Religijos laisvė. Palaima ar prakeikimas?

Religijos laisvės idėja krikščionijoje prigijo ypač sunkiai. Teko kovoti su dogmatizmu, šališkumu bei nepakanta. Kruvinuose religiniuose karuose žuvo nesuskaičiuojami tūkstančiai. Ko mus moko ši skaudi istorija?

„PERSEKIOJIMAS tęsiasi per visą krikščionybės istoriją“, — rašo Robinas Leinas Foksas knygoje Pagans and Christians. Pirmieji krikščionys buvo vadinami sekta ir kaltinami tuo, kad kelia grėsmę viešajai tvarkai (Apaštalų darbai 16:20, 21; 24:5, 14; 28:22, Brb red.). Kai kuriems teko ištverti kankinimus, kiti buvo sudraskyti laukinių žvėrių Romos arenose. Nepaisant tokių nuožmių persekiojimų, kai kas, kaip antai teologas Tertulianas (žiūrėk paveikslėlį 8 puslapyje), gynė religijos laisvę. 212 m. e. m. jis rašė: „Garbinti pagal savo įsitikinimus yra pagrindinė kiekvieno žmogaus teisė ir įgimta privilegija.“

Valdant Konstantinui, 313 m. e. m. patvirtinus Milano ediktą, kuriuo buvo pripažinta tiek krikščionybės, tiek pagonybės laisvė, Romos visuomenė liovėsi persekioti krikščionis. „Krikščionybės“ įteisinimas Romos imperijoje nuslopino persekiojimų bangą. Tačiau apie 340-uosius m. e. m. vienas tariamųjų krikščionių rašytojas ragino persekioti pagonis. Galiausiai 392 m. e. m. Konstantinopolio ediktu imperatorius Teodosijus I uždraudė imperijoje pagonybę ir religijos laisvė baigėsi dar neįsigalėjusi. Romos „krikščionybei“ tapus valstybine religija, bažnyčia su valstybe pradėjo persekiojimų kampaniją, kuri tęsėsi šimtmečius ir ypač paaštrėjo XI—XIII amžiuje, kai prasidėjo kruvini kryžiaus karai, o XII amžiuje — inkvizicijos žiaurenybės. Abejojančiuosius griežta doktrina, dogmos monopoliu, apšaukdavo eretikais ir, tais laikais medžiodami juos kaip raganas, surasdavo bet kur. Kas paskatino imtis tokių veiksmų?

Religinis nepakantumas buvo pateisinamas manant, kad viena religija stiprina valstybės pamatą, o religiniai nesutarimai kelia grėsmę viešajai tvarkai. „Valstybė niekada nėra saugi, jei toleruojamos dvi religijos“, — įrodinėjo vienas Anglijos karalienės Elžbietos ministras 1602 metais. Iš tiesų buvo lengviau kitamanius paskelbti už įstatymo ribų negu išsiaiškinti, ar jie tikrai kelia grėsmę valstybei bei įsišaknijusiai religijai. Enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia pažymima: „Nei pasaulietinės, nei religinės valdžios nepastebėjo nė menkiausio skirtumo tarp pavojingų ir nekaltų eretikų.“ Tačiau greit turėjo ateiti permaina.

Tolerancija prigyja sunkiai

Pokyčius Europoje paskatino suirutė, kurią sukėlė nesustabdomas sektantiškasis protestantizmo judėjimas. Skleisdama sąžinės laisvės idėją, protestantiškoji reformacija stebinamai greitai suskaldė Europą religiniu požiūriu. Štai gerai žinomas reformatorius Martynas Liuteris 1521 metais pateisino savo požiūrį sakydamas: „Mano sąžinė pavaldi Dievo Žodžiui.“ Religinis susiskaldymas kurstė žiaurius Europą niokojusius religinius karus, pavadintus Trisdešimties metų karu (1618—1648).

Tačiau karo metais daugelis pradėjo suvokti, kad konfliktai nėra pažangos veiksnys. Todėl kai kuriais ediktais, kaip antai Nanto ediktu Prancūzijoje (1598 m.), buvo nesėkmingai stengiamasi įtvirtinti taiką karų draskomoje Europoje. Būtent tie ediktai laipsniškai suformavo dabartinę pakantumo sampratą. Iš pradžių žodis „tolerancija“ turėjo neigiamą atspalvį. „Jei tam tikromis aplinkybėmis mes toleruotume sektas..., tai, be abejo, būtų blogybė, netgi labai didelė, tačiau ne didesnė už karą“, — 1530 metais rašė žymus humanistas Erazmas Roterdamietis. Dėl šio neigiamo požiūrio kai kurie, pavyzdžiui, prancūzas Polis de Fua 1561 metais mieliau vartojo posakį „religijos laisvė“ nei žodį „tolerancija“.

Ilgainiui tolerancija pasirodė esanti ne mažesnioji iš dviejų blogybių, bet laisvių gynėja. Ji jau buvo laikoma ne pasidavimu silpnybei, o garantija. Įsitikinimų pliuralizmą ir teisę skirtingai mąstyti ėmus puoselėti kaip šiuolaikinės visuomenės pamatą, fanatizmas pamažu traukėsi.

XVIII amžiaus pabaigoje toleranciją pradėta sieti su laisve bei lygybe. Buvo išleisti įstatymai bei deklaracijos, pavyzdžiui, garsioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789 m.) Prancūzijoje arba Teisių bilis (1791 m.) Jungtinėse Valstijose. Kai nuo XIX amžiaus šie dokumentai ėmė daryti įtaką liberaliam mąstymui, į toleranciją, vadinasi, ir į laisvę pradėta žiūrėti jau ne kaip į prakeikimą, o kaip į palaimą.

Santykinė laisvė

Kokia bebūtų brangi, laisvė yra tiktai santykinė. Visų piliečių didesnės laisvės dėlei valstybė leidžia įstatymus, apribojančius kai kurių asmenų laisves. Štai keli su laisve susiję klausimai, dėl kurių šiuo metu diskutuojama daugelyje Europos šalių: kiek vyriausybės leidžiami įstatymai turėtų reguliuoti asmeninį gyvenimą? kiek jie veiksmingi? kokią įtaką jie daro laisvei?

Diskusijas apie visuomenines bei asmenines laisves žiniasklaida iškelia į viešumą. Dažnai be jokio svaraus įrodymo kai kurios religinės grupės nepagrįstai kaltinamos smegenų „plovimu“, finansine prievarta, blogu elgesiu su vaikais bei daugybe kitų sunkių nusižengimų. Spaudos puslapiuose plačiai nušviečiama religinių mažumų veikla. Tokių paniekinamų etikečių kaip „kultas“ arba „sekta“ lipdymas tapo kasdieniniu įpročiu. Viešosios nuomonės verčiamos vyriausybės netgi sudarė vadinamųjų pavojingų kultų sąrašą.

Prancūzija yra iš tų šalių, kurios didžiuojasi savo tolerancijos tradicijomis ir tuo, kad religija atskirta nuo valstybės. Ji išdidžiai skelbiasi esanti „laisvės, lygybės, brolybės“ šalis. Tačiau, kaip rašoma knygoje Freedom of Religion and Belief—A World Report, toje šalyje rekomenduojama surengti „švietimo kampaniją mokyklose, skatinant atsisakyti naujų religinių judėjimų“. Daugelis žmonių mano, jog tokie veiksmai kelia grėsmę religijos laisvei. Kaip?

Grėsmė religijos laisvei

Tikra religijos laisvė egzistuoja tik tada, kai su visomis įstatymą gerbiančiomis ir jam paklūstančiomis religinėmis grupėmis valstybė elgiasi vienodai. Jei valstybė savavališkai nusprendžia, kuri iš religinių grupių nėra religija, ši netenka religijoms teikiamos valstybės paramos, — taigi religijos laisvės nėra. 1997 metais žurnale Time buvo pastebėta: „Vertinga religijos laisvės idėja skamba tuščiai, jei valstybė prisiima teisę pripažinti religijas arba jų nepripažinti, tarsi dalytų vairuotojų pažymėjimus.“ Neseniai viename Prancūzijos apeliaciniame teisme buvo pareikšta, jog toks elgesys, „sąmoningas jis, ar ne, veda prie totalitarizmo“.

Esminės laisvės pažeidžiamos ir tada, kai viena grupė turi žiniasklaidos monopolį. Deja, daugelyje šalių tokių atvejų pasitaiko vis dažniau. Pavyzdžiui, mėgindamos apibrėžti, kas religijoje teisinga, prieš kultus nusistačiusios organizacijos pačios save įgaliojo būti kaltintojomis, teisėjomis bei prisiekusiosiomis ir bandė per žiniasklaidą įpiršti visuomenei savo neigiamą nuostatą. Tačiau, kaip sakoma prancūzų laikraštyje Le Monde, taip besielgdamos šios organizacijos kartais parodo „tą patį sektantiškumą, prieš kurį mano kovojančios, ir rizikuoja sukurti ‛raganų medžioklės’ atmosferą“. Laikraštyje klausiama: „Ar visuotinė panieka religinių mažumų grupėms... nekelia pavojaus pagrindinėms laisvėms?“ Martynas Krylė, kurį citavo žurnalas Zeitschrift für Religionspsychologie (Religinės psichologijos žurnalas), nurodė: „Raganų medžioklė, nukreipta prieš sektas, kelia daugiau nerimo negu daugybė vadinamųjų ‛sektų bei grupių’. Paprastai tariant, piliečius, kurie neperžengia įstatymo, reikėtų palikti ramybėje. Religija bei ideologija turi būti ir likti laisvos — taip pat ir Vokietijoje.“ Panagrinėkime vieną pavyzdį.

„Pavyzdingi piliečiai“ laikomi pavojingais

Kuri religinė grupė, pasak populiariame ispanų laikraštyje ABC cituojamų katalikų hierarchų, yra „pati pavojingiausia sekta“? Turbūt nustebsi sužinojęs, jog ABC kalbama apie Jehovos Liudytojus. Ar jiems mesti kaltinimai turi bešališką, objektyvų pagrindą? Atkreipk dėmesį į kitų šaltinių pareiškimus:

„Liudytojai moko žmones sąžiningai mokėti mokesčius, nedalyvauti karuose nei ruoštis jiems, nevogti ir apskritai gyventi taip, kad, jeigu jais pasektų ir kiti, tai prisidėtų prie pilietinės santarvės“ (Sergijas Albesanas, Talento, 1996 m. lapkritis—gruodis).

„Nors kartais stengiamasi įteigti priešingai, man neatrodo, kad [Jehovos Liudytojai] keltų bent menkiausią pavojų valstybės institucijoms. Jie yra taikūs, sąžiningi bei pagarbūs valdžioms piliečiai“ (Belgijos parlamento deputatas).

„Jehovos Liudytojai yra patys sąžiningiausi žmonės Federacinėje Respublikoje“ (vokiečių laikraštis Sindelfinger Zeitung).

„[Jehovos Liudytojus] galima laikyti pavyzdiniais piliečiais. Jie rūpestingai moka mokesčius, prižiūri ligonius, kovoja su neraštingumu“ (JAV laikraštis San Francisco Examiner).

„Jehovos Liudytojų santuokiniai ryšiai tvirtesni negu kitų tikėjimų narių“ (American Ethnologist).

„Jehovos Liudytojai yra vieni iš doriausių ir rūpestingiausių piliečių Afrikos šalyse“ (dr. Brajanas Vilsonas, Oksfordo universitetas).

„Šio tikėjimo nariai per dešimtmečius suvaidino svarbų vaidmenį kovoje už sąžinės laisvę“ (Natas Hentofas, Free Speech for Me—But Not for Thee).

„Jie... neabejotinai prisidėjo, kad būtų apsaugoti kai kurie vertingiausi mūsų demokratijos elementai“ (profesorius Č. S. Breidenas, These Also Believe).

Kaip parodo šios citatos, Jehovos Liudytojai visame pasaulyje pripažįstami pavyzdingais piliečiais. Be to, Liudytojai yra žinomi dėl nemokamai atliekamo biblinio mokymo darbo ir dėl to, kad brangina šeimas. Jų raštingumo kursai padėjo šimtams tūkstančių, o humanitarinė veikla per dešimtmečius pagelbėjo tūkstančiams žmonių, ypač Afrikoje.

Objektyvumo svarba

Visuomenėje pilna piktų žmonių, persekiojančių nekaltas aukas. Todėl, kai užsipuolama religija, reikia būti budriems. Tačiau ar objektyvu ir ar prisideda prie religijos laisvės tai, kad kai kurie žurnalistai, užuot pasitarę su objektyviais žinovais, pasikliauja informacija, gaunama iš bažnyčių, kurių narių mažėja, arba iš nukreiptų prieš sektas organizacijų, kurių objektyvumas labai abejotinas? Pavyzdžiui, laikraštis, pavadinęs Jehovos Liudytojus „pačia pavojingiausia sekta“, prisipažino, kad šis apibrėžimas atėjo iš „[Katalikų] bažnyčios žinovų“. Be to, viename prancūzų žurnale pastebėta, jog daugumą straipsnių, skirtų tariamoms sektoms, pateikė prieš jas nusistačiusios organizacijos. Ar tai pats bešališkiausias būdas gauti objektyvią informaciją?

Tarptautiniai teismai bei organizacijos, besirūpinančios pagrindinėmis žmogaus teisėmis, pavyzdžiui, JT, sako, jog „skirtumas tarp religijos ir sektos yra per daug dirbtinis, kad būtų priimtinas“. Tad kodėl kai kas atkakliai vartoja menkinamąjį žodį „sekta“? Tai tolesnis įrodymas, kad religijos laisvei gresia pavojus. Kaip tuomet apginti šią esminę laisvę?

[Rėmelis/iliustracijos 8 puslapyje]

Religijos laisvės gynėjai

Akivaizdūs maldavimai suteikti religijos laisvę prasidėjo nuo XVI amžiaus, vykstant Europoje kruviniems religiniams konfliktams. Šie kreipimaisi vis dar svarbūs diskutuojant apie religijos laisvę.

Sebastijanas Šatejonas (1515—1563): „Kas yra eretikas? Man regis, juo mes laikome tokį žmogų, kuris nesutinka su mūsų nuomone. ... Jei šiame mieste ar krašte tu esi žinomas kaip ištikimas tikintysis, tai kitame būsi laikomas eretiku.“ Garsus Biblijos vertėjas į prancūzų kalbą ir veiklus tolerancijos gynėjas Šatejonas palietė vieną iš svarbiausių diskusijos apie religijos laisvę elementų: kas nustato, kas yra eretikas?

Dirkas Volkerconas Kornhertas (1522—1590): „Skaitome, kad praeityje... net pats Kristus Jeruzalėje, paskui ir daugybė kitų kankinių Europoje... savo tiesos žodžiais kėlė [visuomenei] nerimą. ... Žodžių „kėlė nerimą“ reikšmė turi būti apibrėžta teisingai ir aiškiai.“ Kornhertas įrodinėjo, kad religijų skirtingumas neturėtų būti prilygintas viešosios tvarkos pažeidimui. Jis klausė: „Ar tie, kurie skrupulingai paklūsta ir gerbia įstatymą, iš tikrųjų kelia grėsmę viešajai tvarkai?“

Pjeras de Belua (1540—1611): „Nemokšiška manyti, jog religijų skirtumas sukelia sąmyšį valstybėje.“ Prancūzų teisininkas Belua, rašydamas tuo metu, kai vyko religiniai karai (1562—1598), įrodinėjo, kad valstybės darna nėra pagrįsta religiniu vienodumu, žinoma, jeigu vyriausybė nepasiduoda religijų spaudimui.

Tomas Helvis (apie 1550 — apie 1616): „Jei jo [karaliaus] žmonės yra paklusnūs ir atsidavusiai vykdo visus žmonių įstatymus, jis daugiau nieko neturėtų iš jų reikalauti.“ Helvis, vienas iš baptizmo Anglijoje įkūrėjų, rašė pritardamas bažnyčios atskyrimui nuo valstybės; jis įtikinėjo karalių pripažinti visų bažnyčių bei sektų religinę laisvę ir pasitenkinti pilietiniu žmonių bei turto valdymu. Jo straipsniuose buvo pabrėžiamas aktualus klausimas: ‛kiek valstybė turėtų reguliuoti dvasinius dalykus?’

Nežinomas autorius (1564): „Norint užtikrinti sąžinės laisvę, asmeniui nepakanka leidimo nesilaikyti tos religijos, kuriai jis nepritaria, jei jam neleidžiama laikytis religijos, kuriai jis pritaria.“

[Iliustracijos]

Tertulianas

Šatejonas

de Belua

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: © Cliché Bibliothèque Nationale de France, Paris