Vergiškas vaikų darbas

„Vaikai, kaip gamybos proceso elementas, greičiau laikomi ekonomine preke nei visuomenės ateitimi“ (Čira Hongladaromas, Žmonių vaidmens visuomenėje tyrimo instituto Tailande vadovas).

KAI kitą kartą pirksi dukrai lėlę, pagalvok: galbūt ją pagamino maži vaikai Pietryčių Azijoje. Pamatęs savo sūnų spardant futbolo kamuolį, pamąstyk: galbūt jį susiuvo trejų metų mergytė, teuždirbanti, kaip ir jos mama bei keturios seserys, 75 [JAV] centus per dieną. Rinkdamasis parduotuvėje kilimą, pasvarstyk: galbūt jį savo mikliais piršteliais išaudė šešerių metų berniukai, dirbdami kasdien daug valandų kenksmingomis sąlygomis.

Kiek paplitęs vaikų darbas? Kokios jo pasekmės vaikams? Kaip būtų galima pakeisti padėtį?

Problemos mastas

Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) duomenimis, dirbančių 5—14 metų amžiaus vaikų besivystančiose šalyse yra apie 250 milijonų.a Manoma, kad 61 procentas jų gyvena Azijoje, 32 procentai — Afrikoje ir 7 procentai — Lotynų Amerikoje. Vaikų darbas paplitęs ir išsivysčiusiose šalyse.

Pietų Europoje vaikai samdomi sezoniniams darbams ūkyje bei įdarbinami mažose dirbtuvėse. Neseniai dirbančių vaikų padaugėjo Centrinės bei Rytų Europos šalyse, joms perėjus nuo komunizmo į kapitalizmą. Jungtinėse Valstijose, oficialiais duomenimis, dirba apie 5,5 milijono vaikų, tačiau į tą skaičių neįeina jaunesni nei 12 metų vaikai, už menką atlyginimą nelegaliai dirbantys įmonėse ar kaip sezoniniai darbininkai bei migrantai dideliuose ūkiuose. Kaip šie milijonai tampa darbo jėga?

Vaikų darbo priežastys

Paplitęs skurdas. „Stipriausias veiksnys, skatinantis vaikus imtis pavojingo, sekinančio darbo, yra skurdas, — sakoma pranešime The State of the World’s Children 1997. — Vaikų uždirbti pinigai ar jų pagalba namuose, kad tėvai galėtų dirbti, yra nedidelis indėlis, tačiau taip neturtingos šeimos išsiverčia ir suduria galą su galu.“ Dirbančių vaikų tėvai dažniausiai retai gauna darbo arba yra bedarbiai. Dėl garantuotų pajamų jie pasiryžę viskam. Tad kodėl jų vaikams lengviau įsidarbinti? Todėl, kad jiems galima mažiau mokėti. Be to, vaikai klusnesni ir nuolaidesni — jie daro tai, kas liepiama, ir beveik neprieštarauja. Vargu ar vaikai sukiltų prieš engėjus. Mušami jie neatsilygina tuo pačiu.

Menkas išsilavinimas. Vienuolikmetis Sudhiras yra vienas iš milijonų Indijos vaikų, kurie metė mokyklą ir pradėjo dirbti. Kodėl? „Mokytojai mūsų tinkamai nemoko, — atsako jis. — Jeigu paprašytume jų mokyti abėcėlės, jie primuštų mus. Jie klasėje miega. ... Jeigu ko nesuprantame, jie nepaaiškina.“ Liūdna, bet Sudhiras tiksliai apibūdina tai, kas vyksta mokykloje. Vyriausybės mažina mokykloms socialines lėšas, todėl švietimo lygis besivystančiose šalyse labai žemas. JT iniciatyva atlikta 14 ekonomiškai silpniausių šalių apklausa (1994 m.) atskleidė įdomių faktų. Pavyzdžiui, septyniose iš tų šalių padėtis tokia: pradinėse klasėse tik 4 iš 10 mokinių sėdi. Pusė mokinių neturi vadovėlių ir tik pusė visų klasių turi rašymo lentas. Nenuostabu, kad daugelis tokias mokyklas lankančių vaikų išeina dirbti.

Įsigalėjusi nuomonė. Pavojingiausius ir sunkiausius darbus dažniausiai dirba etninių mažumų, žemesnių klasių žmonės, nuskriaustieji bei vargšai. Jungtinių Tautų vaikų fondo duomenimis, vienoje Azijos šalyje „vyrauja požiūris, kad dalis žmonių gimsta valdyti ir dirbti protu, o didžioji dauguma — dirbti savo kūnu“. Vakarų šalių požiūris kartais nedaug tesiskiria. Vyraujančio visuomenės sluoksnio nariai galbūt neleistų savo vaikams dirbti pavojingo darbo, tačiau jiems visai nesvarbu, kad tokiems darbams pasmerkti rasinių bei etninių mažumų ar beturčių vaikai. Pavyzdžiui, Šiaurės Europoje dirbantys vaikai dažniausiai yra turkai ar afrikiečiai; Jungtinėse Valstijose — atvykėliai iš Azijos bei Lotynų Amerikos. Vaikų darbą sunkina ir šiuolaikinės visuomenės godumas. Pigių gaminių paklausa didelė. Atrodo, mažai kam terūpi, kad juos savo prakaitu sukuria milijonai niekam nežinomų išnaudojamų vaikų.

Ką dirba vaikai?

Kokius darbus atlieka vaikai? Paprastai dauguma vaikų įdarbinami kieno nors namuose. Tokie juodadarbiai vadinami „labiausiai pasaulyje užmirštais vaikais“. Tarnyba namuose neturėtų kelti pavojaus, bet dažnai būna kitaip. Vaikai už šią vergišką tarnybą gauna mažai, o kartais negauna nieko. Darbo sąlygas savo nuožiūra nustato šeimininkas. Vaikai nepatiria švelnumo, negali mokytis, žaisti ir bendrauti su draugais. Jie neapsaugoti ir nuo fizinės bei seksualinės prievartos.

Kiti vaikai tampa priverstiniais darbininkais ir įkaitais. Pietų Azijoje bei kitose pasaulio vietose vos aštuonerių ar devynerių metų vaikai atiduodami įmonių savininkams ar jų agentams. Tėvai už tai gauna nedidelę paskolą. Ilgalaikis vergiškas vaikų darbas taip ir nepadeda netgi sumažinti šeimos skolų.

O kaip dėl vaikų seksualinio išnaudojimo komercijos tikslais? Apskaičiuota, kad kasmet visame pasaulyje mažiausiai milijonas mergaičių patenka į sekso prekeivių spąstus. Lytiškai išnaudojami ir berniukai. Tai pats pavojingiausias vaikų darbas: vaikai žalojami fiziškai ir emociškai, jau nekalbant apie riziką užsikrėsti ŽIV. „Visuomenė laiko mus valkatomis, — sako viena 15-metė prostitutė iš Senegalo. — Niekas nenori pažinti mūsų ar būti pastebėtas kartu su mumis.“b

Nemažai vaikų vergiškai dirba pramonės įmonėse bei plantacijose. Tokie vaikai lieja prakaitą kasyklose, nors šis darbas pavojingas net suaugusiesiems. Daugelis jų serga tuberkulioze, bronchitu ir astma. Plantacijose dirbantys vaikai kvėpuoja nuodingais pesticidais, juos kanda gyvatės, gelia vabzdžiai. Kirsdami mačetėmis cukranendres, vaikai neretai susižaloja. Milijonų kitų vaikų darbo vieta — gatvė. Štai dešimtmetė Širin įgudo raustis sąvartyne. Ji taip verčiasi. Širin niekada nelankė mokyklos, bet neblogai nusimano, kaip išgyventi. Jeigu už makulatūrą ir plastikinius maišelius jai pasiseka gauti 30—50 centų, ji valgo pietus. Jeigu tiek nesurenka, apsieina be valgio. Gatvių vaikai, dažnai pabėgę nuo smurto ir abejingumo namuose, tą patį patiria gatvėje. „Kasdien meldžiuosi, kad nepatekčiau į blogas rankas“, — sako dešimtmetė Džozi, pardavinėjanti saldainius vieno Azijos miesto gatvėse.

Pražudyta vaikystė

Priversti dirbti tokius darbus, dešimtys milijonų vaikų patiria didelių pavojų. Kenksmingas gali būti pats darbas arba darbo sąlygos. Ten, kur dirba vaikai ir jaunuoliai, daugiau sunkių nelaimingų atsitikimų. Priežastis ta, kad vaikų anatominė sandara kitokia nei suaugusiųjų. Jų stuburas ar dubuo gali deformuotis nuo sunkaus darbo. Be to, cheminių medžiagų ar radiacijos poveikis vaikams daug stipresnis nei suaugusiesiems. Ir dar: vaikai fiziškai nepajėgūs ilgas valandas sunkiai ir monotoniškai dirbti, deja, labai dažnai tik tokį darbą jie ir gauna. Jie paprastai nesuvokia pavojaus ir menkai teišmano apie apsaugos priemones, kurių turėtų imtis.

Sunkus darbas labai atsiliepia psichologiniam, emociniam bei protiniam vaiko vystymuisi. Tokie vaikai nepatiria švelnumo. Neretai jie mušami, įžeidinėjami, baudžiami neduodant valgyti ir lytiškai išnaudojami. Remiantis vienu tyrimu, maždaug pusė iš 250 milijonų dirbančių vaikų metė mokyklą. Be to, nustatyta, kad ilgai dirbančių vaikų mokymosi sugebėjimai mažėja.

Išvada tokia: dauguma dirbančių vaikų pasmerkti visą gyvenimą skursti, vargti, sirgti, likti neraštingi ir nepritapti visuomenėje. Arba, kaip pasakė žurnalistė Robin Rait, „nepaisant mokslo bei technikos pažangos, XX amžiaus pabaigoje pasaulyje yra milijonai vaikų, kurie beveik neturi vilties normaliai gyventi, juo labiau sulaukti XXI amžiaus“. Šios mintys skatina susimąstyti. Dėl to kyla klausimai: kaip turi būti elgiamasi su vaikais? kokia reali išeitis vaikams, dirbantiems sekinantį fizinį darbą?

[Išnašos]

[Rėmelis 5 puslapyje]

Ką gali dirbti vaikai?

DAUGUMA vaikų visame pasaulyje vienaip ar kitaip dirba. Darbo pobūdis įvairus, nelygu visuomenė ir laikas. Darbas — tai svarbi vaikų mokymo priemonė bei galimybė perteikti jiems būtinus įgūdžius. Kai kuriose šalyse vaikai triūsia amatų dirbtuvėse ar atlieka paprastus namų ruošos darbus. Taip jie įgunda ir palaipsniui tampa visaverčiais darbininkais. Kitur paaugliai dirba keletą valandų per savaitę ir užsidirba pinigų smulkioms išlaidoms. Jungtinių Tautų vaikų fondo teigimu, toks darbas „naudingas, skatina fizinį, protinį, dvasinį, moralinį ar socialinį vaiko vystymąsi ir netrukdo vaikui mokytis, pramogauti bei ilsėtis“.

Tačiau pavojus kyla tada, kai vaikai dirba daug valandų už menką užmokestį, dažnai žalingomis jų sveikatai sąlygomis. Toks darbas yra „akivaizdžiai kenksmingas arba išnaudotojiškas, — teigiama pranešime The State of the World’s Children 1997. — Niekas viešai neįrodinės, kad tam tikromis aplinkybėmis vaikų prostitucija leistina. Tą patį galima pasakyti apie ‛priverstinį vaikų darbą’; šis terminas plačiai vartojamas įvardyti tikrajai vaikų vergijai, kai vaikai turi dirbti už savo tėvų ar senelių skolas arba įdarbinami pramonės įmonėse, kur darbo sąlygos labai kenksmingos ir nesaugios... Joks vaikas neturi dirbti sveikatai pavojingo darbo“.

[Rėmelis/iliustracija 8, 9 puslapiuose]

„Dar daug reikia padaryti“

TARPTAUTINĖ darbo organizacija (ILO) siekia panaikinti sunkiausias vaikų darbo formas. ILO ragina vyriausybes išleisti potvarkius, draudžiančius dirbti vaikams, jaunesniems nei 15 metų. Ji skatina rengti naujas sutartis, draudžiančias dirbti 12-mečiams ir mažesniems vaikams, bei panaikinti pavojingiausias išnaudojimo formas. Ar šios pastangos sėkmingos? Į Atsibuskite! korespondento klausimus atsako JAV darbo departamento darbuotoja, Tarptautinės vaikų darbo programos vadovė Sonia Rozen. Jai tenka rengti įvairias ILO programas. Štai keletas minčių iš to pokalbio.

K. Koks veiksmingiausias būdas panaikinti išnaudotojišką vaikų darbą?

A. Vienareikšmio atsakymo nėra. Tačiau tarptautiniu lygiu mes sprendžiame esminius klausimus, pavyzdžiui, kaip taikyti atitinkamas teisines priemones bei įgyvendinti visuotinį pradinį lavinimą, privalomą ir nemokamą. Žinoma, rasti darbo tėvams irgi labai svarbu.

K. Ar pasiekti rezultatai jus patenkina?

A. Ne. Jei bent vienas vaikas dirba sunkiomis sąlygomis, problema neišspręsta. Mes daug padarėme įgyvendindami ILO programas. Tačiau dar daug reikia padaryti.

K. Kaip į siekį uždrausti vaikų darbą reaguoja visuomenė?

A. Nežinau nė kaip atsakyti. Visame pasaulyje dabar vyrauja bendra nuomonė: vaikų darbo problemą būtina spręsti nedelsiant. Lieka tik tokie klausimai: kaip ir kada? Kokių priemonių geriausia imtis konkrečiais atvejais? Tai ir yra didžiausias sunkumas.

K. Ko ateityje gali tikėtis dirbantys vaikai?

A. Šiais metais visos pasaulio šalys rengiasi Ženevoje sudaryti naują sutartį dėl sunkiausių vaikų darbo formų. Tai teikia didelių vilčių. Susirinks daug šalių drauge su darbininkų bei darbdavių organizacijomis. Tikimės, kad bus priimti nauji sprendimai, padėsiantys išgyvendinti sunkiausias vaikų darbo formas.

Ne visi tokie optimistai kaip Sonia Rozen. Vaikų gelbėjimo organizacijos prezidentas Čarlsas Makormekas abejoja. „Politikų nuostata ir viešoji nuomonė nedaug tereiškia“, — sako jis. Kodėl? Jungtinių Tautų vaikų fondas komentuoja: „Vaikų darbas dažnai yra sudėtinga problema. Tuo suinteresuotos galingos jėgos: darbdaviai, asmeninių tikslų siekiančios grupės bei ekonomistai, norintys žūtbūt išlaikyti rinką laisvą, ir tradicijų šalininkai, manantys, kad tam tikrų kastų ar klasių vaikai nenusipelno visų teisių.“

[Iliustracija]

Sonia Rozen

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Liūdna istorija: vaikai vergiškai dirbo kasyklose bei medvilnės fabrikuose

[Šaltinio nuoroda]

U.S. National Archives photos

[Iliustracija 7 puslapyje]

Naršoma po sąvartyną

[Iliustracija 7 puslapyje]

Rinkti malkas — sunkus ir alinantis darbas

[Šaltinio nuoroda]

UN PHOTO 148046/J. P. Laffont - SYGMA

[Iliustracija 7 puslapyje]

Nusamdyti dirbti verpalų įmonėje

[Šaltinio nuoroda]

CORBIS/Dean Conger

[Iliustracija 8 puslapyje]

Gatvėje prekiaujantys vaikai uždirba šešis [JAV] centus per dieną

[Šaltinio nuoroda]

UN PHOTO 148027/Jean Pierre Laffont

[Iliustracija 8 puslapyje]

Amatų dirbtuvėje

[Šaltinio nuoroda]

UN PHOTO 148079/J. P. Laffont - SYGMA

[Iliustracija 9 puslapyje]

Kova dėl pragyvenimo

[Šaltinio nuoroda]

UN PHOTO 148048/J. P. Laffont - SYGMA