Ar tu gali išsiugdyti didesnį įžvalgumą?
ĮŽVALGUMAS yra „proto galia arba sugebėjimas, leidžiantis atskirti vieną dalyką nuo kito“. Tai gali taip pat būti „proto aštrumas“ ar „sugebėjimas suvokti skirtumus tarp dalykų arba idėjų“. Taip sakoma žodyne Webster’s Universal Dictionary. Aišku, įžvalgumas yra geistina savybė. Jos vertę matome iš Saliamono žodžių: „Jei išmintis įeis į tavo širdį ir žinojimas patiks tavo sielai, ... gudrumas [„įžvalgumas“, NW] saugos tave, kad būtumei išgelbėtas nuo pikto kelio“ (Patarlių 2:10–12).
Taip, įžvalgumas padės mums nepasukti „blogu keliu“, kuris šiandieną plačiai išsišakojęs. Jis taip pat duoda daug kitokios naudos. Pavyzdžiui, tėvai dažnai girdi savo vaikus sakančius: ‛Jūs tiesiog nesuprantate!’ Šiek tiek ištyrę, tėvai, kurie yra įžvalgūs, žino, kaip vaikai gali atverti juos kamuojančius jausmus ir problemas (Patarlių 20:5). Įžvalgus vyras išklausys savo žmoną ir stengsis suprasti jos galvoseną bei jausmus, o ne skubės daryti išvadas nežinodamas faktų. Žmona elgsis taip pat savo vyro atžvilgiu. Todėl „namai statomi išmintimi ir sustiprėja gudrybe [„įžvalgumu“, NW]“ (Patarlių 24:3).
Įžvalgumas padeda žmogui sėkmingai tvarkytis įvairiomis aplinkybėmis. Patarlių 17:27 sakoma: „Kas susivaldo savo šnekoje, tas mokytas ir gudrus, ir brangią dvasią turi akylas [„įžvalgus“, NW] žmogus.“ Įžvalgus žmogus nėra karštakošis, besigriebiantis visko neapgalvotai. Prieš ko nors imdamasis, jis kruopščiai įvertina galimas pasekmes (Luko 14:28, 29). Jo santykiai su kitais taip pat yra taikingesni, nes ‛protingos lūpos’ padeda atsargiai parinkti žodžius (Patarlių 10:19; 12:8, NW). Bet svarbiausia, protingas asmuo nuolankiai pripažįsta savo paties ribotumą ir verčiau ieško Dievo, o ne žmonių vadovavimo. Tai patinka Jehovai ir yra dar vienas motyvas ugdyti įžvalgumą (Patarlių 2:1–9; Jokūbo 4:6).
Įžvalgumo trūkumas Izraelyje
Kaip pavojinga neturėti įžvalgumo, matome iš įvykio senovės Izraelio istorijos pradžioje. Apie tą laikotarpį įkvėptasis psalmininkas sakė: „Egipte nenorėjo mūsų tėvai vertinti Tavųjų stebuklų [„neparodė jokio įžvalgumo“, NW], neatsimindami Tavo didžiosios malonės ir pakėlė maištą prie Raudonosios jūros“ (Psalmių 106:7 ŠvR).
Kai Mozė išvedė Izraelį iš Egipto, Jehova jau buvo parodęs savo galią ir ryžtą išvaduoti savo tautą siųsdamas dešimt bausmių tai didžiai pasaulio galybei. Faraonui išleidus izraelitus, Mozė vedė juos prie Raudonosios jūros krantų. Tačiau Egipto kariuomenė išžygiavo jų vytis. Atrodė, tarsi izraelitai pakliuvo į spąstus ir jų ką tik įgytoji laisvė truks labai trumpai. Todėl Biblijos pranešime sakoma: „Israėlio sūnūs... labai nusigando ir šaukėsi į Viešpatį.“ Ir jie priekaištavo Mozei: „Ką gi padarei, išvesdamas mus iš Egipto?.. Nes daug geriau buvo jiems tarnauti, negu numirti tyruose“ (Išėjimo 14:10–12).
Jų baimę mes galbūt suprastume, jei neprisimintume, kad jie jau buvo matę didelę Jehovos galią. Jie tiesiogiai patyrė tai, ką Mozė jiems priminė maždaug po 40 metų: „[Jehova] mus išvedė iš Egipto galinga ranka ir ištiestu petimi su didžiausiu išgąsčiu, ženklais ir stebuklais“ (Pakartoto Įstatymo 26:8). Todėl, kaip rašė psalmininkas, izraelitai, ėmę priekaištauti dėl Mozės vadovavimo, „neparodė jokio įžvalgumo“. Tačiau Jehova, ištikimai laikydamasis savo pažado, stulbinančiai sutriuškino Egipto kariuomenę (Išėjimo 14:19–31).
Panašiai ir mūsų tikėjimas gali susvyruoti, jei pakliuvę į išmėginimus pradėsime abejoti. Įžvalgumas visada padės mums žiūrėti į dalykus matant visą vaizdą, neužmirštant, kad Jehova yra daug didesnis negu bet kuris mūsų galimas priešininkas. Įžvalgumas taip pat padės mums atsiminti, ką Jehova jau padarė dėl mūsų. Tai padės mums niekada nepamiršti fakto, kad jis yra Tas, kuris ‛sergi visus jį mylinčius’ (Psalmių 144:18–20).
Įgyti dvasinį įžvalgumą
Įžvalgumas neatsiranda savaime, didėjant mūsų amžiui. Jį reikia ugdyti. Išmintingasis karalius Saliamonas, išgarsėjęs tautose savo įžvalgumu, pasakė: „Palaimintas žmogus, kurs randa išmintį ir kurs turi apsčiai gudrumo [„įžvalgumo“, NW]. Nes įsigyti ją verčiau nekaip pelnytis sidabro ir jos vaisiai geresni už geriausią ir tyriausią auksą“ (Patarlių 3:13, 14). Iš kur Saliamonas įgijo įžvalgumo? Iš Jehovos. Jehovos paklaustas, kokio palaiminimo norėtų, Saliamonas atsakė: „Duok paklusnią širdį Savo tarnui, tad Tavo žmones galėčiau teisti ir išmanyti [„įžvelgti“, NW], kas gera ir kas pikta yra“ (1 Karalių 3:9, ŠvR). Taip, Saliamonas žvelgė į Jehovą kaip į savo padėjėją. Jis prašė įžvalgumo ir Jehova jam davė jo nepaprastai daug. Koks buvo rezultatas? „Saliamono išmintis viršijo visų rytiečių ir Egiptiečių išmintį“ (3 Karalių 4:30).
Atvejis su Saliamonu rodo mums, kur ieškoti išminties. Kaip ir Saliamonas, mes turime žiūrėti į Jehovą. Kaip? Na, Jehova davė mums savo Žodį, Bibliją, kuri leidžia suprasti jo galvoseną. Skaitydami Bibliją, mes gilinamės į žinių lobyną, teikiantį pagrindą dvasiniam įžvalgumui. Mes turime apmąstyti tą informaciją, kurią sukaupiame skaitydami Bibliją. Po to ja galima pasinaudoti, kad priimtume teisingus sprendimus. Ilgainiui mes išsiugdysime savo sugebėjimą suvokti tiek, kad pasidarysime ‛išmanymu subrendę žmonės’, sugebantys „atskirti gera nuo blogo“ (1 Korintiečiams 14:20; Žydams 5:14; palygink 1 Korintiečiams 2:10).
Įdomu, kad mes vis dar galime turėti naudos iš įžvalgumo, kurį Jehova davė Saliamonui. Kaip? Saliamonas tapo žinovu, išreiškiančiu išmintį patarlėmis, kurios iš tikrųjų buvo Dievo įkvėptos išminties koncentratas. Daugelis šių posakių išsaugoti Biblijoje, Patarlių knygoje. Studijuodami tą knygą, turėsime naudos iš Saliamono įžvalgumo ir išsiugdysime savo įžvalgumą.
Biblijai studijuoti mes galime naudotis pagalbinėmis priemonėmis, tokiomis kaip žurnalai Sargybos bokštas ir „Atsibuskite!“. Sargybos bokštas daugiau nei 116 metų skelbia nuoširdiems žmonėms Jehovos Karalystę. Žurnalas „Atsibuskite!“ (ir jo buvę pirmtakai) nuo 1919 metų aptaria padėtį pasaulyje. Šie du žurnalai nagrinėja Biblijos tiesas ir teikia vis ryškesnį dvasinį apšvietimą, padedantį mums įžvelgti krikščioniškojo pasaulio mokymų ar mūsų pačių mąstymo klaidas (Patarlių 4:18).
Kita, kas padeda išsiugdyti įžvalgumą, yra tinkama draugija. Vienoje karaliaus Saliamono patarlėje sakoma: „Kas laikosi prie išmintingųjų, pats pasidaro išmintingu, bet, kas susideda su paikaisiais, tas turės nukentėti“ (Patarlių 13:20, ŠvR). Apgailėtina, kad karaliaus Saliamono sūnus Roboamas neprisiminė šios patarlės kritišku savo gyvenimo metu. Po tėvo mirties į jį kreipėsi dešimt Izraelio giminių reikalaudamos palengvinti jų naštas. Pirmiausia Roboamas pasitarė su senesniaisiais ir tie parodė įžvalgumą paskatindami jį paklausyti savo pavaldinių. Po to jis kreipėsi į jaunesnius vyrus. Šie pasirodė nepatyrę ir neįžvalgūs skatindami Roboamą atsakyti izraelitams grasinamai. Roboamas paklaũsė jaunesniųjų. Koks buvo rezultatas? Izraelis sukilo ir Roboamas prarado didelę dalį savo karalystės (3 Karalių 12:1–17).
Ugdant įžvalgumą labai svarbu yra ieškoti šventosios dvasios pagalbos. Apžvelgdamas, kaip Jehova elgėsi su izraelitais po jų išvadavimo iš Egipto nelaisvės, Biblijos rašytojas Nehemijas pasakė: „Davei savo gerą dvasią, kad mokytų juos [„būtų apdairūs“, NW]“ (Nehemijo 9:20). Jehovos dvasia gali ir mums padėti būti apdairiems. Kai prašai Jehovos duoti tau įžvalgumo, melsk pasitikėdamas, nes Jehova „visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja“ (Jokūbo 1:5; Mato 7:7–11; 21:22).
Įžvalgumas ir supratimas
Apaštalas Paulius parodė įžvalgumą skelbdamas tiesą tautose. Pavyzdžiui, kartą Atėnuose jis ‛vaikščiojo ir apžiūrinėjo’ jų garbinimo objektus. Paulių supo stabai ir jo dvasia sunerimo. Dabar jis turėjo apsispręsti. Eiti saugiu keliu ir tylėti? O gal jam reikėtų atvirai prabilti apie paplitusią stabmeldystę, dėl kurios jis taip sunerimo, nors kalbėti apie tai gali būti pavojinga?
Paulius veikė įžvalgiai. Jis pamatė aukurą su užrašu: „Nežinomam Dievui.“ Paulius taktiškai pažymėjo jų atsidavimą stabams ir tada pasinaudojo užrašu ant aukuro, kad pradėtų temą apie „Dievą, kuris padarė pasaulį ir viską, kas yra jame“. Taip, Jehova buvo Dievas, kurio jie nepažinojo! Todėl Paulius pastebėjo jų jautrumą tam dalykui ir sugebėjo nuostabiai paliudyti. Koks buvo rezultatas? Daug žmonių priėmė tiesą, įskaitant „Dionizą, Areopago narį, ir vieną moterį, vardu Damaridė, ir jų draugus“ (Apaštalų darbai 17:16–34). Kokio įžvalgumo pavyzdys buvo Paulius!
Be abejo, įžvalgumas neatsiranda lengvai ar savaime. Bet kantriai, su malda, uoliomis pastangomis, laikydamasis išmintingos draugijos, studijuodamas Bibliją bei apmąstydamas tai ir pasitikėdamas Jehovos šventąja dvasia, tu taip pat gali jį išsiugdyti.