Skurdo greit nebebus

KĄ JĖZUS norėjo pasakyti žodžiais: „Vargšų jūs visuomet turite su savimi“? (Mato 26:11) Ar tai, kad skurdas egzistuos visą laiką ir nebus jokios išeities?

Jėzus žinojo, kad skurdas tęsis tol, kol viešpataus žmogus. Jis žinojo, kad skurdo ilgam išgyvendinti negali jokia žmonių vyriausybė ir jokia ekonominė arba socialinė santvarka. Tai patvirtina istorija.

Per tūkstančius žmonijos istorijos metų buvo išbandytos visokios vyriausybės ir ekonominės bei socialinės santvarkos, tačiau skurdas vis dar lydi mus. Iš tikrųjų, nors pažanga padaryta tokiose srityse kaip mokslas, pramonė bei medicina, yra neginčijamas faktas, kad visame pasaulyje daugėja skurdo kamuojamų žmonių.

Jėzus puikiai suprato, kad skurdą sukelia daug kas: badas, sausra, priešų armijos įsiveržimas, bloga vyriausybė, prastai tvarkoma ekonomika, turtingųjų ir galingųjų priespauda, kurią kenčia vargšai bei silpnieji, nelaimingi atsitikimai ir ligos bei mirtis vyrų, paliekančių beturčius našlaičius ir našles. Be to, jis žinojo, kad per tokius blogus įpročius kaip tingumas, girtuoklystė, azartiniai lošimai bei narkotikų vartojimas, žmonės nuskursta patys ir nuskurdina savo šeimas.

Taigi sakydamas, jog „vargšų jūs visuomet turite su savimi“, jis norėjo pasakyti, kad skurdo išgyvendinti neįmanoma jokiomis šio pasaulio priemonėmis. Jis suprato: kol viešpataus dabartinės žmonių valdžios, tol bus vargšų.

Nors skurdo problema yra sena, nemanykime Jėzų ar jo dangiškąjį Tėvą buvus nejautrius skurstantiesiems. Ir dėl tų Jėzaus žodžių neturėtume daryti išvados, kad skurdas niekada nesibaigs. Tai aišku iš Biblijos.

Skurdas ir Mozės įstatymas

Pavyzdžiui, atkreipk dėmesį į Įstatymą, duotą senovės Izraelio tautai per Mozę. Viena, kuo buvo pasirūpinta Įstatyme, — skirta paveldėti Kanaano žemės dalį kiekvienai izraelitų šeimai (Pakartoto Įstatymo 11:8-15; 19:14). Vienintelė išimtis buvo levitai — jiems sklypų neteko. Vietoje to, atsižvelgiant į jų ypatingą tarnybą šventykloje, jie buvo išlaikomi žemės derliaus dešimtinėmis (Skaičių 18:20, 21, 24).

Be to, paveldėjimo nuostatai pagal Mozės įstatymą užtikrino, kad žemė liks šeimai arba giminei, kuriai ji buvo duota (Skaičių 27:8-11). Net jei žmogus parduodavo savo žemę, naujajam savininkui ji galėdavo priklausyti tik laikinai. Po kurio laiko tą žemę reikėdavo sugrąžinti pardavėjo šeimai.

Žmonėms, nuskurdusiems dėl įvairių priežasčių — nesugebėjimo valdyti žemę ar savo lėšų iššvaistymo, Įstatymas užtikrino teisę prisirinkti maisto kitų laukuose, soduose bei vynuogynuose (Kunigų 23:22). Be to, skurstantis izraelitas galėdavo pasiskolinti pinigų ir nemokėti palūkanų. Iš tiesų buvo reikalaujama rodyti dosnumo dvasią vargšams (Išėjimo 22:25).

Jėzus rūpinosi vargšais

Praėjus šimtmečiams, Jėzus atėjęs į žemę irgi rodė dvasią kilniaširdiškumo, kurio išmoko iš savo Tėvo Jehovos. Jėzus asmeniškai domėjosi neturtingaisiais. Jis su savo mokiniais turėjo bendrų lėšų, kurias dalindavo stokojantiems izraelitams (Jono 12:5-8).

Po Jėzaus mirties krikščionys lygiai taip rūpinosi beturčiais, teikė materialinę pagalbą, ypač savo vargingesniems dvasiniams broliams bei seserims (Romiečiams 15:26). Tikrieji krikščionys šiandien taip pat meilingai rūpinasi vieni kitais.

Žinoma, nors Biblijoje išreiškiamas gailestis nepakeliamų sąlygų aukoms, joje priekaištaujama tiems, kurie iš tikrųjų „minta savo kūnu“ dėl tinginystės (Ekleziasto 4:1, 5). Apaštalas Paulius rašė: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tesalonikiečiams 3:10) Panašiai ir tie, kurie švaisto lėšas tokiems įpročiams kaip narkotikai, tabakas ar potraukis alkoholiui, gali atsidurti skurde. Tai jų pačių blogo elgesio padarinys; jie, tiesą sakant, ‛pjauna tai, ką yra pasėję’ (Galatams 6:7).

Apsauga dabar

Biblija rodo, kad Dievas ypač rūpinasi sąlygomis tų, kurie stengiasi vykdyti jo valią. Pavyzdžiui, Psalmių 37:25 (Brb red.) Dovydas pareiškia: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau, kad teisusis būtų užmirštas ir jo vaikai elgetautų.“ Teisingai nusiteikusiems žmonėms nežadama turtų, bet čia nurodoma, kad Dievas neabejotinai pasirūpins jų pragyvenimu. Tos pačios Psalmės 28 eilutė (Brb red.) patvirtina: „Viešpats mėgsta teisybę ir nepalieka savo šventųjų.“

Jėzus vargšais rūpinosi ir padėjo jiems ne tik tol, kol gyveno žemėje. Jis patikino, kad jiems stengiantis vykdyti Dievo valią, Dievas pasirūpins bent jau minimaliais jų poreikiais tiek dabar, tiek ateityje. Jėzus pasakė štai ką:

„Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?... Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‛Ką valgysime?’ arba ‛Ką gersime?’, arba: ‛Kuo vilkėsime?’... Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia“ (Mato 6:26-32).

Jėzus užbaigė, ragindamas savo pasekėjus: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:33). Koks puikus padrąsinimas neturtingiesiems, siekiantiems vykdyti Dievo valią! Įsidėmėk, Jėzus paaiškino, jog Dievo Karalystė turi būti svarbiausias dalykas jo pasekėjų gyvenime. Jėzus žinojo, kad skurdas bus pašalintas tik tada, kai Dievo dangiškoji Karalystė įsiviešpataus visoje žemėje.

Ne visuomet su mumis

Taigi Jėzus davė nuostabią ateities viltį. Sakydamas „vargšų jūs visuomet turite su savimi“, jis nurodė dabartinę žmonių santvarką. Jis neturėjo omeny būsimojo gyvenimo, kai valdys Dievo dangiškoji Karalystė. Biblijoje pranašaujama: „Varguolis nebus pamirštas visam laikui, vargšo viltis nepradings amžiams“ (Psalmių 9:18, Brb red.). Dievo Karalystės Karalius Kristus Jėzus nepakęs nė vieno, kas stengiasi išnaudoti bei engti kitus.

Jėzus Dievo dangiškosios Karalystės valdymą padarė pagrindine savo mokymo tema (Mato 4:17). Karalystėje žemės sąlygos atspindės dangiškąsias. Štai dėl ko jis mokė savo pasekėjus melsti Dievą: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10).

Kaip tai įvyks? Dievo tikslas yra pašalinti dabartinę žmogiškąją santvarką ir pakeisti ją savo dangiškąja. Danieliaus 2:44 (Brb red.) pranašaujama: „Tų [esamų] karalių dienomis Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai [nebebus žmonių viešpatavimo]. Ji sunaikins ir sudaužys visas [dabartines] karalystes ir pati pasiliks per amžius.“

Tada naujajame pasaulyje valdant Dievo Karalystei visa žemė bus paversta į apstybės rojų, nė neprimenantį skurdo. Pažvelk į keletą Biblijos pranašysčių apie tuometines sąlygas:

„Kareivijų Viešpats [„Kareivijų Jehova“, NW]... suruoš pokylį visoms tautoms; pokylį su geriausiu maistu ir senu bei nusistovėjusiu vynu“ (Izaijo 25:6, Brb red.). „Žemėje bus javų apstybė; ant kalno viršūnių šlamės“ (Psalmių 71:16). „Tai bus mano palaiminimų lietus. Medžiai duos vaisius ir žemė duos derlių. Jie saugiai gyvens krašte“ (Ezechielio 34:26, 27, Brb red.). „Žemė duos savo vaisių; mus palaimins Dievas, mūsų Dievas“ (Psalmių 67:6, NW). „Palikta ir nepereinama šalis linksminsis, tyruma džiaugsis ir žydės kaip lelija“ (Izaijo 35:1).

Be to, Michėjo 4:4 (Brb red.) pranašaujama: „Kiekvienas saugiai sėdės po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu, niekieno negąsdinamas.“ Visi turės savo namus: „Jie statys namus ir gyvens juose... Jie nieko nestatys, kas atitektų kitiems“ (Izaijo 65:21, 22, Brb red.). Nenuostabu, kad Jėzus žmogui, tikėjusiam jo mokymais, galėjo pažadėti: „Su manimi būsi rojuje“! (Luko 23:43)

Taip, paties Dievo įkvėptas Žodis aiškiai moko, jog skurdui ateis pabaiga. Ir tas laikas artėja, nes Biblijos pranašystės rodo, kad dabar — šio pasaulio „paskutinės dienos“, „sunkūs laikai [„kritiški laikai, kai sunku susidoroti su problemomis“, NW]“ (2 Timotiejui 3:1-5, 13). Greitai dabartinė santvarka bus pašalinta amžiams ir skurdas likviduotas visam laikui ne žmonių pastangomis, o Dievo. Karalius Jėzus Kristus „išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas. Jis pasigailės vargšų ir beturčių ir jų gyvybes išgelbės“ (Psalmių 72:12, 13, Brb red.).

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Dievo naujajame pasaulyje visi turės gerus būstus ir gausybę maisto

[Iliustracija 10 puslapyje]

Naujajame pasaulyje vaikai niekada nebealks