Savižudybė — jaunimo rykštė

NORS karas, žudynės ir žiaurumai nusineša daugelį jaunų gyvybių, negana to, jaunuoliai žudosi patys. Piktnaudžiavimas narkotikais ir alkoholiu žaloja sąmonę bei kūną ir nuvaro į kapus daug jaunimo. Vis dažniau išgirstame, kad žmogus mirė suvartojęs per didelę narkotikų dozę — sąmoningai arba netyčia.

Žurnale Morbidity and Mortality Weekly Report, 1995 m. balandžio 28 d. numeryje, sakoma, kad „savižudybė yra trečia penkiolikmečių—devyniolikmečių mirties priežastis Jungtinėse Valstijose“. Daktaras Dž. Dž. Manas knygoje The Decade of the Brain rašo: „Kasmet nusižudo per 30000 amerikiečių [1995 metais — 31284]. Deja, daugiausiai jaunuoliai... Dešimt kartų daugiau žmonių (palyginti su tais 30000) bando pasitraukti iš gyvenimo, tačiau lieka gyvi. ... Nustatyti, kas linkęs į savižudybę, — viena sunkiausių klinikinių užduočių, nes gydytojams yra nelengva atskirti, kurie pacientai, sergantys sunkiąja depresija, mėgins nusižudyti, o kurie — ne.“

Niū Milfordo ligoninės (Konektikuto valstija, JAV) psichiatrijos skyriaus vedėjas Saimonas Sobas sako: „Per trylika metų, kuriuos aš čia dirbu, nebuvo tiek bandymų nusižudyti, kiek šį pavasarį [1995].“ Jungtinėse Valstijose kasmet tūkstančiai paauglių bando atimti sau gyvybę. Kiekvienas mėginimas — pagalbos ir dėmesio šauksmas. Kas išties pagalbos ranką, kol dar nevėlu?

Pasaulinė problema

Kituose pasaulio kampeliuose padėtis ne ką geresnė. Indijoje, pasak dienraščio India Today, 1990 metais nusižudė apie 30000 jaunuolių. Ispanijoje, Izraelyje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Suomijoje, Šveicarijoje ir Tailande žudosi vis daugiau jaunimo. Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) 1996 metais pranešė, kad didžiausias jaunųjų savižudžių procentas yra Latvijoje, Lietuvoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijoje, Slovėnijoje ir Suomijoje.

Australija šioje srityje irgi „pirmauja“. Laikraštis The Canberra Times praneša, kad iš visų jaunuolių, 1993 metais mirusių toje šalyje, 25 procentai vaikinų ir 17 procentų merginų buvo savižudžiai. „Sėkmingų“ savižudybių procentas tarp Australijos vaikinų yra maždaug penkis kartus aukštesnis nei tarp merginų. Panašus santykis būdingas daugumai šalių.

Gal vaikinai labiau linkę žudytis negu merginos? Nebūtinai. Turimi duomenys rodo, kad lytis čia mažai ką lemia. Vis dėlto, „naujausiais PSO [Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija] apskaičiavimais, industrinėse valstybėse vaikinų nusižudo apytikriai keturis kartus daugiau negu merginų“ (UNICEF leidinys The Progress of Nations).

Tačiau net ši baisi statistika neatskleidžia viso siaubo. Stebėtinai lengva skaityti, kas apie jaunuosius savižudžius parašyta medicininėmis ir analitinėmis sąvokomis. Tačiau už šaltos statistikos dažniausiai nematyti sukrėstų šeimų, sielvartaujančių, kenčiančių, puolusių į neviltį artimųjų, besistengiančių rasti paaiškinimą.

Ar galima užkirsti kelią tragedijai — jaunuolio savižudybei? Kai kas svarbaus yra žinotina. Tai padėtų išvengti nelaimės.

[Rėmelis 5 puslapyje]

Kodėl žmonės žudosi?

Šį klausimą aiškina daug teorijų. „Savižudybė — tai reakcija į problemą, kuri atrodo neįveikiama, kaip antai izoliacija nuo visuomenės, artimo asmens (ypač sutuoktinio) mirtis, vaikystę apkartinusios tėvų skyrybos, sunki fizinė liga, senatvė, nedarbas, finansiniai sunkumai, narkomanija“ (The American Medical Association Encyclopedia of Medicine).

Sociologas Emilis Diurkheimas nurodė keturis pagrindinius savižudybės tipus:

1. Egoistinė savižudybė. Jos „lemiamas faktorius — asmens atsiskyrimas nuo visuomenės. Tie, kurie tampa egoistinės savižudybės aukomis, daugiausia būna palikti vieni, jokia priklausomybė ir apskritai niekas jų nesieja su aplinkiniais“. Jie linkę į vienatvę.

2. Altruistinė savižudybė. „Asmuo yra neatskiriama kolektyvo dalis, todėl ryžtasi aukotis nieko negailėdamas.“ Štai pora pavyzdžių: japonų lakūnai kamikadzės, dalyvavę Antrajame pasauliniame kare, bei religiniai ekstremistai, kurie sprogdinasi ir kartu užmuša tariamus priešus. Čia galima paminėti ir žmones, kurie susidegina, norėdami atkreipti dėmesį į kokį nors svarbų reikalą.

3. Anominė savižudybė. „Anominės savižudybės auka nepajėgia racionaliai įveikti krizės ir nutaria spręsti problemą savaip — pasitraukti iš gyvenimo. [Taip] atsitinka, kai asmens įprasti santykiai su visuomene staiga šokiruojamai pasikeičia.“

4. Fatalistinė savižudybė. „Manoma, kad prie jos priveda pernelyg griežta visuomenės kontrolė, labai ribojanti asmenybės laisvę.“ Auka „nemato sau ateities“ (Alanas L. Bermanas ir Deividas A. Džoubsas, Adolescent Suicide: Assessment and Intervention).

[Iliustracija 5 puslapyje]

Žalingi jaunuolio įpročiai gali vesti prie savižudybės