„Vaikai yra silpni“

‛Vaikai yra silpni. Aš keliausiu pamažu pagal žinginę vaikų’ (Jokūbas, daugelio vaikų tėvas, gyvenęs XVIII a. p. m. e.).

BLOGAS elgesys su vaikais — ne naujiena. Senovės civilizacijos, tokios kaip actekų, kanaaniečių, inkų ir finikiečių, liūdnai pagarsėjo vaikų aukojimu. Finikiečių miesto, Kartaginos (dabar Tuniso priemiestis, Šiaurės Afrika), iškasenos rodo, jog nuo penktojo iki trečiojo amžiaus p. m. e. dievui Baalui ir deivei Tanitei buvo paaukota daugiau kaip 20000 vaikų! Pagalvojus, kad klestėjimo laikais Kartaginoje gyveno tik apie 250000 žmonių, šis skaičius stulbina dar labiau.

Tačiau senovėje būta ir kitokios visuomenės. Nors Izraelio kaimynai žiauriai elgėsi su vaikais, izraelitai buvo visiškai kitokie. Pavyzdį rodė tautos tėvas, patriarchas Jokūbas. Kaip rašoma biblinėje Pradžios knygoje, grįždamas į tėvynę Jokūbas visai savo palydai liepė sulėtinti tempą, kad nepavargtų vaikai. „Vaikai yra silpni“, — pasakė jis. Tuomet jo vaikams buvo nuo 5 iki 14 metų (Pradžios 33:13, 14). Jo palikuonys, izraelitai, irgi atsižvelgė į savo vaikų poreikius bei orumą.

Žinoma, bibliniais laikais vaikai turėjo daug darbo. Šeimos galvos nuo vaikystės mokė berniukus žemės ūkio darbų arba amato, pavyzdžiui, dailidės (Pradžios 37:2; 1 Samuelio 16:11). Mamos namuose mokė mergaites namų ruošos, taip reikalingos ateityje. Jokūbo žmona Rachelė, kai dar buvo mergaitė, ganė avis (Pradžios 29:6-9). Jaunos moterys triūsdavo laukuose nuimant derlių bei vynuogynuose (Rūtos 2:5-9; Giesmių giesmė 1:6).a Dirbančius vaikus paprastai tėvai prižiūrėdavo ir mokydavo.

Izraelitų vaikai taip pat džiugiai linksmindavosi bei ilsėdavosi. Pranašas Zacharijas rašė apie ‛miesto aikštes, pilnas žaidžiančių berniukų ir mergaičių’ (Zacharijo 8:5, Brb red.). Ir Jėzus Kristus paminėjo prekyvietėje sėdinčius vaikus, grojančius fleita bei šokančius (Mato 11:16, 17). Iš kur toks orus elgesys su vaikais?

Aukšti principai

Laikydamiesi Dievo įstatymų, izraelitai neskriaudė ir neišnaudojo savo vaikų. (Palygink Pakartoto Įstatymo 18:10 su Jeremijo 7:31.) Savo sūnus ir dukteris jie laikė „iš Viešpaties paveldėtu turtu“, „užmokesčiu“ (Psalmių 127:3, Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas, išnaša; 127:4, 5, NTP). Tėvai vadino vaikus ‛alyvų atžalomis aplink savo stalą’, o alyvmedžiai to meto agrarinėje visuomenėje buvo labai vertinami! (Psalmių 128:3-6, Brb red.) Istorikas Alfredas Ederšaimas pažymi, kad senovinėje hebrajų kalboje, be įprastų žodžių „sūnus“ ir „duktė“, buvo dar devyni žodžiai apibūdinti vaikams pagal jų amžių. Jis paaiškina: „Tie žmonės, kurie taip atidžiai stebėjo vaikų gyvenimą, kad galėjo vaizdingai pavadinti kiekvieną jų gyvenimo tarpsnį, buvo tikrai švelniai prisirišę prie savo vaikų.“

Krikščioniškais laikais tėvai buvo perspėti elgtis su vaikais oriai ir pagarbiai. Malonus Jėzaus elgesys su kitų žmonių vaikais yra mums pavyzdys. Kartą, baigiantis Jėzaus žemiškajai tarnybai, žmonės pradėjo nešti jam savo vaikus. Mokiniai, manydami, kad Jėzus per daug užimtas, bandė juos sulaikyti. Bet Jėzus pabarė mokinius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite.“ Jis net ‛apkabindavo’ vaikus. Be abejonės, Jėzui vaikai buvo brangūs ir verti švelnaus dėmesio (Morkaus 10:14, 16; Luko 18:15-17).

Vėliau apaštalas Paulius pasakė tėvams: „Neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs“ (Kolosiečiams 3:21). Krikščionys tėvai, tiek anksčiau, tiek dabar, klauso šio nurodymo ir niekada neleidžia savo vaikams tapti nepakeliamo darbo aukomis. Jie supranta: norint, kad vaikas klestėtų fiziškai, emociškai bei dvasiškai, reikia meilingos, rūpestingos ir saugios aplinkos. Vaikas turi aiškiai jausti tėvų meilę. Mylintys tėvai saugos savo vaikus nuo sekinančio darbo.

Kokia padėtis šiandien?

Tiesa, mes gyvename „sunkiais laikais“ (2 Timotiejui 3:1-5). Dėl sunkių ekonominių sąlygų daugelyje šalių net krikščionių šeimų vaikai eina dirbti. Kaip jau buvo minėta, nieko bloga, jei vaikams skiriamas darbas naudingas ir pamokomas. Toks darbas ugdo vaiką fiziškai, protiškai, dvasiškai, morališkai ar socialiai ir netrukdo jam mokytis, pramogauti bei ilsėtis.

Žinoma, krikščionys tėvai nori, kad jų vaikai dirbtų jų pačių rūpestingai prižiūrimi, o ne vergautų žiauriems, nejautriems ar nesąžiningiems samdytojams. Tokiems tėvams svarbu žinoti, kad jų vaikai, kad ir kokį darbą dirbtų, nebūtų fiziškai, lytiškai ar emociškai išnaudojami. Be to, jie nori matyti savo vaikus šalia. Taip, pagal Biblijos nurodymą, tėvai gali būti dvasiniai vaikų mokytojai: „Įdiek [Dievo žodžius] savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7).

Krikščionis, be kita ko, turi rodyti broliškumą, prieraišumą ir švelnią užuojautą (1 Petro 3:8). Jis raginamas ‛daryti gera visiems’ (Galatams 6:10). Jeigu tas dieviškas savybes būtina rodyti visiems žmonėms, tai juo labiau savo vaikams! Laikydamiesi Auksinės taisyklės, — „visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ — krikščionys niekada neišnaudos vaikų kitų žmonių, ar šie būtų krikščionys, ar ne (Mato 7:12). Ir dar: krikščionys yra įstatymui klusnūs piliečiai ir nepažeidinėja vyriausybės nuostatų; jie nepriima į darbą mažamečių, kuriems įstatymas draudžia dirbti (Romiečiams 13:1).

Tikroji išeitis

O kaip toliau? Ir vaikų, ir suaugusiųjų laukia geresnė ateitis. Tikrieji krikščionys yra įsitikinę, kad vaikų darbo problemą visiems laikams išspręs būsimoji pasaulio vyriausybė, Biblijoje vadinama „dangaus karalyste“ (Mato 3:2). Dievobaimingi žmonės jos meldžia jau šimtmečius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10).

Be kitų dalykų, ši Karalystė panaikins sąlygas, verčiančias vaikus dirbti. Ji išnaikins skurdą. „Žemė duos savo vaisių; mus palaimins Dievas, mūsų Dievas“ (Psalmių 67:6, NW). Dievo Karalystė užtikrins, kad visi būtų tinkamai mokomi Dievo savybių. „Kai [Dievo] teismai pasireiškia žemėje, pasaulio gyventojai pasimoko teisumo“ (Izaijo 26:9, Brb red.).

Dievo vyriausybė pašalins nelygybę skatinančią ekonominę sistemą. Tada nebebus rasinės, socialinės, amžiaus ar lyčių diskriminacijos, nes pagrindinis tos vyriausybės įstatymas bus meilės įstatymas su nurodymu: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:39). Valdant tokiai teisingai pasaulio vyriausybei, vaikų darbo problema visiškai išnyks!

[Išnaša]

[Rėmelis 12 puslapyje]

Viešnamio savininkė paleidžia savo merginas

PENKIOLIKA metų vienoje Karibų jūros saloje Sesilijab laikė viešuosius namus. Vienu kartu ji nusipirkdavo nuo 12 iki 15 merginų, jaunesnių nei 18 metų amžiaus. Merginos ten buvo prieš savo valią už jų šeimų skolas. Sesilija apmokėdavo tas skolas ir paimdavo merginas dirbti. Jos buvo maitinamos ir išlaikomos už savo pačių uždirbtus pinigus. Dalį pinigų savininkė atidėdavo padengti sumai, už kurią įsigijo merginas. Tik po daugelio metų jos atgaudavo laisvę. Merginų neišleisdavo iš namų, nebent tik su sargybiniu.

Sesilija atsimena vieną ypatingą atvejį. Vienos prostitutės motina kas savaitę ateidavo pasiimti maisto krepšio — atlygio už savo dukters „darbą“. Ta mergina augino sūnų. Ji negalėjo atlyginti savo skolų ir neturėjo vilties išeiti į laisvę. Vieną dieną ji nusižudė, o laiškelyje parašė, kad sūnų palieka auklėti viešnamio savininkei. Sesilija augino tą berniuką kartu su savo keturiais vaikais.

Viena iš Sesilijos dukterų pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais misionieriais. Sesilija buvo paskatinta dalyvauti studijose, bet iš pradžių atsisakė, nes nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Pamažu, slapta klausydamasi Biblijos pokalbių, ji suvokė Dievo meilę bei kantrybę ir ėmė branginti jo atlaidumą (Izaijo 43:25). Trokšdama pati studijuoti Bibliją, ji greitai pradėjo mokytis skaityti ir rašyti. Įgydama vis daugiau Biblijos žinių, ji pajuto poreikį paklusti Dievo aukštoms moralės normoms.

Vieną dieną, merginų nuostabai, ji pasakė, kad jos laisvos! Sesilija paaiškino, kad jų verslas nepatinka Jehovai. Nė viena iš jų niekada negrąžino jai skolos. Tačiau dvi liko su ja gyventi. Kita galiausiai tapo krikštyta Liudytoja. Sesilija jau 11 metų yra visalaikė Biblijos mokytoja ir padeda kitiems žmonėms atsisakyti Dievą žeidžiančių veiksmų.

[Išnaša]