„Man septyneri“

Sveiki. Mano vardas Amelija, o gyvenu aš vienoje Karibų jūros saloje. Man septyneri. Prieš kurį laiką skurstantys tėvai atidavė mane į miestą turtingai šeimai.

Šiandien, kaip ir kasdien, atsikėliau penktą valandą. Iš netolimo šulinio parnešiau vandens. Sunkų ąsotį vos ne vos išlaikiau ant galvos, — antraip būčiau smarkiai primušta. Tada paruošiau pusryčius ir patiekiau šeimai. Šiek tiek pavėlavau, tad šeimininkas sudrožė man odiniu diržu.

Paskui nuvedžiau į mokyklą penkiametį šeimininkų sūnų. Grįžusi padėjau paruošti bei patiekti šeimai pietus. Iki pietų dar turėjau nupirkti maisto turguje, subėgioti kitais reikalais, kūrenti krosnį, iššluoti kiemą, išplauti drabužius bei indus ir sutvarkyti virtuvę. Taip pat nuploviau savo poniai kojas. Šiandien ji buvo labai prislėgta ir supykusi pliaukštelėjo man. Tikiuosi, rytoj ji jausis geriau.

Valgiau tai, kas liko nuo visų: bent jau skaniau nei vakarykštė kukurūzų košė. Mano drabužiai nuplyšę, vaikštau basa. Šeimininkai niekada neleidžia man išsimaudyti vandenyje, kurį parnešu šeimai. Pereitą naktį miegojau lauke; kartais, jiems leidus, išmiegu viduje ant grindų. Labai blogai, kad negalėjau parašyti pati. Man neleidžia lankyti mokyklos.

Geros dienos. Amelija.

NORS tos mergaitės tikrasis vardas kitoks, jos padėtis iš tikrųjų tokia.a Amelija yra viena iš milijonų vaikų, turinčių dirbti, — dažnai blogiausiomis sąlygomis. Vaikų darbas — didžiulė mūsų laikų problema. Tai sudėtingas klausimas ir jį išspręsti ne taip paprasta. Ši blogybė labai paplitusi. Ji ardo visuomenę ir sukelia pražūtingų padarinių: žalojami vaikai bei žeminamas žmogaus orumas.

Kiek paplitęs vaikų darbas? Kokios šios negerovės priežastys ir kaip ji pasireiškia? Ar kada nors ateis laikas, kai vaikai — švelniausia ir pažeidžiamiausia žmonių visuomenės dalis — nebeskurs ir nebebus išnaudojami?

[Išnaša]