Glauskis prie paguodos Dievo

1. Apibūdink ištremtų žydų padėtį.

ĮSIVAIZDUOK, kaip jautėsi žydai, ištremti į Babiloniją. Gimtąjį kraštą priešai nusiaubė, ir izraelitams už savo ir protėvių nuodėmes teko keliauti į svetimą šalį (2 Met 36:​15, 16, 20, 21). Tiesa, pragyventi jie įstengė ir ten (Jer 29:​4–7). Bet lengva nebuvo, visai ne tokio gyvenimo žydai norėjo. Atkreipk dėmesį, kaip jie jautėsi tremtyje: „Prie Babilono upių mes sėdėjome ir verkėme Sioną prisiminę“ (Ps 137:1). Prislėgtiems tremtiniams reikėjo paguodos. Iš kur jie galėjo jos susilaukti?

2, 3. a) Kaip Jehova padėjo ištremtiems žydams? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Jehova yra „visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1:3). Jis trokšta palaikyti ir pastiprinti visus, kas prie jo glaudžiasi. Dievas žinojo, kad kai kuriems tremtiniams bausmė išeis į naudą – jie susiprotės ir grįš prie jo (Iz 59:20). Tad iki tremties likus daugiau nei šimtmečiui jis įkvėpė pranašą Izaiją perduoti tautai svarbią žinią. Kokią? Izaijas rašo: „Guoskite, paguoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas“ (Iz 40:1). Ši pranašo knygoje užrašyta žinia tremtinius labai palaikė.

³ Mums irgi retkarčiais reikia girdėti paguodos žodį. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip jis guodė tremtinius: 1) pažadėjo atgailaujantiems atleisti, 2) suteikė viltį ir 3) juos nuramino. Pažiūrėsime, kaip Jehovos žodžiai gali pastiprinti ir mus.

JEHOVA MUMS GAILESTINGAI ATLEIDŽIA

4. Kaip Jehova parodė gailestingumą? (Izaijo 55:7)

⁴ Jehova yra „atjautos Tėvas“ (2 Kor 1:3). Atjautos skatinamas jis pažadėjo atgailaujantiems tremtiniams atleisti. (Perskaityk Izaijo 55:7.) Dievas pasakė: „Dėl savo amžinos ištikimosios meilės tavęs pagailėsiu“ (Iz 54:8). Iš ko buvo matomas jo gailestingumas? Nors žmonės turėjo kęsti savo blogo elgesio padarinius, Jehova patikino, kad jie neliks Babilonijoje amžinai. Tremtis truks tik tam tikrą laiką (Iz 40:2). Kaip nudžiugino šis pažadas atgailaujančius žydus!

5. Kodėl neabejojame Jehovos gailestingumu?

⁵ Ko pasimokome? Jehova pasiruošęs savo tarnams daug dovanoti. Mūsų laikais nėra jokios priežasties tuo abejoti. Kodėl? Todėl, kad suprantame, kokiu pagrindu Jehova atleidžia nuodėmes. Praėjus keliems šimtmečiams nuo Izaijo laikų, jis siuntė savo mylimą Sūnų į žemę, kad išpirktų visus iš nuodėmės. Jėzaus auka tapo pagrindu mūsų nuodėmes visiškai išdildyti (Apd 3:19; Iz 1:18; Ef 1:7). Kokiam gailestingam Dievui mes tarnaujame!

6. Kodėl mums verta mąstyti apie Jehovos gailestingumą? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁶ Jehovos paraginimas, užrašytas Izaijo 55:​7, gali labai atgaivinti tuos, ką graužia kaltės jausmas. Kai kurie niekaip negalime pamiršti senos klaidos, ypač jei iki pat šiol kenčiame jos pasekmes. Tačiau taip neturėtų būti. Jeigu nuodėmę išpažinome ir pasitaisėme, Jehova mums tikrai atleido. Ir atleidęs kaltę jis daugiau jos nebeprisimins. (Palygink su Jeremijo 31:34.) Tad jeigu jau Jehova tą prasižengimą pamiršo, turėtume ir mes. Dievui rūpi ne kas nutiko praeityje, o ką darome dabar (Ez 33:​14–16). Be to, netrukus mūsų gailestingasis Tėvas visam laikui išvaduos mus iš visų nelaimių, kurias patys sau esame užsitraukę.

7. Kodėl turime kreiptis į vyresniuosius, jei padarėme nuodėmę?

⁷ O kaip tada, jei pasisakyti apie nuodėmę nedrįstame, nors ir kenčiame sąžinės priekaištus? Biblijoje rašoma, kad kreiptis į vyresniuosius būtina (Jok 5:​14, 15). Tiesa, tam reikia nemažai ryžto. Bet atminkime, kad jeigu dėl savo nuodėmės gailimės, tie dievobaimingi vyrai pagelbės ir elgsis labai atjaučiai. Pagalvok, kokios paguodos susilaukė brolis Artūras.a „Apie metus žiūrėjau pornografiją, – prisipažįsta jis. – Tada viena kalba apie sąžinę paskatino mane išpažinti nuodėmę žmonai ir vyresniesiems. Kai tai padariau, labai palengvėjo. Vis dėlto kaltės jausmas neapleido. Vyresnieji patikino, kad Jehova manęs neatstūmė. Jis drausmina mus iš meilės. Tokie malonūs žodžiai palietė man širdį ir padėjo pataisyti mąstymą.“ Šiandien Artūras yra pionierius ir bendruomenės patarnautojas. Kaip gera žinoti, kad Jehova atgailaujančiam atleidžia!

JEHOVA SUTEIKIA VILTĮ

8. a) Kokią viltį Jehova tremtiniams suteikė? b) Kokį poveikį ši viltis darė atgailaujantiems žydams? (Izaijo 40:​29–31)

⁸ Žmogaus akimis vertinant, ištremti žydai buvo beviltiškoje padėtyje. Babilonijos imperija garsėjo tuo, kad niekada neišleisdavo savo belaisvių (Iz 14:17). Bet Jehova suteikė tautai viltį. Jis pažadėjo ją išvaduoti, o to niekas nepajėgtų sukliudyti (Iz 44:26; 55:12). Jehovos akyse Babilonija prilygo tik dulkėms ant svarstyklių lėkštės – jas kaip mat galima nupūsti (Iz 40:15). Kaip ši viltis tremtinius palaikė? Juos labai guodė ir ne tik. Izaijas rašė: „Kurie deda viltis į Jehovą, atgaus jėgas.“ (Perskaityk Izaijo 40:​29–31.) Taip, viltis įkvėpė žydams daug stiprybės, leido pakilti „lyg ereliams ant sparnų“.

9. Kodėl tremtiniai galėjo visiškai pasitikėti Jehovos pažadais?

⁹ Be to, Jehova suteikė tremtiniams tvirtą pagrindą jo pažadais tikėti. Kokį? Prisimink, kad anuomet jau buvo išsipildžiusios daugelis pranašysčių. Antai žydai žinojo, kad Asirija nukariavo šiaurinę Izraelio karalystę ir ištrėmė jos gyventojus (Iz 8:4). O babiloniečiai sunaikino Jeruzalę ir išvedė į nelaisvę jos gyventojus (Iz 39:​5–7). Galiausiai jų dienomis karaliui Zedekijui išdūrė akis ir išsivedė į Babiloną (Jer 39:7; Ez 12:​12, 13). Visa tai buvo išpranašauta ir įvyko (Iz 42:9; 46:10). Argi žmonės turėjo kokį pagrindą abejoti, kad tikrove taps ir išvadavimo pažadas?

10. Kaip galime toliau stiprinti tikėjimą Dievo pažadais?

¹⁰ Ko pasimokome? Kai jaučiamės prislėgti, viltis gali paguosti ir atgaivinti jėgas. Gyvename sunkiais laikais ir turime galingų priešų. Tačiau nenusimename, nes Jehova žada amžiną gyvenimą tikros taikos ir saugumo pasaulyje. Į tai turime susitelkti protu ir širdimi. Tada ateities vaizdas bus aiškių aiškiausias, lyg pro langą žvelgtume į gražų peizažą. Tačiau turime, taip sakant, tą langą vis nuvalyti – nuolat mąstyti, kokia bus žmonijos ateitis. Tai galime daryti studijuodami mūsų straipsnius, žiūrėdami vaizdo siužetus ir klausydamiesi dainų apie būsimąjį pasaulį. Ir kalbėkime maldoje Jehovai, kaip laukiame jo pažadėtos gerovės.

11. Kas palaiko vieną seserį, sergančią lėtine liga?

¹¹ Pagalvok, kaip ateities viltis guodžia ir palaiko sesę Džoją, sergančią sunkia lėtine liga. Ji sako: „Kai apima didelis liūdesys, išsikalbu apie tai Jehovai. Jis mane supranta ir suteikia „neįprastai didelės galios“ (2 Kor 4:7). Džoja įsivaizduoja, kaip bus naujajame pasaulyje, kur „joks gyventojas nebesiskųs: „Sergu“ (Iz 33:24). Tad atverkime širdį Jehovai, susitelkime į jo pažadus ir atgausime silpstančias jėgas.

12. Kodėl neabejojame Jehovos pažadais? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹² Mums, kaip ir ištremtiems žydams, Jehova suteikė tvirtą pagrindą jo pažadais tikėti. Juk tiek daug pranašysčių jau išsipildė. Pavyzdžiui, šiuo metu regime, kaip valdo karalystė, „iš dalies stipri, iš dalies trapi“ (Dan 2:​42, 43). Taip pat girdime apie žemės drebėjimus įvairiose pasaulio vietose. Ir „visoms tautoms“ skelbiama geroji naujiena (Mt 24:​7, 14). Vyksta šie ir daugelis kitų senovėje išpranašautų dalykų. Tad nėra abejonių, kad išsipildys kiekvienas Jehovos ištartas žodis.

JEHOVOS ŽODŽIAI RAMINA

13. a) Kokie sunkumai laukė atgavusių laisvę tremtinių? b) Kaip juos paguodė Jehovos žodžiai, užrašyti Izaijo 41:​10–13?

¹³ Išvadavimo pažadas izraelitus labai paguodė. Vis dėlto Jehova žinojo, kad ir atgavę laisvę jie patirs nemažai sunkumų. Jis išpranašavo, kad tremčiai einant į pabaigą vienas karvedys nusiaubs aplinkines tautas ir kėsinsis į Babiloną (Iz 41:​2–5). Ar žydai turėjo pagrindo nerimauti? Ne. Dievas iš anksto pasakė: „Nebijok – aš su tavimi, nebūgštauk – aš tavo Dievas.“ (Perskaityk Izaijo 41:​10–13.) Kodėl Jehova pasakė „aš tavo Dievas“? Žydams nereikėjo priminti, kokį Dievą dera garbinti. Jie tai puikiai žinojo. Čia Jehova norėjo patikinti esąs jų pusėje (Ps 118:6).

14. Kaip dar Jehova pakėlė tremtiniams dvasią?

¹⁴ Be to, Jehova priminė tautai apie savo beribę galią ir išmintį. Jis paragino tremtinius pakelti akis į dangų ir pažvelgti į žvaigždes. Dievas jas ne tik sukūrė, bet ir visas vardais šaukia (Iz 40:​25–28). Juo labiau jis pažįsta vardu kiekvieną savo tarną. Ir jeigu milžiniškoms žvaigždėms sukurti nepristigo energijos, argi neįstengs pagelbėti savo tarnams? Tad tremtiniams išties nebuvo jokio pagrindo nuogąstauti ar būgštauti.

15. Dėl ko Dievas savo tarnus buvo iš anksto įspėjęs?

¹⁵ Ir nepamirškime, kad Jehova savo tarnus paruošė būsimiems įvykiams. Kitoje Izaijo pranašystės vietoje buvo užrašyti tokie jo žodžiai tautai: „Sueikite į savo kambarius, užsklęskite paskui save duris ir patūnokite trumpai – tol, kol praeis mano rūstybė“ (Iz 26:20). Pirmąsyk tie žodžiai tikriausiai pildėsi tada, kai persų valdovas Kyras užkariavo Babiloną. Senovės graikų istorikas Ksenofontas pasakoja, kad į Babiloną įžengusiems savo kariams Kyras „prisakė išgalabyti visus, kas tik bus lauke“. Įsivaizduok, kiek baimės tai įvarė miesto gyventojams. Matyt, žydai tokios baigties išvengė, nes paklausė Jehovos nurodymo.

16. Kodėl mums nereikia pernelyg nerimauti dėl ateities? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁶ Ko pasimokome? Netrukus žmonijos laukia didžiausias visų laikų suspaudimas. Kai jis prasidės, dauguma tirps iš baimės ir nežinos, ką daryti. O Jehovos tauta nenusigąs. Žinome, kad Jehova yra mūsų Dievas. Tad mes atsitiesime ir pakelsime galvas, nes „išvadavimas arti“ (Lk 21:28). Nesusvyruosime net tada, kai mus puls tautų koalicija. Mūsų pusėje bus Jehovos angelai. Taip pat gausime jo nurodymus, kaip išsigelbėti. Dar nežinome, kaip tie nurodymai bus perduoti. Tikriausiai per bendruomenes. Vaizdžiai kalbant, jose tarsi išpranašautuose „kambariuose“ būsime saugūs. Ir ko reikia, kad tiems įvykiams būtume pasiruošę? Stiprinti ryšius su bendratikiais, noriai paklusti teokratiniam vadovavimui ir tvirtai tikėti, kad Jehova veda savo organizaciją (Hbr 10:​24, 25; 13:17).

17. Kaip gali glaustis prie Jehovos?

¹⁷ Taigi nors tremtis žydams nebuvo saldi, Jehova juos pačiu laiku paguosdavo. Panašiai jis guodžia ir mus. Kad ir kas nutiktų, glauskis prie Jehovos, kliaukis jo didžiu gailestingumu ir neišleisk iš akių būsimojo pasaulio pažadų. Su Jehova tau tikrai nėra ko bijoti.