne. Toje Biblijos dalyje, kurią paprastai vadina „Naujuoju Įstatymu“, žodžiai apie Adomo sutvėrimą cituojami kaip faktas: „Taip ir parašyta: „pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela.“ (1 Korintiečiams 15:45). Originalioje šito teksto kalboje dėl žodžio „siela“ stovi žodis psiche. Šioje citatoje graikiškas žodis psiche, kaip ir žydiškas žodis nefeš, reiškia, taigi, ne kokią nematomą dvasią, esančią žmoguje, o patį žmogų. Todėl, kai kurie Biblijos vertėjai teisingai naudoja žodžius „būtybė“, „padaras“ (arba „sutvėrimas“) ir „asmuo“ savo vertimuose Pradžios 2:7 ir 1 Korintiečiams 15:45. (Naujoji Anglų Biblija, Paraidinis Jangso Vertimas, Patikrintas Standartinis Vertimas; The Bible in Living English vartoja žodį „asmuo“ Pradžios 2:7, o 1 Korintiečiams 15:45 — „siela“.)
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad išsireiškimai nefeš ir psiche pritaikomi ir gyvūnams. Apie sutvėrimą jūros ir žemės gyvūnų Biblija sako: „Teišduoda vanduo šliaužiojančius (roplius), gyvą sielą („padarų“ [„sutvėrimų“], Naujoji Anglų Biblija ), ir paukščiai tegul skrenda virš žemės. ...Sutvėrė Dievas dideles žuvis ir visokią šliaužiojančių gyvūnų sielą. ...Tegul išduoda žemų gyvą sielą pagal jos giminę, galvijus, ir roplius, ir žemės žvėris pagal jų giminę“ (Pradžios 1:20-24).
Bet gyvuliai (bei gyvūnai) ne tik pirmoje Biblijos knygoje vadinami sielomis. Jie pasirodė sielomis nuo pirmos iki paskutinės Šventojo Rašto knygos. Parašyta: „Iš karių, ėjusių į karą, paimk po vieną sielą [nefeš] iš penkių šimtų, iš žmonių ir iš stambių galvijų ir iš asilų ir iš smulkių galvijų“ (Skaičių 31:28). „Teisusis rūpinasi ir apie gyvybę [sielą, NP, nefeš] savo galvijų“ (Patarlių 12:10). „Ir visi gyviai [psiche] jūroje išgaišo“ (Apreiškimo 16:3).
Žodis „siela“ teisėtai pritaikomas gyvūnams. Tai sutinka su tuo, kas, pagal bendrą nuomonę, yra pagrindine žydiško išsireiškimo nefeš reikšme. Manoma, kad šitas žodis kyla iš šaknies, kuri turi reikšmę „kvėpuoti“. Tokiu būdu, tiesiogine prasme imant, siela yra „kvėpuojančia“ būtybe, o gyvūnai iš tiesų kvėpuojantys yra. Jie – gyvi, kvėpuojantys sutvėrimai.
Jeigu žodžiai nefeš ir psiche pritaikomi žmonėms, tai jie pakartotinai liečia visą asmenybę. Biblijoje mes skaitome, kad žmogaus siela gimsta. (Pradžios 46:18). Jinai gali valgyti arba pasninkauti (Kunigų 7:20; Psalmyno 34:13 [35:13, NP]). Jinai gali verkti ir prarasti sąmonę (Jeremijo 13:17; Jonos 2:8 [2:7]). Siela gali prisiekti, ko nors trokšti ir bijotis (Kunigų 5:4; Pakartoto Įstatymo 12:20; Apaštalų darbų 2:43). Sielą galima persekioti ir sukaustyti retežiais (Psalmyno 7:6; 104:18 [7:5; 105:18, NP]). Ar nesielgia tokiu būdu žmonės su fiziniu kūnu, ir ar neatsitinka panašaus su žmonėmis? Ar neįrodo Biblijos vietos aiškiai, kad žmogaus siela—visas žmogus?
Daugelis katalikų, protestantų ir žydų Biblijos mokslininkų dvidešimtame šimtmetyje priėjo prie tokios išvados. Atkreipk dėmesį į jų komentarus:
„Žinomame tekste Pradžios 2:7 nėra pasakyta, kaip dažnai mano, kad žmogus susideda iš kūno ir sielos, šitame tekste pasakyta, kad Jahvė sutvėrė žmogų, žemės dulkes ir paskui atgaivino nejudančią figūrą tuo, kad pūstelėjo gyvą kvėpavimą į jo nosį, taip kad žmogus tapo gyva būtybe. Tai viskas, ką nefeš (siela) reiškia čia. (Ch. Uiler Robinson iš Ridžens Parko Koledžo, Londonas, Zeitschrift für die alttestamentliche Wissenschaft) (Žurnalas dėl Senojo Įstatymo mokslo, tom. 41 (1923)).
„Negalima galvoti, kad žmogus turi sielą; jis yra siela.“ (E. F. Kevan, Londono biblinio koledžo rektorius, The New Bible Comentary (1965) 2 leid., pusl. 78.)
„Siela SĮ (Senajame Įstatyme) nereiškia žmogaus dalį, bet visą žmogų—žmogų kaip gyvą būtybę. Panašiu būdu NĮ (Naujame Įstatyme) jinai reiškia žmogaus gyvybę: gyvybę atskiro, mąstančio subjekto“.—New Catholic Encyclopedia (1967), tom. 13, pusl. 467.
„Biblija nesako, kad pas mus yra siela. „Nefeš“—pats žmogus, jo poreikis maiste, kraujas jo venose, visa jo būtis.“ (Dr. Ch. M. Orlinskij, Hebrew Union College, cituota Niu Jork Taims, 12 spalio, 1962 m.)
Ar tave stebina, kad įvairių tikėjimų mokslininkai dabar sako, kad siela—pats žmogus? Ar tave mokė to? O gal išmokė tave, kad siela nemirtingoji žmogaus dalis? Jeigu taip, tai kaip paveikė šitas mokslas tave? Ar šitas mokymas paskatino tave eikvoti pinigus religiniams tikslams, pinigus, kuriuos tu kitu atveju būtum panaudojęs dėl gyvenimo būtinybių? Ar galimas dalykas, kad tavo bažnyčia buvo nesąžininga atžvilgiu šito mokslo? Kas teisus: bažnyčia ar jos mokslininkai?
Jeigu mokslininkai teisūs, kad žmogaus siela yra visas žmogus, įglaudžiant jo fizinį kūną, tai reikėtų laukti, kad Biblija kalba apie sielą, kaip apie ką tai mirtingo. Ar ji tai daro? Taip, Biblija kalba apie tai kad nefeš arba sielą galima „apsaugoti“, „išvaduoti“ ir „išgelbėti“ nuo mirties (Psalmyno 77:50; 114:8 [78:50; 116:8, NP]; Jokūbo 5:20). Mes taip pat skaitome: „Neužmušime jo sielos“ (Pradžios 37:21, NP). „Kur galėtų nubėgti žudikas, užmušęs žmogų (sielą) nesąmoningai“ (Skaičių 35:11). „Jų siela miršta jaunystėje“ (Jobo 36:14). „Siela nusidedanti, ji mirs“ (Ezekielio 18:4, 20).
Bet ar negalima, kad nors ir keletą biblinių tekstų, kuriuose pirmutinių kalbų žodžiai buvo išversti išsireiškimu „siela“ ir reikštų ką nors tokio, kas mirštant, palieka kūną ir yra nemirtinga? Kokie dalykai yra su sekančiais tekstais? „Kada išėjo iš jos siela, nes jinai mirė, tai davė jam vardą Benoni“ (Pradžios 35:18). „Dieve mano! Tegu sugrįš šito jaunuolio siela į jį“ (1 Karalių 17:21). „Nenuogąstaukite, nes jo siela jame“ (Apaštalų darbų 20:10). Ar neparodo šitos vietos, kad siela egzistuoja nepriklausomai nuo kūno?
Jobo 33:22 tekstas, parašytas poetiniame stiliuje duoda raktą šitų vietų supratimui. Čia siela“ ir „gyvybė“ pastatytos paraleliai, taip kad abu žodžius galima būtų pakeisti, be to, kad pasikeistų teksto prasmė. Mes skaitome: „Ir jo siela artinasi prie kapo ir jo gyvybė prie mirties.“ Šita paralelė parodo, kad žodis „siela“ gali reikšti asmens gyvybę ir todėl sielos išėjimą galima suprasti ta prasme, kad baigiasi žmogaus gyvybė.
Pateiksime pavyzdį: Koks nors vyras, gal būt, pasakoja, kad jo šuo „prarado savo gyvybę“, kada jis papuolė po sunkvežimiu. Ar nori vyras tuomi pasakyti, kad gyvulio gyvybė paliko kūną ir toliau tęsia egzistavimą? Ne, jis, paprastai, retorinę figūrą, išreikšdamas, kad gyvulys numirė. Dalykai yra tokie pat, kada mes kalbame apie tai, kad „žmogus prarado savo gyvybę“. Mes tuo norime pasakyti, kad jo gyvybė egzistuoja nepriklausomai nuo kūno. Panašiu būdu, jeigu kas nors „prarado savo sielą“, tai šita reiškia, kad jis prarado gyvybę kaip sielą, o ne tai, kad jis tęsia egzistavimą po mirties. Pripažindamas tai, ...pareiškia:
„Išėjimą nefešo (sielos) reikia suprasti kaip retorinę figūrą, todėl, kad jinai nepratęsia toliau savo egzistavimo nepriklausomai nuo kūno, bet miršta su juo (Skaičių 31:19; Teisėjų 16:30; Ezekielio 13:19). Nei viena biblinė citata neišsprendžia tokio pareiškimo, kad mirties momentu „siela“ atsiskiria nuo kūno.“
POŽIŪRIO ŠALTINIS
Šventasis Raštas aiškiai parodo, kad žmogus neturi nemirtingos sielos, bet pats yra siela. Bet kaip pasisekė šitam tikėjimui į nemirtingą sielą patekti į krikščionybės pasaulio bažnyčių mokymus? Šiandieną atvirai pripažįstama, kad tai įvyko pagoniškos graikų filosofijos įtakoje. Profesorius Daglas T. Choulden rašo savo knygoje Death Shall Have No Dominion (Mirtis nebeviešpatauja daugiau):
„Krikščionybės teologija buvo taip sumaišyta su graikų filosofija, kad jinai išaugino tokias asmenybes, kurios yra mišiniu iš devynių dalių graikiško mąstymo ir iš vienos dalies krikščioniško mąstymo.“
Katalikų žurnalas Commonweal savo leidinyje 15-to sausio, 1971 m. prisipažįsta, kad nemirtingos sielos idėja buvo bendru įsivaizdavimu, „paveldėtu vėlyvų žydų ir ankstyvos krikščionybės iš Atėnų.“
Kas atsakingas už sumaišymą graikiško ir krikščioniško mąstymo? Ar ne religinė dvasininkija? Tikrai, bažnyčių nariai neprigalvojo patys tokio mokymo, kuris, kaip tai pripažįsta dabar atvirai bibliniai mokslininkai, neatitinka Šventajam Raštui.
Bet iš kur senovės graikai gavo savo pagrindines religines pažiūras? Kaip jau buvo parodyta anksčiau, yra stiprūs įrodymai tam, kad babiloniečiai padarė įtaką į religinius graikų ir kitų tautų įsivaizdavimus. Kas liečia babiloniečių tikėjimą į sielą, mes skaitome The International Standard Bible Encyclopædia:
„Po mirties žmonių sielos, neva tai, gyvena toliau. ... Babiloniečiai... dažnai duodavo mirusiesiems daiktus, kuriuos jie galėtų naudoti jų būsimajame egzistavime. ... Rodos, kad būsimajame pasaulyje egzistavo skirtumai tarp mirusiųjų. Žuvusieji kovoje, kaip matyt, naudojosi ypatingu palankumu. Jiems duodavo gerti šviežią vandenį, o tiems, pas ką nebuvo palikuonių, kurie galėtų atnešti aukas prie jų karstų, tekdavo pernešti skausmus ir daug vargų.“
Tokiu būdu, tikrai, lengvai galėjo graikai gauti savo pagrindines idėjas apie sielos nemirtingumą iš Babilono, o graikų filosofai paskui papildė jas.
Kas tai panašaus įvyko, kaip matyt, su dar egzistuojančiomis nekrikščioniškomis religijomis. Jeigu mes sulyginsime, pavyzdžiui, senovės Indo lygumos kultūrą, kur induizmas yra svarbiausia religija, su kultūra Mesopotamijos, tai mes atrandame, vertus ypatingo dėmesio, panašumus. Prie to priklauso pastatai, kaip religinės Zikurato platformos Mesopotamijoje ir piktografiniai ženklai, turintys didelį panašumą su ankstyvomis Mesopotamijos formomis. Pasiremdamas savo tyrinėjimais, žymus mokslininkas asiriologas Semiuel H. Kramer mano, kad Indo lygumoje įsikūrė žmonės, pabėgę iš Mesopotamijos, kada šumerai užvaldė tą teritoriją. Todėl nesunku suprasti, iš kur induizmas paėmė savo vaizdinį apie nemirštančią sielą.
Taigi, įrodymai nurodo į Babiloną, kaip į seniausią šaltinį, iš kurio tikėjimas apie žmogaus sielos nemirtingumą išplito iki žemės kraštų. Pagal Bibliją, čia Babilone, įvyko maištas prieš Dievą. Savaime, tai būtų pakankama priežastim, kad nežiūrėti į mokymą apie sielos nemirtingumą besąlygiškai. Bet nereikia užmiršti, kad jis, kaip mes jau pamatėme, taip pat aiškiai prieštarauja Biblijai.
Ar neprieštarauja, apart to, idėja apie sielos nemirtingumą tavo asmeniškam patyrimui? Kas atsitinka, pavyzdžiui, jeigu ką nors sumuša iki sąmonės netekimo arba kam nors įvyksta priepuolis arba gauna narkozę ligoninėje? Jeigu jo „siela“ iš tikrųjų yra kas tai atskiro nuo kūno ir galėtų veikti inteligentiškai ir nepriklausomai nuo kūno, taip kad netgi mirtis neturėtų įtakos į jos egzistavimo ir į jos funkcijas, tai kodėl gi žmogus nieko nesiima aplink save tokio sąmonės netekimo metu? Kodėl reikia jam paskui pasakoti, kas įvyko tuo metu? Jeigu jo „siela“ gali matyti, girdėti, jausti ir galvoti po mirties, kaip tai paprastai moko religijos, tai kodėl nutraukiamos visos tokios funkcijos tokiu metu, kada įvyksta kas, tai žymiai mažiau negu mirtis, kaip, pavyzdžiui, trumpas sąmonės netekimas?
Žmonių ir gyvulių lavonai, laikui bėgant, sugrįžta į žemės elementus. Niekas, kas surišta su mirtim, neduoda užuominos tam, kad egzistuoja nemirtinga siela, kuri gyvena toliau.
MOKYMO PASEKMĖS APIE SIELOS NEMIRTINGUMĄ
Ką žmogus tiki atžvilgiu sielos, turi nemažas pasėkas.
Mokymas apie žmogaus sielos nemirtingumą buvo panaudotas tam, kad nuramintų žmonių sąžinę karo metu. Religiniai vadai pavaizdavo dalykus taip, lyg tai nebūtų buvę taip bloga užmušti, todėl, kad mirusieji, iš tiesų, nemiršta. Žuvusiems kovoje su priešais buvo žadamos palaimos. Tipiška girdėti pastabas, kaip, pavyzdžiui, Niu-Jork Taims, II-to rugsėjo, 1950 m. rašė: „Nuliūdusiems tėvams, kurių vaikai buvo pašaukti į armiją arba į karinę tarnybą, vakar buvo pasakyta Šv. Patriko sobore, kad mirtis kovoje buvo Dievo plano dalimi, kad apgyvendintų „Dangaus Karalystę“. Čia išreikšta pažiūra mažai skiriasi nuo senovės Babilono mokymo, pagal kurį žuvusieji kare gauna ypatingas pirmenybes.
Iškraipymai to, ką Biblija kalba apie sielą, padėjo, tokiu būdu, tam, kad žmogaus gyvybė žymiai buvo nuvertinta ir jie padarė žmones priklausomais nuo didelių religinių sistemų, kurios klaidingu būdu pretendavo į tai, kad jos rūpinasi jų sielomis.
Ką padarysi tu dabar, sužinojęs tai? Aišku, kad tikrasis Dievas, „tiesos Dievas“, neapkenčiantis melą, nepritaria žmonėms, prisilaikantiems tų organizacijų, kurios moko melą (Psalmyno 30:6 [31:5, NP]; Patarlių 6:16-19; Apreiškimo 21:8). Ir ar tu norėtum, iš tikrųjų, kad tave surištų su ta religija, kuri nebūtų sąžininga su tavimi?