Kaip mėginta skurdą pažaboti

TURTUOLIAI savo pačių skurdo problemą jau yra išsprendę. Bet iš skurdo išvaduoti viso pasaulio niekaip nepavyksta. Kodėl? Paprastai turtingieji savo geru dalytis nėra linkę. Senovės Izraelio karalius Saliamonas buvo Dievo įkvėptas užrašyti tokius žodžius: „Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi“ (Mokytojo 4:1, Brb).

Ar valdžią turintys įtakingi žmonės gali pakeisti visuomenę ir pašalinti skurdą pasaulyje? Saliamonas rašė: „Visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis. Kas kreiva, tas negali būti ištiesinta“ (Mokytojo 1:14, 15). Ir tai patvirtina šių dienų istorija. Pažiūrėkime, kaip mėginta skurdą pažaboti.

Visuotinės gerovės teorijos

XIX amžiuje keletas valstybių, vystydamos prekybą ir pramonę, nepaprastai praturtėjo, ir kai kurie įtakingi žmonės ėmė rimtai svarstyti, kaip išspręsti skurdo problemą pasaulyje. Ar nebūtų galima žemės gėrybių paskirstyti lygiau?

Imta skleisti socializmo ir komunizmo idėjas ir teigti, kad jas įgyvendinant pavyktų sukurti tarptautinę beklasę visuomenę, kurioje gėrybės būtų paskirstomos teisingai. Turtingiesiems tokios idėjos, aišku, kėlė didelį nerimą. Vis dėlto šūkis „Iš kiekvieno — pagal galimybes, kiekvienam — pagal poreikius“ visuomenėje sulaukė palankaus atgarsio. Daugelis vylėsi, kad socializmo idėjomis susižavės visos šalys ir galiausiai pasaulis taps tobulas. Iš tikrųjų kai kurias socializmo idėjas kelios klestinčios valstybės pritaikė. Jos sukūrė socialinio aprūpinimo sistemą ir įsipareigojo savo piliečiais rūpintis „nuo lopšio iki karsto“. Tos šalys tvirtina, kad dabar jų tautai didelis skurdas nebegresia.

Socializmui vis dėlto nepavyko sukurti nesavanaudiškos visuomenės. Lūkestis, kad žmonės darbuosis ne savo, o bendram labui, neišsipildė. Kai kurie ėmė piktintis, kodėl privalo rūpintis vargšais, — juk šie, dosniai remiami, praranda bet kokį norą dirbti. Pasitvirtina Biblijoje užrašyti žodžiai: „Nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų. [...] Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus“ (Mokytojo 7:20, 29).

Kita daugelį sužavėjusi idėja — vadinamoji amerikietiška svajonė. Tai svajonė apie šalį, kurioje kiekvienas, nebijantis sunkaus darbo, gali tapti turtingas. Įvairios pasaulio valstybės ėmė laikytis politikos, kuri, jų manymu, praturtino Jungtines Amerikos Valstijas, — įvedė demokratiją, leido plėtotis laisvajai verslininkystei ir laisvajai prekybai. Tačiau ne visos valstybės pasiekė, ko tikėjosi, nes Šiaurės Amerikos gerovė priklausė ne vien nuo politinės sistemos, o ir nuo gausių gamtos išteklių, patogaus susisiekimo su užsienio prekybos partneriais. Be to, konkurencija pagrįstoje ekonomikos sistemoje būna ne tik laimėtojai, bet ir pralaimėtojai: vieni lobsta, kiti skursta. Ar negalėtų kas nors paskatinti klestinčias tautas padėti skurstančioms?

Maršalo planas — išeitis iš skurdo?

Europa po Antrojo pasaulinio karo buvo taip nusiaubta, kad daugeliui gyventojų kilo bado grėsmė. Ėmė plisti socializmo idėjos ir tai kėlė nerimą JAV valdžiai. Todėl ketverius metus Jungtinės Valstijos jų politikai pritariančioms Europos šalims teikė didelę finansinę paramą pramonei ir žemės ūkiui atkurti. Ši Europos atkūrimo programa, kitaip vadinama Maršalo planu, buvo laikoma pasisekusia. JAV įtaka Vakarų Europoje stiprėjo ir skurstančiųjų beveik nebebuvo. Ar toks planas padėjo išspręsti skurdo problemą visame pasaulyje?

Matydama, koks sėkmingas Maršalo planas, JAV valdžia pasisiūlė padėti ir kitoms neturtingoms pasaulio šalims pakelti jų žemės ūkį, sukurti sveikatos priežiūros, švietimo, transporto sistemas. Jungtinės Valstijos neslėpė, kad jas veda savanaudiški motyvai. Savo įtakos sferą siūlydamos tautoms pagalbą mėgino plėsti ir kitos valstybės. Per šešiasdešimt metų paramai skyrusios keleriopai daugiau lėšų nei buvo išleista vykdant Maršalo planą, norimų rezultatų tos šalys nesulaukė ir nusivylė. Tiesa, kai kurios tautos, ypač Rytų Azijoje, labai praturtėjo. Vis dėlto kitos šalys, nors ir pavyko ten sumažinti vaikų mirtingumą ir dabar daugiau kam yra prieinamas išsilavinimas, iš baisaus skurdo neišbrido.

Kodėl užsienio pagalba nepateisina lūkesčių

Padėti vargingoms šalims išsivaduoti iš skurdo pasirodė kur kas sunkiau nei padėti turtingoms atsigauti po karo. Europoje jau buvo išvystyta pramonė, prekyba ir transporto tinklas. Ekonomiką tiesiog reikėjo pakelti. O štai varginguose kraštuose, net ir užsienio lėšomis nutiesus kelius, įsteigus mokyklas, ligonines, žmonės iš skurdo vis tiek neišbrido, nes čia verslininkystė nėra įsišaknijusi, gamtos ištekliai riboti, nėra priėjimo prie prekybos kelių.

Skurdas — tarsi uždaras ratas, iš kurio sunku išeiti. Ligos veda prie skurdo, o skurdas — prie ligų. Alkanaujantys vaikai tiek nusilpsta fiziškai ir protiškai, kad užaugę nepajėgia pasirūpinti savo vaikais. Be to, kai turtingos šalys atliekamus maisto produktus siunčia į vargingus kraštus kaip „humanitarinę pagalbą“, žlunga vietinių ūkininkų ir prekiautojų verslas ir taip grimztama gilyn į skurdą. Finansiškai remiant neturtingų šalių valdžią įsukamas dar vienas problemų ratas: pinigus lengva pavogti, todėl prasideda korupcija, o korupcija stumia į dar didesnį vargą. Užsienio pagalba skurdo problemos neišsprendžia, nes nepašalina pagrindinės skurdo priežasties.

Skurdo priežastis

Tautos, valdžios, pavieniai asmenys pirmiausia siekia savo naudos ir gina savus interesus, tad išsivaduoti iš skurdo nepavyksta. Turtingų šalių valdžios pasaulinei skurdo problemai spręsti neskiria didelio dėmesio todėl, kad yra išrinktos demokratiškai ir nori įtikti rinkėjams. Taigi jos neleidžia skurdžių kraštų produkcijos įvežti į savo šalį, kad nesužlugtų vietiniai ūkininkai. Išsivysčiusių šalių vadovai, be to, subsidijuoja savus ūkininkus, kad šie nurungtų konkurentus iš vargingų kraštų.

Akivaizdu, skurdo priežastis — tiek pavienių asmenų, tiek valdžių polinkis ginti savus interesus — yra tiesiogiai susijusi su pačiu žmogumi. Biblijos rašytojas Saliamonas kadaise pasakė: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9).

Tad ar yra vilties padaryti galą skurdui? Ar kokiai nors valdžiai pavyks pakeisti žmogaus prigimtį?

[Rėmelis 6 puslapyje]

Įstatymas, saugantis nuo skurdo

Jehova Dievas senovės Izraeliui davė įstatymus, kurie saugojo tautą nuo didelio skurdo. Pagal Įstatymo sandorą kiekviena šeima, išskyrus kunigiškąją Levio giminę, gavo žemės paveldą. Šeima tos nuosavybės neprarasdavo, nes visam laikui parduoti žemės sklypo negalėjo. Kas penkiasdešimt metų visa žemė turėjo būti grąžinta jos tikrajam savininkui arba jo šeimai (Kunigų 25:10, 23). Jeigu liga ar kokia nelaimė, o gal net ir tinginystė ką nors priversdavo savo žemę parduoti, jubiliejaus metais žmogus ją atgaudavo nemokamai. Taip nė viena šeima neįklimpdavo į skurdą tiek, kad iš jo negalėtų išbristi būsima karta.

Apie Dievo gailestingumą liudijo ir tai, kad pagal Įstatymą bėdų prispaustas žmogus galėjo parsiduoti į vergiją. Pinigus jam sumokėdavo iš anksto, kad turėtų iš ko atiduoti skolas. Jeigu per šešerius metus vergas pats neišsipirkdavo, septintaisiais privalėjo būti paleistas, ir ne tuščiomis rankomis: reikėjo jį aprūpinti grūdais, duoti gyvulių, kad vėl galėtų imtis ūkininkavimo. Jeigu izraelitą skurdas versdavo skolintis, reikalauti palūkanų iš tautiečių Įstatymas draudė. Be to, izraelitams buvo įsakyta pjaunant javus palikti lauko pakraščius nenupjautus, kad vargšai galėtų pasirinkti derliaus liekanų. Taigi elgetauti niekam nereikėjo (Pakartoto Įstatymo 15:1-14; Kunigų 23:22).

Vis dėlto, kaip rodo istorija, kai kurie izraelitai baisiai nuskurdo. Kodėl taip atsitiko? Izraelis nesilaikė Jehovos Įstatymo. Kaip ir daugelyje tautų, vieni žmonės tapo turtingais žemvaldžiais, kiti — bežemiais vargšais. Skurstančių izraelitų radosi dėl to, jog kai kas nepaisė Dievo Įstatymo ir savo interesus laikė svarbesniais negu kitų (Mato 22:37-40).