Ketvirtas perskyrimas
Kodėl sensta ir miršta žmogus?
NORS senatvė ir mirtis yra pripažįstami visų kaip kas tai normalaus, jos, vis dėlto, suglumina žmogų. Įrodymui to yra tas faktas, kad šimtmečių bėgyje iš lūpų į lūpas persiduodavo legendos, kuriomis stengdavosi išaiškinti, kodėl žmonės sensta ir miršta.
Viena senovės Graikų mitų versija kalba apie moterį Pandorą, kuri, nepaisant uždraudimų, atidarė kokią tai dėžę ar indą. Tokiu būdu jinai išleido, neva tai, „senatvę“, „ligas“, „išprotėjimą“ ir kitą „piktą,“ kurie iki šiai dienai tebekankina žmoniją.
Australijoje įvairios tenykštės gentys tiki, kad žmonės pradžioje turėjo gyventi amžinai. Bet jie negalėjo prisiartinti prie tam tikro drevėto medžio. Kada šitame medyje įsikūrė laukinės bitės, moterys labai panoro jų medaus. Paniekindama vyrų perspėjimą, viena moteris pradėjo mušti per medį su savo tamohauku (t. y. vėzdu). Iš medžio, anot legendos, išlėkė didelis tuo metu šikšnosparnis. Šitas šikšnosparnis buvo „mirtis“. Išsilaisvinusi iš medžio, jinai pradėjo reikalauti kiekvieno aukai, ką tiktai jinai paliesdavo savo sparnais.
Būdinga, kad legendose įvairių tautų, gyvenančių dideliame nuotolyje viena nuo kitos, mirtis taip pat yra prirašoma nepaklusnumui, prie ko, dažnai sukurstytoju tampa moteris.
KODĖL PANAŠUMAS?
Skaitydami tokius mitus, kai kurie žmonės, gali būt, yra linkę žiūrėti į Biblijos paaiškinimą apie senatvės ir mirties priežastį tokiu pat būdu. Jie, galimas dalykas, netgi nurodo į tai, kad kai kuriais atvejais mitai, kaip matyt, panašūs yra Biblijos pranešimui. Bet kodėl egzistuoja tokie panašumai? O gal būt, šitose legendose yra realus pagrindas, kuris buvo tiesiog, iškraipytas?
Biblija pati nušviečia atsakymus į šituos klausimus. Jinai nurodo į senovės Babiloną, Chaldėjuje, kaip į tą vietą iš kurios žmonės, sukilo prieš Dievą ir ignoravo Jo įstatymą, buvo išsklaidyti (Pradžios 11:2-9). Biblijos genealoginiai užrašai parodo, kad tai įvyko tada, kada žemėje gyveno žmonės, kurie ištikimai tarnavo Dievui ir žinojo tiesą apie gyvenimą ir mirties priežastį (Pradžios 6:7, 8; 8:20, 21; 9:28; 10:1-9; 11:10-18; 1 Metraščių 1:19). Bet kadangi daugumas žmonių patys ignoravo tiesą, kas liečia Dievo ketinimą dėl žmonijos, nuo jų, vargu, ar galima buvo laukti, kad jie išsaugotų tiksliai tiesą apie mirties priežastį. Juo daugiau jie plito ir kuo daugiau laiko praėjo, tuo labiau faktai buvo iškraipyti ir pagražinti, išsivystė mitai. Yra įvairiausi mitų paaiškinimai, liečiantys senėjimo ir mirties priežastį, bet matomas yra bendras, padėtas jų pagrinde istorinis faktas.
Tai ne, paprastai, spėliojimas arba manymas. Pasiekiami mums įrodymai aiškiai parodo, kad religiniai mitai, taip pat mitai apie mirties priežastį, turi bendrą kilmę. Pulkininkas D. Garnier rašo savo knygoje The worship of the Dead (Garbinimas mirusiųjų):
„Ne tik Egiptiečiai, Chaldėjai, finikiečiai, graikai ir romiečiai, bet ir indusai, Kinijos ir Tibeto budistai, gotai, anglosaksai, druidai, meksikiečiai ir perujiečiai, Australijos aborigenai ir netgi Pietų jūros salų čiabuviai, tikrai pasiėmę savo religines pažiūras iš bendro šaltinio, bendro centro. Visur mes atrandame nepaprastus sutapimus apeigose, ceremonijose, papročiuose, tradicijose, varduose ir šitų dievų ir deivių santykiuose tarp savęs.“
O kokia vieta yra tokiu bendru šaltiniu? Ar įrodymai nurodo į Chaldėją, kaip tai užsimenama Biblijoje? Profesorius D. Rodinsonas rašo:
„Apstulbinantis panašumas tarp chaldėjų sistemos ir sistemos klasinės mitologijos [svarbiausiai — graikų ir romiečių], kaip matyt, yra verta ypatingo dėmesio. Šitas panašumas per daug bendras ir per daug tikslus kai kuriuose atvejuose, kad prileisti spėliojimą, jog atsitiktinumas buvo sutapimo priežastim. Graikijos, Romos ir Chaldėjos Panteonuose galima atrasti tą pačią bendrą [dievų ir deivių] grupuotę; dažnai galima nustatyti tą pačią genealogiją; nekuriais atvejais žinomus klasikinių dievybių vardus galima netgi tiksliai išaiškinti ir paaiškinti iš chaldėjų šaltinių.“
Todėl, kokią išvadą jis daro? Jis rašo:
„Mes, vargu, ar galime abejoti tuo, kad vienokiu arba kitokiu būdu įvyko religinių įsivaizdavimų pasikeitimas-perėjimas į labai ankstyvą mitinių pažiūrų ir idėjų laiką nuo Persijos įlankos krantų [kur buvo senovės Babilonas ] į Viduržemio jūros šalis.“
Tai, kas užsimenama Biblijoje dėl išsivystymo religinių idėjų, atitinka, tikrai, kitiems istoriniams įrodymams. Jeigu Biblija iš tiesų turi tikslią tiesą, kurią religiniai mitai vėliau iškraipė, tai biblinis pranešimas turėtų apeliuoti mūsų protą. Pranešimas privalo turėti prasmę. Ar toks jisai?
GYVENIMAS PRIKLAUSO NUO PAKLUSNUMO
Apsvarstydama senėjimo ir mirties priežastis pirmoji Biblijos knyga arba pirmoji Mozės knyga, neprasideda žodžiais „Prieš daugelį metų“ ir neperduoda „pasakiškos šalies“ sąlygas, bet jinai išdėsto faktus. Joje prisimenamas Edenas, faktiškai egzistavusi vieta, jo apytikrį išdėstymą galima nustatyti, padedant pažymėtoms upėms. Dvi iš jų Eufratas ir Tigras (Chidekel), yra žinomos dar ir šiandieną (Pradžios 2:10-14, Naujoji Anglų Biblija). Įvykių laiką Edene galima nustatyti, padedant Biblijos chronologijai: apie 4026 metų prieš mūsų erą, arba greitai po to. Apart to, Biblija nurodo į pirmąją žmonių porą yra logiška iš mokslinio požiūrio taško. Leidinys The Races of Mankind (Žmonijos rasės) sako:
„Biblijos pranešimas apie Adomą ir Ievą, visos žmonių giminės tėvą ir motiną, jau šimtus metų perduoda mums tą pačią tiesą, kokią parodo šiandieną mokslas: kad visos žemės tautos yra viena šeima ir turi bendrą kilmę.“
Biblija aprašo, kokiu būdu pirmasis žmogus pasirodė pasaulyje, ir paskui parodo, kad Sutvėrėjas, Dievas Jehova, leido žmogui gyventi panašioje parkui vietoje. Jis davė žmogui viltį amžinajam gyvenimui, bet tuo pat metu padarė tai priklausomu nuo tam tikrų, nustatytų sąlygų. Dievas pasakė žmogui: „Nuo visokio medžio sode tu valgysi, bet nuo medžio pažinimo gero ir pikto, nevalgyk nuo jo, nes tą dieną, kurioje tu paragausi nuo jo, mirtim numirsi“ (Pradžios 2:16, 17).
Tai buvo paprastas įsakymas. Bet ar mes nebūtume turėję laukti to? Tuo metu Adomas buvo vienas. Gyvenimas buvo paprastas, nesudėtingas. Nebuvo sunku įsigyti tai, kas būtina gyvenimui. Nebuvo spaudimo iš gobšios komercinės sistemos pusės. Nebuvo reikalingi sudėtingi įstatymai, kad sulaikytų nuodėmingus pirmojo žmogaus polinkius. Esant tobulu žmogumi, pas Adomą nebuvo nuodėmingų polinkių.
Nors šitas prisakymas ir buvo paprastas, bet jis įglaudė savyje moralinius didelio svarbumo klausimus. Nepaklusnumas Dievo prisakymui, iš pirmosios žmonių poros pusės, būtų reiškę, jie sukilo prieš Jį, kaip jų Valdovą. Kodėl?
Valgyti vaisių nuo „medžio pažinimo gero ir blogo“ buvo neteisybe, todėl, kad Dievas uždraudė tai. Vaisius pats savaime nebuvo nuodingu. Jis buvo sveiku, tiesioginiai „geru dėl valgymo“ (Pradžios 3:6). Todėl Dievo uždraudimas atžvilgiu medžio, pabrėžė paprastai, kad žmogus prideramu būdu priklausė nuo savo Sutvėrėjo, savo Valdovo. Pirmasis vyras ir pirmoji moteris per paklusnumą būtų galėję parodyti, kad jie gerbė Dievo teisę duoti jiems žinoti, kas „gera“, t. y. kam pritaria Dievas, ir kas „pikta“, t. y. ką smerkia Dievas. Tokiu būdu, nepaklusnumas būtų reiškęs maištą prieš Dievo suverenitetą.
Dievas Jehova pareiškė, kad bausmė už tokį maištą būtų buvusi mirtis. Ar tai buvo per daug griežta bausmė? Na, o daugelis nacijų pasaulyje, ar nereiškia pretenzijos tam, kad paskirtų mirties bausmę už nekuriuos nusikaltimus. Vienok, šitos nacijos niekam negali duoti amžinojo gyvenimo arba palaikyti kieno nors gyvenimą amžinai. Tačiau žmogaus Sutvėrėjas gali tai padaryti. Ir pagal Jo valią pradėjo egzistuoti Adomas ir Ieva (Apreiškimo 4:11). Ar Tas, kas davė ir palaikė gyvybę, neturėjo teisės numatyti mirtį už nepaklusnumą? Aišku! Apart to, tik Jis pilnutinai žino, kokios rimtos ir žalingos įvyksta pasėkos dėl nepaklusnumo Jo įstatymui.
Paklusdami paklusnumui, pirmoji pora, Adomas ir Ieva, būtų galėję aiškiai parodyti savo dėkingumą Dievui už viską, ką Jis padarė dėl jų. Teisingai pažadintas paklusnumas nebūtų prileidęs, kad jie taptų egoistiškais ir ignoruotų savo Dievą ir Geradarį.
Prisakymas buvo tokios rūšies, kokios buvo galima laukti nuo meilės ir teisingumo Dievo. Šitas įsakymas nebuvo neprotingu. Jis neatėmė nuo jų tai, kas buvo reikalinga gyvenimui. Sode buvo daug kitų medžių, nuo kurių jie galėjo tenkinti savo poreikius maistui. Todėl nei Adomas, nei Ieva neturėjo priežasties galvoti, kad jiems buvo reikalingas vaisius nuo „medžio pažinimo gero ir pikto.“
Bet pranešimas parodo, kad vieną kartą Ieva, kada jos vyro nebuvo šalia jos, tapo apgaulės auka ir suvalgė nuo uždrausto vaisiaus (Smulkmenos apie šitą apgaulę ir jos iniciatorių yra aprašytos 10 perskyrime). Vėliau jai pasisekė prikalbėti savo vyrą taip pat pažeisti Dievo įsakymą (Pradžios 3:1-6).
Kas nors galėtų dabar paprieštarauti, kad Dievas galėjo užimti negriežtą poziciją atžvilgiu pirmųjų žmonių. Kas nors galėtų nurodyti į tą galimybę, kad Dievas būtų galėjęs pažiūrėti pro pirštus į jų peržengimą, į jų teisės pažeidimą, ir palikti juos be nubaudimo. Bet ar tai būtų buvę geresnis veiksmų būdas? Argi tai ne tiesa, kad nevykdymas įsakymų tarp žmonių šiandieną privedė prie paniekinimo teisingų įstatymų ir prie didėjančio nusikalstamumo bei prievartos? Jeigu Dievas nebūtų nubaudęs Adomo ir Ievos už teisės pažeidimą, tai šita būtų suteikę jiems ir jų palikuonims drąsos užsiiminėti toliau piktadarybėmis. Dievas būtų tapęs dalinai taip pat atsakingas už tokius pasielgimus.
Apart to, negriežta pozicija būtų pastačiusi ant abejojimo taško Dievo Žodžio viltingumą. Būtų pasirodę, kad Jis nekalba rimtai ir kad Jo įstatymus tikrai galima pažeisti nebaudžiamai.
Todėl aišku, kad buvo teisinga iš Dievo pusės, kad Jis įvykdė Savo įstatymą ir privertė nešti jų sąmoningo nepaklusnumo pasėkas. Virš to, negalima užmiršti, kad nebuvo nei jokio atgailos ženklo iš jų pusės. Jie neparodė savo minčių pakeitimo ženklų.
PAGRINDINĖ PRIEŽASTIS — NUODĖMĖ
Adomas ir Ieva, per savo maištą prieš Dievą, nutraukė savo gerus santykius su Juo. Jie neturėjo nesugriaunamo, nemirtingo gyvenimo. Biblija sako, kad Dievas Savo jėga sutvėrė „saulę, mėnulį ir žvaigždes į amžių amžius“ (Psalmyno 148:3-6). Taip pat buvo ir su pirmąja žmonių pora. Jie priklausė nuo Dievo, jeigu jie norėjo toliau gyventi.
Per tai, kad Adomas ir Ieva atsisakė paklusti Dievo įstatymui, jie patys atėmė nuo savęs šitą palaikančių jėgą. Kadangi jie nutolo nuo Dievo, jie, apart to, pasiliko ir be Dievo valdymo ir be Jo vadovybės. Laikui bėgant nuodėmė, kuri atitolino Adomą ir Ievą nuo Dievo, privedė prie jų mirties.
Bet po jų prasižengimo Dievui, jie vis dar turėjo savyje milžinišką gyvenimo potencialą. Tai matosi iš istorinio pranešimo, parodančio, kad Adomas gyveno 930 metų (Pradžios 5:5). Tačiau, vis dėl to, ant jo išsipildė perspėjantys žodžiai: „Tą dieną, kurioje tu paragausi nuo jo [nuo medžio pažinimo gero ir pikto], mirtim numirsi,“ nes tą dieną Dievas nuteisė mirčiai Adomą (Pradžios 2:17).
Savo nepaklusnumu Adomas, kaip žmonijos protėvis, užtraukė mirtį ne tik ant savęs, bet ir ant savo dar negimusių palikuonių. Todėl Biblija sako: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Romiečiams 5:12).
Kadangi Adomas prarado savo tobulybę, jis nebegalėjo daugiau perduoti jos savo palikuonims. Iš pat pradžios jo vaikai gimė su silpnybėmis. Nuodėmės pasėkos jo kūne pašalino tą galimybę, kad jis galėtų gimdyti palikuonis be trūkumų ir silpnybių. Tai sutinka su tuo, ką sako Biblija Jobo knygoje 14:4: „Kas gali gimti švarus nuo nešvaraus? Nei vienas.“ Taigi žmonės sensta ir miršta, pirmoje eilėje dėl nuodėmės, paveldėtos nuo Adomo. Būdami jo palikuonimis, jie gauna atlyginimą, kurį moka nuodėmė, t. y. mirtį (Romiečiams 6:23).
Ką reiškia tai tikrumoje? Ar baigiasi su mirtimi visi gyvybiški procesai, ar ir toliau kokia nors žmogaus dalis gyvena?