Kai viltis ir meilė sugrįžta
TĖVAI, mokytojai ir kiti žmonės, bendraujantys su paaugliais, supranta, kad nei jie patys, nei jaunimas neįstengs pakeisti pasaulio. Čia veikia tam tikros jėgos, ir, anot patarlės, prieš vėją nepapūsi. Vis dėlto kiekvienas iš mūsų gali ugdyti laimingesnį, sveikesnį, atsparesnį jaunimą.
Profilaktika geriau nei gydymas, todėl tėvams neprošal susimąstyti, kaip jų gyvenimo būdas ir požiūris į vertybes formuoja vaikų nuostatą bei elgseną. Jei namuose vaikui rodoma meilė ir dėmesys, jis turi dvasios ramybę — geriausią apsaugą nuo pražūtingo žingsnio. Jaunuoliams itin svarbu, kad juos kas išklausytų. Jeigu tėtis ir mama neišklauso, vaikai gali išsipasakoti nelabai pageidaujamiems asmenims.
Ko turėtų imtis tėvai? Kai vaikams jūsų reikia, skirkite jiems laiko — kol jie dar vaikai. Galbūt lengva pasakyti, bet sunku padaryti. Daugelis šeimų vargiai suduria galą su galu, todėl tenka dirbti ir tėčiui, ir mamai. Dažnai tie, kurie norėjo ir galėjo skirti vaikams daugiau laiko, susilaukia gerų vaisių: jų sūnūs ir dukterys tvirtai atsistoja ant kojų gyvenime. Kaip jau minėjome, nė didžiausios tėvų pastangos, deja, nėra garantija, kad vaikai nepateks į bėdą.
Draugų ir kitų suaugusiųjų pagalba
Jei paauglys patyrė žiaurenybių, karo baisumų ar buvo išprievartautas, suaugusieji, kuriems jaunuolis iš tiesų brangus, stengsis kiek įmanydami padėti jam, kad šis greičiau atsigautų. Po tokio smūgio ne kiekvienas paauglys mielai priima emocinę paramą. Galimas dalykas, teks skirti jam daug laiko ir ypač pasistengti. Tikrai nebūtų išmintinga paauglį menkinti arba atstumti. Gal vis dėlto rastume jėgų parodyti gerumą ir meilę? Gal ištiestume pagalbos ranką tiems, kurie atsidūrė pavojuje?
Ne tik tėvai, bet ir draugai, ir kraujo broliai bei seserys turi akylai žiūrėti, ar paauglys nėra emociškai pažeidžiamas, nestabilus. (Žiūrėk rėmelį „Reikia kvalifikuotos pagalbos“, puslapis 8.) Jei tokių požymių esama, tuojau leisk jam išsikalbėti. Stenkis geranoriškai paklausti jo kai kurių dalykų, — tada jaunuolis matys, kad esi tikras bičiulis, ir galbūt atvers širdį. Sunkiais momentais tėvus gali palaikyti geri draugai ir giminaičiai; žinoma, jiems nevalia perimti tėvų vaidmens. Dažnai noras nusižudyti yra nebylus šauksmas — tėvų dėmesio šauksmas.
Bene geriausia dovana jaunimui yra laimingos ateities viltis — paskata gyventi. Daugelis jaunuolių pripažino, kad verta pasitikėti Biblijos pažadu ir laukti geresnio pasaulio, kuris jau ant slenksčio.
Išgelbėti nuo savižudybės
Viena jauna japonė, daug galvojusi apie savižudybę, dabar sako: „Kaip dažnai troškau padaryti galą viskam! Kai buvau dar visai maža, mane išprievartavo žmogus, kuriuo pasitikėjau. ... Aš tiek kartų rašiau žodžius ‛noriu mirti’, kad pamečiau skaičių. Paskui tapau Jehovos Liudytoja, ir dabar tarnauju visalaike evangeliste, tačiau retsykiais tos pačios mintys persmelkia mane. ... Vis dėlto Jehova neleidžia man pasitraukti iš gyvenimo ir tarytum švelniai ragina: ‛Gyvenk.’“
Viena penkiolikmetė rusų mergaitė pasakoja: „Kai man buvo aštuoneri, pasijutau niekam nereikalinga. Tėvai neturėjo laiko kalbėtis su manimi, ir aš mėginau pati spręsti savo problemas. Užsidariau savo kiaute. Nuolatos vaidijausi su artimaisiais. Paskui man dingtelėjo mintis nusižudyti. Kokia aš laiminga, kad sutikau Jehovos Liudytojus!“
Įkvepia ir Kati pasakojimas. Jai truputį daugiau kaip trisdešimt metų, gyvena ji Australijoje; jos atvejis rodo, kad nevilties galima atsikratyti: „Aš vis galvojau apie įvairius būdus pasitraukti iš gyvenimo ir sykį pabandžiau nusižudyti. Norėjau pabėgti iš pasaulio, kuriame tik skausmas, pyktis ir tuštybė. O išsinarplioti iš ‛voratinklio’ man neleido depresija. Atrodė, kad savižudybė yra vienintelė išeitis.
Pirmą kartą išgirdusi, kad žemė taps rojumi ir žmonės gyvens taikūs, laimingi, aš tikrai panorau ten atsidurti. Bet visa tai panėšėjo į gražią pasaką. Paskui ėmiau pamažu suprasti, kaip Jehova žiūri į gyvenimą ir kaip brangina kiekvieną žmogų. Man įsižiebė ateities viltis. Galų gale pavyko ištrūkti iš ‛voratinklio’, nors buvo nelengva. Kartais mane vėl apimdavo depresija ir galvoje kildavo baisus sąmyšis. Mąstydama apie Jehovą, labai suartėjau su juo ir nusiraminau. Dėkoju Jehovai už visa, ką jis dėl manęs padarė.“
Kai jaunuoliai nebemirs
Studijuodamas Bibliją, jaunuolis supranta, kad yra ko tikėtis: priešaky, pasak krikščionių apaštalo Pauliaus, — „tikrasis gyvenimas“. Jaunajam Timotiejui Paulius patarė: „Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad... nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais... Šitaip jie pasidės gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą“ (1 Timotiejui 6:17-19).
Iš esmės Paulius patarė nurodyti žmonėms tvirtą ateities viltį ir nesišalinti jų. „Tikrąjį gyvenimą“ yra pažadėjęs Jehova. Tai gyvenimas naujajame pasaulyje, vadinamame „nauju dangumi ir nauja žeme“ (2 Petro 3:13).
Daugelis jaunuolių, kuriems pirmiau grėsė nelaimė, įsisąmonino, jog piktnaudžiavimas narkotikais ir amoralus gyvenimas tėra ilgas ir vingiuotas kelias į mirtį, kur savižudybė veda tiesiausiu keliu. Jie suvokė, kad šio karingo, nepakantaus, piktnaudiško ir beširdžio pasaulio greitai neliks. Suprato, kad dabartinė pasaulio santvarka nepataisoma. Jie priėmė į širdį, kad Dievo Karalystė yra vienintelė viltis, nes ji sukurs naują pasaulį, kuriame ne tik jaunam, bet apskritai jokiam dievobaimingam žmogui niekada nebereikės mirti. Ir tokio noro niekam nebekils (Apreiškimas 21:1-4).
[Rėmelis 8 puslapyje]
Reikia kvalifikuotos pagalbos
Enciklopedijoje The American Medical Association Encyclopedia of Medicine sakoma, kad „daugiau kaip 90-ies procentų savižudybių priežastis — psichinė liga“. Išvardijamos tokios negalios kaip sunki depresija (apie 15 procentų), šizofrenija (apie 10 procentų), alkoholizmas (apie 7 procentus), antisocialinio elgesio sindromas (apie 5 procentus) ir tam tikros formos neurozė (mažiau nei 10 procentų). Prieinama prie išvados: „Į bet kokį bandymą nusižudyti reikia žiūrėti rimtai. Iš tų žmonių, kuriems nepavyko nusižudyti, 20—30 procentų vėl mėgina, nepraėjus nė metams.“ Dr. Žanas Fosetas rašo: „Daugiau kaip 50 procentų savižudžių [Jungtinėse Valstijose] niekada nėra konsultavęsi su psichiatru.“ Kitame veikale sakoma: „Svarbiausia ligoniui kuo greičiau kreiptis į psichiatrą, kad padėtų atsikratyti užslėptos depresijos.“