Religinis nepakantumas šiandien

„Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai pakeisti savo religiją arba įsitikinimus vienam ar drauge su kitais ir viešai ar asmeniškai išpažinti savo religiją arba įsitikinimus mokant jų, pritaikant juos gyvenime, meldžiantis ir atliekant apeigas“ (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnis, 1948 m.).

AR TU gali laisvai išpažinti religiją savo šalyje? Dauguma pasaulio šalių, atrodo, palaiko šį kilnų principą, minimą daugelyje tarptautinių deklaracijų. Tačiau nustatyta, jog daugybėje šalių, kuriose nepakantumas ir diskriminacija yra žiauri tikrovė, nesuskaičiuojami milijonai žmonių šiandien religijos laisvės neturi. Kita vertus, daug žmonių gyvena rasiniu, etniniu ar religiniu atžvilgiu įvairialypėse tautose, kuriose laisvę garantuoja įstatymas, o pakantumas, matyt, puoselėjamas tautos kultūroje.

Tačiau net tose vietovėse kai kurie žmonės jaučia grėsmę religinei laisvei. „Religijos ar įsitikinimų diskriminacija pastebima beveik visose ekonominėse, socialinėse bei ideologinėse sistemose bet kurioje pasaulio dalyje“, — pažymėjo buvęs JT žmogaus teisių komisijos specialusis apžvalgininkas Andželas d’Almeida Ribeiras. Knygos Freedom of Religion and Belief—A World Report, išleistos 1997 metais, redaktoriai Kevinas Boilis ir Džiuljeta Šyn teigia: „Religinių mažumų persekiojimas [ir] tikėjimų draudimas bei plintanti diskriminacija... dvidešimtojo amžiaus pabaigoje yra kasdieniai reiškiniai.“

Tačiau religinė diskriminacija paliečia ne tik religines mažumas. Profesorius Abdulfatachas Amoras, JT žmogaus teisių komisijos specialusis pranešėjas apie religinį nepakantumą, laikosi nuomonės, kad „jokia religija nėra apsaugota nuo prievartos“. Todėl visiškai tikėtina, jog kai kurių religijų pasekėjai ten, kur tu gyveni, susiduria su nepakantumu bei išankstiniu nusistatymu.

Diskriminacija įvairuoja

Religinė diskriminacija gali pasireikšti įvairiai. Kai kurios šalys tiesiog nepripažįsta jokių religijų, išskyrus vieną, ir ši tampa valstybine. Kitose — tam tikrų religijų veikla varžoma įstatymais. Kai kuriose šalyse priimti įstatymai aiškinami savavališkai. Pasvarstyk, kokią galimybę piktnaudžiauti duoda Izraelyje pasiūlytas įstatymas bausti už brošiūrų ar medžiagos, „skatinančios pakeisti religiją“, įvežimą, spausdinimą, platinimą ar laikymą. Nenuostabu, kad laikraštyje International Herald Tribune pranešama: „Izraelyje Jehovos Liudytojai puldinėjami ir neturi ramybės.“ Į Jehovos Liudytojų Karalystės salę Lode tris kartus įsilaužta ir du kartus ji buvo nusiaubta stačiatikių fanatikų, tačiau policija atsisakė kištis.

Knygoje Freedom of Religion and Belief pateikiama kitų nepakantumo pavyzdžių: „Erezija bei eretikai nėra tik praeities įvaizdis. ... Išlieka svarbiausias nepakantumo tikslas — atmesti, persekioti bei diskriminuoti tuos, kurie pasirinko kitokį kelią. Ahmadžiai Pakistane ir [bahaistai] Egipte, Irane bei Malaizijoje, kaip ir Jehovos Liudytojai kai kuriose Rytų Europos šalyse, Graikijoje bei Singapūre, yra tik keli pavyzdžiai.“ Daugelyje pasaulio šalių religijos laisvė tikrai yra pavojuje.

Matydamas tokius dalykus, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos generalinis direktorius Frederikas Majoras pareiškė, kad netolimos ateities pasaulis „nuoširdaus entuziazmo neįkvepia. ... Laisvės vėjai vėl įpūtė rusenančias neapykantos anglis“. Patvirtindamas šį nuogąstavimą, Jungtinės Karalystės Esekso universiteto Žmogaus teisių centro direktorius pastebėjo: „Visi įrodymai verčia manyti, kad religinis nepakantumas dabartiniame pasaulyje..., užuot mažėjęs, auga.“ Toks augantis nepakantumas kelia grėsmę religijos laisvei apskritai, o galbūt ir tavajai. Tačiau kodėl religijos laisvė tokia svarbi?

Kas nuo to priklauso?

„Religijos laisvė yra pagrindinis reikalavimas, kad bet kokią visuomenę būtų galima laikyti laisva. ... Be religijos laisvės ir teisės kiekvienam žmogui skleisti savo įsitikinimus neįmanoma sąžinės laisvė bei tikroji demokratija“, — pastebi sociologas Brajanas Vilsonas savo knygoje Human Values in a Changing World. Kaip neseniai pripažino Prancūzijos teismas, „tikėjimo laisvė yra viena pagrindinių visuomenės laisvių“. Tad ar tu esi religingas, ar ne, turėtum rūpintis ginti religijos laisvę.

Be to, šalies požiūris į religijos laisvę daro didelę įtaką jos reputacijai bei tarptautiniam pasitikėjimui. 1997 metais 54 valstybių, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos narių, susitikime buvo pateikta ataskaita, kurioje sakoma: „Religijos laisvė — viena iš vertingiausių žmogaus teisių; ji būtina žmogaus orumui. Jokia sistema, kuri pažeidžia ar leidžia nuolat pažeidinėti tokias teises, negali teisėtai pretenduoti būti nare bendrijos teisingų ir demokratiškų valstybių, kurios gerbia pagrindines žmogaus teises.“

Religijos laisvė yra tarsi statinio pamato dalis. Ant jo statomos kitos laisvės: pilietinė, politinė, kultūrinė bei ekonominė. Jei pakenkiama pamatui, tai nukenčia visas pastatas. Profesorius Frančeskas Mardžotas-Brolijas tą mintį pasakė glaustai: „Kai tik pažeidžiama [religijos] laisvė, tuoj nukenčia ir kitos.“ Kad būtų išlaikytos kitos laisvės, religijos laisvę reikia apsaugoti pirmiausia.

Norint nuspręsti, kaip geriausiai apsaugoti kokį nors dalyką, labai svarbu jį suprasti. Kokios yra religijos laisvės šaknys? Kaip ir kokia kaina ši laisvė buvo įtvirtinta?

[Iliustracija 4 puslapyje]

Religinis nepakantumas siekia tolimus laikus