GYVENIMO ISTORIJA
Jehova padarė mane geresniu žmogumi
NEPAMIRŠIU dienos, kai atvykau darbuotis į Bruklino Betelio knygrišyklą. Vos įžengęs į cechą net susigūžiau nuo mechanizmų keliamo triukšmo. Ore buvo pilna popieriaus dulkių ir kvapą gniaužė stiprus tepalo tvaikas.
Didžiausią įspūdį padarė ten triūsiantys bendratikiai. Jauni broliai ir sesės su atsidavimu dirbo tą monotonišką darbą, nors nesusilaukdavo už tai liaupsių. Jie buvo laimingi galėdami nuolankiai tarnauti Dievui.
Ilgainiui ir mane Jehova mokė, lavino, padėjo tapti geresniu jo tarnu. Bet pirma papasakosiu, kaip ieškojau tiesos dar būdamas budistas.
DIEVO IEŠKOJAU JAU VAIKYSTĖJE
Gimiau ir augau Jungtinėse Valstijose, Čikagos mieste. Šeimoje buvau vyriausias iš keturių vaikų. Tėvai tikėjosi Amerikoje susikurti svajonių gyvenimą, tad emigravo iš Japonijos ir apsigyveno Čikagoje. Jie norėjo, kad mes įgytume patį geriausią išsilavinimą ir būtume laimingi.
Tėvai išpažino budizmą. Mama net užaugo name, kur veikė ir budistų šventykla. Jos tėtis ir du broliai buvo vienuoliai. Taigi tėvų religija nuo mažens man darė didelį poveikį. Pirmiausia, ką darydavau grįžęs iš mokyklos, tai degindavau smilkalus ir aukodavau ryžius bei vandenį priešais Budos statulą. Sekmadieniais visi eidavom į šventyklą pagarbinti dar didesnę, auksu dekoruotą Budos statulą.
Sykį, kai buvau septynerių, žiūrėdamas į statulą mūsų namuose pagalvojau: „Koks bus mano gyvenimas po mirties?“ Budistai tiki, kad po mirties visi keliaujame į kažkokį dvasių pasaulį. Net krūptelėjau pagalvojęs, kad vieną dieną gyvenimas baigsis. Gal ir skrajosiu kur nors dvasiniu pavidalu, bet nebegalėsiu mėgautis žmogiškais džiaugsmais. Pasidarė labai liūdna ir apėmė neviltis.
Paauglystėje vis pagalvodavau, kad budizmo ritualai beprasmiai. Gyvenime kažko labai trūko (Mt 5:3). Giliai viduje jaučiau, kad visagalis Dievas tikrai turėtų būti. Ir labai norėjau jį pažinti. Pamaniau, gal rasiu atsakymus Biblijoje. Todėl nusipirkau Karaliaus Jokūbo versiją, radęs ją ne kur kitur, o budistų šventėje!
Su savo mokytoju Vilsonu Bašou
Kartą, kai buvau septyniolikos ir vedžiojau savo šuniuką, prie manęs priėjo vienas vyriškis. Jis užklausė: „Ar žinai, ką Dievas žada padaryti ateityje?“ Taip užsimezgė įdomus pokalbis. Jis perskaitė Apreiškimo 17:1 ir paklausė: „Kas yra čia paminėta „gausybė vandenų“, ant kurių paleistuvė sėdi?“ Neturėjau supratimo. Tada jis parodė 15 eilutę, kur rašoma, kad tai „gentys, minios, tautos ir kalbos“. Nustebau matydamas, kad Jehovos liudytojai paaiškinimų ieško pačioje Biblijoje. Prieš atsisveikindamas tas vyriškis, vardu Vilsonas Bašou, įdavė knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Ši maža mėlyna knygelė atvėrė man akis.
Po dešimties dienų pirmąsyk nuėjau į Karalystės salę. Ten buvau sutiktas labai šiltai. Nuo tada sueigas lankiau reguliariai ir netrukus su Vilsonu pradėjau studijuoti Bibliją. Viskas taip patiko, kad kartais mudu užsisėdėdavom iki aštuonių valandų.
Tėvai baisiai sunerimo ir visaip mėgino atkalbėti nuo studijų. Tačiau kuo daugiau gilinausi, tuo aiškiau įsitikinau radęs tiesą. 1983 metais pasikrikštijau.
PALIEKU UNIVERSITETĄ IR TAMPU PIONIERIUMI
Tuo laiku, kai krikštijausi, buvau prestižinio universiteto studentas ir ruošiausi tapti mediku. Kad galėčiau ten mokytis, tėvai daug aukojosi. Mokslus galėjau tęsti, bet norėjau kuo daugiau nuveikti dėl Jehovos ir tapti visalaikiu tarnu.
Tėvas buvo mane įspėjęs: „Jei mesi universitetą, išvarysiu iš namų!“ Nežinojau, ką daryti. Mylėjau tėvus ir nenorėjau jų nuvilti. Tad dažną vakarą išeidavau į studentų miestelio kiemą ir melsdavausi po žvaigždėtu dangumi: „Jehova, prašau, padėk man apsispręsti.“ Galiausiai, kai mokslus nutraukiau, tėvas liepė nešdintis iš namų. Paskambinau Vilsonui ir pasakiau, kas nutiko. Jis maloniai pasisiūlė mane priimti. Susirinkau į krepšį visus savo daiktus ir autobusu nuvykau pas jį. Pamenu, užvaldė nenusakoma ramybė. Žinojau, kad pasielgiau teisingai.
Jaučiausi lyg paukštis, ištrūkęs iš narvelio, ir galėjau atsidėti visalaikei tarnybai. 1984 metais tapau pionieriumi.
Pionieriavimo metais Jehova padėjo man ugdytis daugelį vertingų savybių, tarp jų ir atkaklumą. Pamenu, vieną dieną ketinau nebeišeiti į tarnybą. Tą popietę nebuvo kam eiti su manimi, tad pagalvojau, kad galiu ir aš likti namie. Vis dėlto išėjau. Pasidarbavęs porą valandų jaučiausi pavargęs. Ir atrodė, kad tuoj pradės lyti. Tad nutariau, kad aplankysiu paskutinį butą. Lipdamas daugiabučio laiptais pagalvojau: „O gal jau baigti?“ Trečiam aukšte mane pasitiko jaunas filipinietis. „Na, jam tai jau tikrai neįdomu“, – pamaniau. Bet kaip aš klydau! Pradėjau su juo studijas ir vėliau jis tapo mūsų bendratikiu.
TOLESNIS LAVINIMAS BRUKLINO BETELYJE
Dvejus metus gyvenau pas Vilsoną, o 1985 metais mane pakvietė į Bruklino Betelį. Kaip jau minėjau, buvau paskirtas į knygrišyklą. Vieną dieną sugadinau kelis šimtus viršelių, darydamas juose įspaudus. Brolių paragintas, pasipasakojau knygrišyklos prižiūrėtojui. Išklojau visas klaidos priežastis, bet vieną dalyką pamiršau. Prižiūrėtojas man priminė: „Visada vertėtų atsiprašyti.“ Supratau, kaip svarbu pripažinti savo klaidas ir pasakyti „atsiprašau“.
Vedu ekskursiją Bruklino knygrišykloje
Kaip svarbu nuolankiai tarnauti kitiems, supratau iš daugelio vyresnių beteliečių pavyzdžio. Kartą brolis Miltonas Henšelis, Vadovaujančiosios tarybos narys, sėdėjo su mumis prie pietų stalo. Tądien žmonių valgomajame buvo labai daug. Padavėjai sukosi kaip vijurkai, bet vos spėjo nešti maistą ant stalų. Mes, keli jaunesni broliai, ėmėm tyliai murmėti, kad tenka tiek laukti. Brolis Henšelis netaręs nė žodžio pakilo ir drauge su padavėjais pradėjo nešti ant stalų vandens ąsočius ir lėkštes su duona ir sviestu. Toks nuolankumas priminė man, kaip Jėzus patarnavo apaštalams (Jn 13:3–5). Šis įvykis įsirėžė visam gyvenimui.
„MOKYKIS JAPONŲ KALBOS“
Su Mičiko Oda ir jos vyru
1987 metais buvau nukeliavęs į Japoniją. Tenykščių skelbėjų uolumas ir nuolankumas padarė didžiulį įspūdį. Norėjau jiems padėti, bet negalėjau, nes tėvai manęs nemokė japonų kalbos. Viena betelietė, vardu Mičiko Oda, pažvelgė man į akis ir pasakė: „Mokykis japonų kalbos.“ Taip ir padariau. Nė nenumaniau, kaip tai pakeis mano gyvenimą.
Po kelių mėnesių persikėliau į japonakalbių bendruomenę Niujorke. Atsivėrė naujų galimybių tarnauti Jehovai. 1989 metais pirmąsyk dalyvavau japonų kalba surengtame kongrese Los Andžele. Ten man į akį krito sesė Mivako Onami, vaidinusi kongreso dramoje.
Mudu su Mivako susituokėme 1992 metais ir ją taip pat pakvietė tarnauti Bruklino Betelyje. Mivako yra dėmesinga ir rūpestinga, visada pasirengusi kitiems padėti. Iš jos pavyzdžio ir aš mokiausi, kaip dera elgtis su kitais. Ji man tikra Jehovos dovana ir laimės bei paguodos šaltinis.
Mūsų vestuvių dieną
TARNYBA JAPONIJOJE
Vėliau sunkiai susirgo abu Mivako tėvai. Jie gyveno Japonijoje, tad mudviem buvo leista persikelti į Japonijos filialą, kad būtume arti ir galėtume jais pasirūpinti. Išvykome 1999 metais.
Betelio šeima mus priėmė labai draugiškai ir greit ten apsipratome. Mokiausi iš vietinių brolių ir sesių dosnumo ir svetingumo. Taip pat jie labai atsakingai žiūri į savo užduotis, viską daro labai susikaupę. Ir moka darniai darbuotis kolektyve. Mat tokia Japonijos kultūra – žmonės skatinami darbuotis drauge, o ne pavieniui siekti savų interesų. Jų puikus pavyzdys įkvėpė ir mane nuolankiai tarnauti su kitais ir džiaugtis savo nedideliu įnašu į Jehovos darbą.
Tiesa, dėl tam tikrų kultūrinių skirtumų man būdavo nelengva suvokti kai kuriuos vietinių bendratikių sprendimus ir poelgius. Turėjau mokytis kantrybės ir susivaldymo. Ilgainiui susitupėjau. Supratau, kad Jehova gali palaiminti visokį sprendimą, jeigu tik jis dera su jo organizacijos nurodymais. Juk ne kas kitas, o būtent jis pasirūpina, kad viskas išeitų į gera.
Dažnai pagalvoju, kad Betelis mane lavino panašiai kaip Jehova savo pranašą Mozę. Per 40 piemenavimo metų Jehova padėjo jam ugdytis romumą. Kadangi kurį laiką mokiausi aukštojoje, buvau išdidokas, labai pasitikėjau savo jėgomis. Betelyje tapau nuolankesnis ir išmokau kliautis Jehova. Kaip Jehova kantriai ugdė Mozę, taip jis lavino ir mane.
Prie darbo stalo Japonijos filiale
Mivako tėvais rūpinomės maždaug 24 metus, iki pat jų gyvenimo pabaigos. Per tą laiką buvo daug neramių momentų, skubių iškvietimų ir kelionių į ligoninę. Mivako mamos Masako sveikata taip suprastėjo, kad ji vos beatsikeldavo iš lovos. Masako buvo nelengva lankyti sueigas ir eiti į tarnybą. Paskutines gyvenimo savaites Masako sėdėjo vežimėlyje. Bet jos meilė Jehovai niekada neišblėso. Kai kalbėdavo apie tiesą, veidas visada švytėjo džiaugsmu. Masako ištikima tarnystė ir geras nusiteikimas sunkiomis aplinkybėmis man buvo geras pavyzdys.
Drauge su Mivako skelbiame gerąją naujieną Okinavoje
2024 metais mūsų gyvenimas labai pasikeitė. Ištarnavę Betelyje daugiau kaip 30 metų, buvome paskirti specialiaisiais pionieriais. Šiuo metu darbuojamės Okinavos saloje ir skelbiame Biblijos žinią netoliese įsikūrusioje karinėje bazėje. Savybės, kurias išsiugdėme Betelyje, padėjo prie naujų aplinkybių prisitaikyti. Stengiamės laikytis gero dvasinės veiklos tvarkaraščio ir kiek įmanoma daugiau laiko skirti tarnybai. Jehova mūsų pastangas išties palaimino. Pavyko pradėti ne vienas Biblijos studijas ir su savo mokiniais labai susidraugavome. Įsitikinome, kaip svarbu rodyti žmonėms meilę. Mudu su Mivako kasdien dėkojame Jehovai, kad patikėjo mums tokią nuostabią užduotį.
ESU TIKRAS, KAD JEHOVA IR TOLIAU MANE TOBULINS
Mano šeimyniškiai, nors ir nebe priešiški, vis dar netapo Jehovos tarnais. Tačiau Jėzus mums pažadėjo, kad palikę saviškius dėl gerosios naujienos įgysime šimtąkart didesnę dvasinę šeimą (Mk 10:29, 30). Taip tikrai nutiko ir mano gyvenime. Neįmanoma nė suskaičiuoti, kiek bendratikių įvairiuose pasaulio kraštuose manimi pasirūpino su tokia meile, tarsi būčiau jų šeimos narys.
Knygą Tiesa, kurią man kadaise įteikė Vilsonas, tebeturiu iki šiol. Žvelgdamas į jos mėlynus viršelius vis pagalvoju, kaip maloningai Jehova leido man jį pažinti (1 Met 28:9). Noriu, kad jis ir toliau mane tobulintų, ir trokštu padėti žmonėms sužinoti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą.