Kai nebelieka meilės ir vilties
VIENA septyniolikmetė kanadietė rašė, kodėl nori mirti: ‛Kenčiu vienatvę ir bijausi dėl ateities; jaučiuosi daug menkesnė už savo bendradarbius; bijau branduolinio karo ir ozono skylių; esu bjauri, todėl niekada neištekėsiu, vadinasi, liksiu vienui viena; manau, nėra ko tikėtis iš gyvenimo; nebebūsiu kitiems žmonėms našta; niekas manęs nebeužgaulios.’
Ar tai iš dalies nepaaiškina, kodėl jaunuoliai žudosi? Kanadoje „pagrindinė jų mirties priežastis, neskaitant eismo nelaimių, yra savižudybė“ (The Globe and Mail).
Pietų Australijos Flinderso universiteto profesorius Rajazas Hasanas referate „Nenugyventi gyvenimai: jaunimo savižudybių tendencijos“ sako: „Čia reikšmingi yra keli sociologiniai veiksniai; matyt, jie paskatina daugiau paauglių žudytis. Galima paminėti didelį jaunimo nedarbą, pokyčius australų šeimoje, plintančią narkomaniją, jaunųjų chuliganų antplūdį, psichikos sutrikimus bei didėjančią prarają tarp ‛teorinės laisvės’ ir empirinio savarankiškumo.“ Kaip teigiama referate, kelios apklausos rodo, kad jaunuomenėje vyrauja pesimizmas, „dauguma jaunimo baiminasi ir nerimauja, kas laukia jų pačių ir visos žmonijos. Ateities pasaulį jie įsivaizduoja nusiaubtą branduolinio karo, aplinką — užterštą ir nuniokotą, visuomenę — nužmogėjusią, nebesuvaldančią technikos, ištiktą nedarbo krizės“.
Galupo institutas apklausė 16—24 metų amžiaus jaunuolius ir surado dar daugiau savižudybės priežasčių: didėja atotrūkis tarp turtuolių ir beturčių, daugėja vienišų tėvų, šaunamieji ginklai tampa kasdienybe, žiauriai elgiamasi su vaikais ir apskritai žmonės „netiki rytojumi“.
Pasak žurnalo Newsweek, Jungtinėse Valstijose „daugiausiai [paauglių nusižudo] todėl, kad po ranka yra šaunamasis ginklas. Jaunuolius, kurie nemėgino žudytis, palyginus su psichiškai sveikais jaunaisiais savižudžiais, matyti vienintelis skirtumas: pastarųjų namuose gulėjo užtaisytas šautuvas. O dar sakoma, kad ‛ginklai nežudo — žudo žmonės’“. Belieka pridurti, jog užtaisytus šautuvus laiko milijonai šeimų!
Jautrius jaunuolius prie savižudybės priveda net baimė ir visuomenės abejingumas. Štai pavyzdys: 12—19 metų amžiaus paauglys smurto patiria dvigubai tiek, kiek vidutinis gyventojas, ir dar daugiau. Nustatyta, jog „pirmutinis taikinys yra 14—24 metų merginos, — praneša žurnalas Maclean’s. — Dažniausiai jas užpuola ir nužudo tie, kurie sakosi jas mylį“. Ką gi, panašūs nuogąstavimai „griauna merginų pasitikėjimą aplinkiniais ir atima ramybę“. Per vieną apklausą beveik trečdalis seksualinės prievartos aukų prisipažino galvojusios apie savižudybę.
Į jaunuosius savižudžius pažvelgti kitu požiūriu leidžia šis pranešimas iš Naujosios Zelandijos: „Vyraujanti materialistinė, pasaulietinė etika asmens sėkmę tapatina su turtais, išoriniu grožiu ir jėga, todėl daugelis jaunuolių pasijunta menkaverčiai, atstumti visuomenės.“ Žurnale The Futurist priduriama: „[Jaunuoliai] yra linkę tuojau tenkinti savo užgaidas, jie nori visko iš karto. Labiausiai jiems patinka žiūrėti muilo operas. Jie trokšta gyventi tarp tokių žmonių, kurie, kaip ir filmų herojai, būtų patrauklūs, turtingi, įtakingi, vilkėtų madingiausiais drabužiais; o sunkaus darbo jie kratosi.“ Jei tokios nerealios, neįgyvendinamos svajonės užvaldo protą, galima greitai netekti vilties ir nusiristi net iki savižudybės.
Išganinga savybė?
Šekspyras rašė: „Meilė nuramina kaip giedra po lietaus.“ Biblijoje sakoma: „Meilė niekada neapvilia“ (1 Korintiečiams 13:8, NW). Ši savybė — geriausias problemos sprendimas, jeigu jaunuolis galvoja apie savižudybę. Jis juk trokšta meilės ir bendravimo. Enciklopedijoje The American Medical Association Encyclopedia of Medicine sakoma: „Linkę žudytis asmenys daugiausia kenčia baisią vienatvę, todėl kartais jiems užtenka pasikalbėti su žmogumi, kuris išklauso, užjaučia, supranta, ir tai sulaiko nuo pražūtingo žingsnio.“
Dažniausiai jaunuoliai trokšta jaustis mylimi ir reikalingi. O patenkinti šį poreikį atšiauriame ir pragaištingame pasaulyje — pasaulyje, kuriame vargu ar jie turi balsą, — kasdien darosi vis sunkiau. Jaunuolį į savižudybę gali pastūmėti ir tėvų skyrybos, nes jis lieka nuošaly. Kitomis aplinkybėmis jaunuolis irgi gali pasijusti tėvų atstumtas.
Paimkime vieną pavyzdį. Tėtis ir mama per darbus nemato šviesios dienos arba, palikę savo atžalas, pramogauja be saiko ir retai būna namie. Tai nedviprasmiška užuomina: vaikai čia nereikalingi. Anot žymaus žurnalisto ir sociologo Hju Mekajo, „tėvai vis daugiau galvoja tik apie save. Asmeniniai interesai jiems yra svarbiausi ir jie anaiptol nenori atsisakyti įprastos gyvensenos. ... Vaikai, šiurkščiai tariant, išėjo iš mados. ... Gyvenimas sunkus, ir žmonės darosi egocentriški“.
O tose šalyse, kur įsigalėjęs „tikro vyro“ įvaizdis, tėčiai vengia auklės pareigų. Žurnalistė Keit Leg gerai pasakė: „Vyrai, linkę rūpintis kitais, mieliau renkasi gelbėtojo ar ugniagesio profesiją, tik ne auklėtojo vaidmenį... Jiems labiau patinka didvyriškai, nebyliai kovoti su stichija negu dirbti su žmonėmis.“ Aišku, vienas sunkiausių „darbų su žmonėmis“ šiandien yra tėvystė. Jei būtum nerūpestingas tėvas ar motina, atstumtum vaiką. Tavo sūnus ar duktė, galimas dalykas, neturėtų savigarbos ir neišmoktų bendrauti. Žurnale The Education Digest rašoma: „Jeigu vaikas yra nekokios nuomonės apie save, jis nepajėgs apsispręsti savo labui.“
Galima pulti į neviltį
Sociologai mano, kad žudomasi daugiausia iš nevilties. Geil Meison apie jaunuosius Australijos savižudžius, be kita ko, rašė: „Neviltis sukelia daugiau minčių apie savižudybę negu depresija. Kartais neviltis priskiriama prie depresijos simptomų. ... Jaunuoliai nusimena dėl rytdienos, ypač dėl savo ekonominės ateities, rečiau — dėl bendros pasaulio būklės.“
Nesąžiningi visuomenės veikėjai rodo blogą pavyzdį ir neįkvepia jaunuolių kelti savo moralės. Tiesiog peršasi mintis: kam vargintis? Žurnale Harper’s Magazine apie jaunuolių gebėjimą pastebėti veidmainystę rašoma: „Jaunuoliai greitai suuodžia veidmainystę ir, tiesą sakant, moka puikiai skaityti — bet ne knygas. Jie skaito signalus iš pasaulio, kuriame jie turės užsidirbti pragyvenimui.“ O ką signalizuoja pasaulis? Rašytoja Stefani Daurik sako: „Dar niekada mūsų netvindė toks srautas patarimų, kaip gyventi. Dar niekada nebuvome tokie turtingi ir išsilavinę, tačiau visur tvyro neviltis.“ Ant aukštesnių politikos bei religijos laiptelių, deja, taip maža sektinų pavyzdžių. Daurik iškelia porą svarbių klausimų: „Kaip beprasmėse kančiose rasti išminties, tvirtybės ar nors kokią prasmę? Kaip savanaudiškame, užgauliame ir godžiame pasaulyje puoselėti meilę?“
Atsakymai į šiuos klausimus — kitame straipsnyje. Jie gali nustebinti tave.
[Anotacija 6 puslapyje]
„Dauguma jaunimo baiminasi ir nerimauja, kas laukia jų pačių ir visos žmonijos“
[Anotacija 7 puslapyje]
„Kartais... užtenka pasikalbėti su žmogumi, kuris išklauso, užjaučia, supranta, ir tai sulaiko nuo pražūtingo žingsnio“
[Rėmelis 6 puslapyje]
Galimos savižudybės požymiai
• Nemiga, blogas apetitas
• Žmonių šalinimasis, dažni nelaimingi atsitikimai
• Bėgimas iš namų
• Ryškūs išvaizdos pokyčiai
• Piktnaudžiavimas narkotikais ir (arba) alkoholiu
• Irzlumas ir agresyvumas
• Pokalbiai apie mirtį; rašteliai apie savižudybę; piešiniai, vaizduojantys smurtą, ypač nukreiptą prieš save patį
• Sąžinės graužatis
• Neviltis, nuogąstavimai, depresija, verksmo protrūkiai
• Asmeninių daiktų dalijimas
• Atbukęs dėmesys
• Mėgiami užsiėmimai — nebeįdomūs
• Savikritika
• Paleistuvavimas
• Moksluose — netikėtai smukęs pažangumas, pamokų praleidinėjimas
• Narystė gaujoje arba pavojingoje sektoje
• Euforija po depresijos
Medžiaga paimta iš knygų Teens in Crisis („Paauglių krizė“, išleido Amerikos mokyklų administratorių sąjunga) ir Depression and Suicide in Children and Adolescents („Vaikų bei paauglių depresija ir savižudybė“), autoriai: Filipas G. Patras ir Tonia K. Šamu.
[Iliustracijos 7 puslapyje]
Nuoširdi meilė ir užuojauta padeda jaunuoliams vertinti gyvenimą