Gyvenimo pamokos nuo Didžiojo Mokytojo

ĮKVĖPĖ TĖVŲ PAVYZDYS

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje mano tėvai iš Italijos emigravo į Ki̇̀nderslį (Kanada, Saskačevano valstija). Netrukus jie tapo Jehovos liudytojais ir dvasinė veikla pasidarė svarbiausiu dalyku mūsų šeimoje. Pamenu, su namiškiais ilgas dienas praleisdavau tarnyboj, tai dabar kartais pajuokauju, kad būdamas aštuonerių jau tarnavau pagalbiniu pionieriumi.

Gyvenom vargingai, bet tėvai vis tiek nieko negailėjo dėl tarnybos. Kad 63-iais galėtume nuvykti į tarptautinį kongresą Pasadinoje (Jungtinės Valstijos), jie išpardavė nemažai daiktų. O 72-aisiais persikėlėm už beveik tūkstančio kilometrų į Britų Kolumbijos provincijos miestą Treilį, norėdami skelbti gerąją naujieną tenykščiams italams. Tėvas įsidarbino pagalbiniu darbininku parduotuvėje. Aukštesnių pareigų atsisakydavo, kad liktų kuo daugiau laiko dvasinei veiklai.

Tėvams esu dėkingas, kad man, mano broliui ir sesėms rodė tokį gerą pavyzdį. Jie man paklojo tvirtą teokratinio mokymo pamatą ir visam gyvenimui įskiepijo įsitikinimą, kad Jehova pasirūpina tais, kam Karalystė svarbiausia (Mt 6:33).

VISALAIKĖS TARNYBOS PRADŽIA

1980-aisiais vedžiau gražią dvasingą sesę Debę. Ketinom imtis visalaikės tarnybos, tad vos trys mėnesiai po vestuvių Debė tapo pioniere. Po metų persikėlėm į nedidelę bendruomenę, kuriai reikėjo pagalbos. Ten ir aš ėmiau pionieriauti.

Tačiau pradinis entuziazmas išblėso ir jau galvojom tą bendruomenę palikti. Apie tai nutarėm pasikalbėti su rajono prižiūrėtoju. Jis maloniai, bet sykiu ir atvirai, pasakė: „Žinot, problemą patys ir susikūrėt. Pernelyg susitelkėt į sunkumus. Žvelkit į pozityvius dalykus, jų tikrai rasite.“ Tai mums ir reikėjo išgirsti (Ps 141:5). Patarimą iškart pritaikėm ir pamatėm, kad išties yra kuo pasidžiaugti. Pavyzdžiui, bendruomenėje buvo nemažai norinčių dėl Jehovos nuveikti daugiau – kai kurie jaunuoliai, taip pat sesės, kurių vyrai neliudytojai. Gavom gerą pamoką. Supratom, kaip svarbu sutelkti žvilgsnį į teigiamus dalykus ir laukti, kol Jehova padės įveikti sunkumus (Mch 7:7). Entuziazmą atgavom ir viskas susitvarkė.

Pirmuosius pionierių tarnybos kursus mums vedė instruktoriai, tarnavę užsienyje. Jie rodė klasei skaidres ir pasakojo, kokių iššūkių ir džiaugsmų toje tarnyboje patyrė. Taip uždegė mudviejų su Debe troškimą tapti misionieriais, tad šį tikslą ir išsikėlėm.

Tokio troškimo vedami iškart ėmėmės veiksmų. 84-aisiais išvykom iš Britų Kolumbijos už 4000 su viršum kilometrų, į Kvebeką. Čia reikėjo apsiprasti su nauja kultūra, mokytis prancūzų kalbos. Taip pat tekdavo iškęsti lėšų stygių. Kurį laiką gyvenom iš bulvių derliaus likučių, kuriuos vienas ūkininkas leido susirinkti jo laukuose. Tuo laiku Debė tapo tikra bulvių patiekalų eksperte. Tačiau sunkumų nebijojom, visa atlaikėm su džiaugsmu. Svarbiausia, įsitikinom, kad Jehova mumis rūpinasi (Ps 64:10).

Vieną dieną sulaukėm netikėto telefono skambučio. Mus pakvietė tarnauti Kanados Betelyje. Kadangi jau pateikėm paraišką į Gileadą, dėl Betelio apsispręsti buvo sunku. Bet vis tiek sutikom. Kai atvykom, pasikalbėjom su broliu Kenetu Litliu iš filialo komiteto. Jo paklausėm: „O kaip bus su Gileado paraiškomis?“ Jis atsakė: „Kai jus pakvies, tada ir galvosim.“

O galvoti teko jau visai netrukus, mat po savaitės gavom kvietimą į Gileadą. Taigi, turėjom apsispręsti. Brolis Litlis pasakė: „Kad ir ką pasirinksit, bus dienų, kai atrodys, kad suklydot. Bet joks iš tų variantų nėra blogas. Jehova gali palaiminti ir vieną, ir kitą.“ Mes priėmėm kvietimą į Gileadą ir metams bėgant įsitikinom, kad Litlis sakė tiesą. Neretai jo žodžius pacituodavom ir kitiems, kam reikėjo rinktis tarnybos sritį.

MISIONIERIŠKAS GYVENIMAS

87-ųjų balandį su jauduliu išvykom į Brukliną (Niujorkas) mokytis Gileade. Toje 83-ioje laidoje mokėsi iš viso 24 broliai ir sesės. Pagrindiniai instruktoriai buvo Ulisas Glasas ir Džekas Redfordas. Penki mėnesiai praskriejo bemat ir rugsėjo 6-ąją per išleistuves sužinojome, kad esame paskirti tarnauti Haityje, drauge su Džonu ir Mari Gudisais.

Gileado misionieriai į tą šalį nevyko nuo pat 62-ųjų, kai paskutiniai buvo iš ten deportuoti. Jau po trijų savaičių mes pradėjome tarnybą Haityje su nedidele 35 skelbėjų bendruomene, įsikūrusia kalnuose. Buvom jauni, be patirties ir misionierių namuose gyvenom patys vieni. Tenykščiai žmonės skurdo, dauguma nemokėjo nė skaityti. Nuo pat pirmų dienų patyrėm, ką reiškia pilietiniai susirėmimai, perversmai, liepsnojančios barikados ir ciklonai.

Daug pasisėmėm iš Haičio bendratikių dvasinės tvirtybės ir džiaugsmo. Gyvenimas buvo sunkus, tačiau jie mylėjo Jehovą ir tarnybą. Viena pagyvenusi sesė nemokėjo skaityti, bet mintinai galėjo cituoti apie pusantro šimto Biblijos eilučių. Tos varganos sąlygos mums buvo paskata toliau visiems skelbti, kad žmonijos problemas išspręs tik Dievo Karalystė. Nepaprastai džiaugiamės, kad kai kurie iš mūsų pirmųjų mokinių tapo reguliariaisiais, specialiaisiais pionieriais ir vyresniaisiais.

Haityje susipažinau su jaunu mormonų misionieriumi Trevoru. Kelissyk diskutavom su juo įvairiais bibliniais klausimais. O praėjus daugeliui metų netikėtai gavau iš jo laišką. Trevoras rašė: „Per ateinantį suvažiavimą aš pasikrikštysiu. Norėčiau grįžti į Haitį ir tarnauti specialiuoju pionieriumi ten pat, kur gyvenau dar būdamas mormonų misionierius.“ Taip ir įvyko. Jis grįžo ir drauge su žmona ilgus metus tarnavo Haityje.

Į EUROPĄ, PASKUI Į AFRIKĄ

Mudu paskyrė tarnauti Europoje, regione, kur mūsų veikla vėl atsinaujino. 92-ais atvykom į Liublianą, Slovėnijos sostinę, visai netoli nuo mano tėvų gimtinės. Jie užaugo Slovėnijoje ir tik paskui išsikėlė į Italiją. Kai atkeliavom, buvusios Jugoslavijos teritorijoje įvairiose vietose tebevyko karas. Mūsų veiklą tame regione prižiūrėjo Vienos filialas, taip pat padėjo biurai, įkurti Zagrebe ir Belgrade. Atėjo metas įkurti Betelius visose nepriklausomomis tapusiose respublikose.

Vėl turėjom apsiprasti su nauja kultūra, mokytis kalbos. Vietiniai sakydavo: „Jezik je težek“, išvertus maždaug „kalbelė – tikras vargelis“. Ir slovėnų kalba išties mums buvo nelengva. Žavėjomės, kaip mielai vietiniai broliai ir sesės perima organizacines naujoves, ir matėme, kaip Jehova juos laimina. Buvo akivaizdu, kad trūkumus Jehova visada ištaiso su meile ir pačiu tinkamiausiu laiku. Pravertė pamokos, kurias buvome jau išmokę, taip pat tos, kurias išmokom gyvendami Slovėnijoje.

Bet mūsų laukė nauji pokyčiai. 2000-aisiais buvom paskirti į Vakarų Afriką, į Dramblio Kaulo Krantą. O 2002-ųjų lapkritį dėl pilietinio karo teko evakuotis į Siera Leonę. Čia buvo ką tik pasibaigęs 11 metų karas. Taip greitai išvykti iš Dramblio Kaulo Kranto buvo nelengva. Tačiau ankstesnė patirtis padėjo išsaugoti džiaugsmą.

Susitelkėm į tarnybą mūsų našioje teritorijoje. Taip pat į bendrystę su broliais ir sesėmis, ištvėrusiais ilgą karo laikotarpį. Jie gyveno neturtingai, bet tuo, ką turėjo, mielai dalijosi. Viena sesė pasiūlė Debei drabužių. Ši norėjo atsisakyti, bet ta sesė pasakė: „Per karą mus rėmė bendratikiai iš kitų kraštų. Dabar mūsų eilė.“ Tokiu dosnumo pavyzdžiu stengėmės sekti ir mudu.

Galiausiai grįžom į Dramblio Kaulo Krantą, bet situacija ten buvo įtempta ir vėl kilo ginkluoti konfliktai. Tad 2004-ųjų lapkritį teko sraigtasparniu evakuotis, pasiėmus vos po 10 kilogramų bagažo. Naktį miegojome ant grindų Prancūzijos karinėje bazėje, o rytą buvom išskraidinti į Šveicariją. Apie vidurnaktį atvykom į filialą. Ten mus pasitiko filialo komiteto broliai ir tarnybos tobulinimosi kursų dėstytojai drauge su žmonomis. Jie šiltai pasveikino, apkabino, pavaišino karštais patiekalais ir šveicarišku šokoladu. Buvom labai sujaudinti.

Laikinai buvom paskirti į Ganą, o vėliau atgal į Dramblio Kaulo Krantą, kai pilietiniai neramumai nuslopo. Bendratikių paslaugumas padėjo ištverti visas tas evakuacijas ir nepatogumus. Nors broliška meilė yra natūralus dalykas mūsų tautoje, abu su Debe sutarėm, kad visada už ją stengsimės atsidėkoti. Per tuos neramius laikus tikrai labai daug išmokome.

VIDURINIAI RYTAI

2006 metais iš pagrindinio biuro atėjo laiškas, kad mes paskiriami tarnauti Viduriniuose Rytuose. Tad ir vėl laukė nauji nuotykiai, sunkumai, kalbos ir kultūros. Tame politinių jėgų ir religijų margumyne išties buvo ko mokytis. Bendruomenėse, kuriose kalbama tiek visokiausių kalbų, vyravo vienybė, nes broliai ir sesės laikėsi teokratinių nurodymų. Žavėjomės tuo. Labai įkvėpė ir bendratikių tvirtybė, mat daugumai jų teko atlaikyti šeimos narių, bendramokslių, bendradarbių ir kaimynų priešiškumą.

2012-aisiais dalyvavome specialiajame kongrese Tel Avive. Pirmą kartą nuo pat 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių į renginį tame regione susibūrė tokia daugybė Jehovos tarnų. Išties nepaprastas įvykis!

Tuo laikotarpiu gavome ir užduotį apsilankyti šalyje, kurioje mūsų veikla apribota. Nuvežėm ten šiek tiek leidinių, ėjome į tarnybą ir apsilankėme nedideliuose suvažiavimuose. Visur patruliavo ginkluoti kareiviai, buvo pilna patikros punktų. Bet vaikštinėdami su keliais skelbėjais elgėmės apdairiai ir jautėmės saugiai.

ATGAL Į AFRIKĄ

2013-aisiais gavom visai naują paskyrimą – į Kinšasą, Kongo Demokratinės Respublikos sostinę. Šią didelę šalį su akinančio grožio gamta nuolat alino kraštutinis skurdas ir kovos. Sužinoję apie paskyrimą, iš pradžių pamanėm: „Afriką jau gerai pažįstam. Galim vykt.“ Nė nenutuokėm, kiek sunkumų laukia, ypač dėl to, kad krašte nutiesta itin mažai kelių ar tiltų. Bet susitelkėm į pozityvius dalykus. Didžiulį įspūdį mums darė, su kokiu džiaugsmingu nusiteikimu vietiniai bendratikiai ištveria ekonominius vargus, kaip mėgsta tarnybą ir kiek pastangų deda dalyvauti sueigose ir suvažiavimuose. Matėm, kad Jehova juos remia ir laimina, todėl Karalystės darbas šalyje klesti. Keleri metai tarnybos Konge įstrigo visam gyvenimui. Per tą laiką mudviejų dvasinė šeima dar labiau pagausėjo.

2017-aisiais mus perkėlė dar kitur – į Pietų Afrikos Respublikos filialą. Jis didžiausias iš tų, kuriuose teko tarnauti. Darbą filiale irgi paskyrė tokį, kokio dar nebuvom darę. Vėl reikėjo išmokti daug nauja, bet labai pravertė ir tai, ką jau buvom išmokę. Susipažinom su daugeliu brolių ir sesių, ištikimai tarnaujančių Jehovai ištisus dešimtmečius. Labai juos pamilom. Ir kokia palaima regėti, kaip darniai darbuojasi Betelio šeima, sudaryta iš įvairiausios rasinės ir kultūrinės kilmės bendratikių! Visi apsivilkę naujos asmenybės rūbą ir taiko Biblijos principus, todėl Jehova savo tautą laimina ramybe ir santarve.

Metams bėgant mudu su Debe turėjom įdomių užduočių, susipažinom su visokių tautų žmonėmis ir mokėmės įvairių kalbų. Ne visada tai buvo lengva, bet nuolat jautėme Jehovos meilę, sklindančią iš jo organizacijos ir visos mūsų brolijos (Ps 144:2). Esam įsitikinę, kad daugiametė visalaikės tarnybos patirtis padarė mus dar geresniais Jehovos tarnais.

Labai vertinu savo tėvų auklėjimą, mano brangiosios Debės paramą ir nuostabų pavyzdį, kokį rodo visa mūsų pasaulinė dvasinė šeima. Į ateitį žvelgiame su įsitikinimu, kad Didysis Mokytojas yra parengęs mums naujų vertingų pamokų.