Sustiprinti pasakyti nuodėmei „ne“
„KAI buvau paauglys ir dirbau vienoje bakalėjos krautuvėje, — aiškina Timotiejus, — vienas bendradarbis pakvietė mane į svečius. Jis pasakė, jog tėvai išvykę, tad ateis mergaičių ir bus proga pasimėgauti seksu.“ Nemažai jaunuolių šiandien tuoj pat priimtų tokį kvietimą. O ką atsakė Timotiejus? „Iš karto atmečiau pasiūlymą ir paaiškinau, jog krikščionies sąžinė neleidžia man santykiauti su asmeniu, su kuriuo nesu susituokęs.“
Aiškindamas, kodėl neateis, Timotiejus nenujautė, kad jų pokalbio klausosi viena jauna darbuotoja. Jo tyrumas sužadino jos smalsumą: greit jam teko pasakyti „ne“ ir jai — ir ne kartą, kaip toliau pamatysime.
Tokie išbandymai šiais laikais — ne naujiena. Maždaug prieš 3000 metų karalius Saliamonas rašė: „Mano vaike, jei tave nusidėjėliai viliotų, neklausyk. ... Nekelk kojos į jų takus“ (Patarlių 1:10, 15). Pats Jehova nurodė Izraelio tautai: „Nesek paskui minią daryti pikta“ (Išėjimo 23:2, Brb red.). Taip, kartais turime pasakyti „ne“ ir pasipriešinti gundymui nusidėti, net jei toks elgesys atrodytų keistas.
Pasakyti „ne“ ypač svarbu dabar
Pasipriešinti nuodėmei niekada nebuvo lengva, o nūdien ypač sunku, nes gyvename, anot Biblijos, šios daiktų sistemos „paskutinėmis dienomis“. Pagal Biblijos pranašystę, dauguma žmonių pamėgo malonumus ir smurtą, stokoja dvasingumo bei moralės (2 Timotiejui 3:1–5). Vieno jėzuitų universiteto prezidentas pareiškė: „Tradicinės elgesio taisyklės atmetamos, laikomos niekingomis ar nebemadingomis. Moralės normų tarytum visai nebėra“. Panašiai pasakė ir vienas aukštesniojo teismo teisėjas: „Žmonės nebežino, kas yra juoda ir balta. Viskas tapo pilka. ... Mažai kas beatskiria gėrį nuo blogio. Pats nusižengimas dabar nebėra nuodėmė; nuodėmė — pakliūti už nusižengimą.“
Apaštalas Paulius rašė apie tokius žmones: „Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo bei širdies suakmenėjimo. Jie visiškai išglebo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų“ (Efeziečiams 4:18, 19). Tačiau jiems gresia nelaimė. Izaijas pareiškė: „Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą“ (Izaijo 5:20). Jie ne tik pjauna ką pasėję, bet greit patirs didžiausią „vargą“ — nepalankų Jehovos nuosprendį (Galatams 6:7).
„Nors nedorėliai želia kaip žolė ir visi piktadariai klestėte klesti, jų laukia amžinoji žūtis“, — sakoma Psalmių 92:8. Kitaip sakant, šie blogio želmenys, darantys gyvenimą nepakeliamą, nevešės per amžius. Iš tikrųjų Jėzus nurodė, jog šį blogį palaikanti „karta“ yra ta, kurią Dievas pašalins per „didelį suspaudimą“ (Mato 24:3, 21, 34). Taigi jei norime išlikti per tą suspaudimą, turime atskirti gera nuo bloga pagal Dievo nustatytas moralės normas. Be to, mums reikia moralinės stiprybės pasipriešinti nuodėmei, kad ir kokia ji būtų. Žinoma, tai nelengva, todėl Jehova pateikė mums keletą padrąsinančių pavyzdžių iš biblinių laikų ir šių dienų.
Mokykimės iš jaunuolio, kuris pasakė „ne“
Pasipriešinti gundymui ištvirkauti ar svetimauti, regis, sunku net kai kuriems krikščionių susirinkimo nariams. Straipsnio pradžioje paminėtas Timotiejus įsidėmėjo jaunojo Juozapo pavyzdį, aprašytą Pradžios 39:1–12. Nuolat gundomas Egipto pareigūno Potifaro žmonos lytiškai santykiauti, Juozapas pasirodė esąs tvirtos moralės. Jis, anot pranešimo, ‛atsisakė ir tarė: „Kaipgi aš galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“’
Iš kur Juozapas sėmėsi tiek moralinės jėgos pasakyti „ne“ Potifaro žmonai, nuolat sekiojusiai jam iš paskos? Visų pirma santykiai su Jehova jam buvo daug vertingesni už trumpalaikį malonumą. Be to, nors Juozapas nebuvo pavaldus Dievo Įstatymo kodeksui (Mozės įstatymas dar nebuvo duotas), jis puikiai suvokė moralės principus: žinojo, kad ištvirkaudamas su juo susižavėjusia Potifaro žmona nusidėtų ne tik jos vyrui, bet ir Dievui (Pradžios 39:8, 9).
Juozapas, matyt, suprato, jog nevalia net įžiebti geismo: jis sukeltų neužgesinamą aistrą. Krikščionis elgsis išmintingai, jei seks Juozapo pavyzdžiu. Sargybos bokšto 1957 metų liepos 1 dienos numeryje buvo pasakyta: „Jis turi pripažinti savo kūno silpnumą ir nemanyti galįs pasiduoti jausmams iki Rašte leistinos ribos, o paskui sustoti. Net jei kurį laiką jis ir valdytųsi, galiausiai peržengtų ribą ir nusidėtų. Taip tikrai atsitiks, nes kurstomas geismas stiprėja ir vis labiau užvaldo. Asmeniui darosi vis sunkiau išsivaduoti nuo užplūdusių jausmų. Geriausia apsauga — priešintis jiems nuo pat pradžių.“
Priešintis nuo pat pradžių yra lengviau, jeigu ugdome meilę tam, kas teisinga, ir neapykantą tam, kas bloga (Psalmių 37:27). Tačiau turime stengtis ir būti atkaklūs. Jeigu stengiamės, Jehova padės mums ir mūsų meilė teisingumui bei panieka blogiui didės. Žinoma, visada turime budėti, kaip nurodė Jėzus: nuolatos melstis, kad būtume apsaugoti nuo pagundų ir išvaduoti nuo piktojo (Mato 6:13; 1 Tesalonikiečiams 5:17).
Priešinkis bendraamžių spaudimui
Kitas poveikis daryti bloga yra bendraamžių spaudimas. Viena mergina prisipažįsta: „Gyvenu dvilypį gyvenimą: mokykloje esu vienokia, namie — kitokia. Mokykloje mane supa jaunuoliai, kurie be perstojo keikiasi, ir aš darausi tokia kaip jie. Kaip man elgtis?“ Reikia drąsos išsiskirti iš kitų, o drąsa įgyjama skaitant ir apmąstant Biblijos pranešimus apie tokius ištikimus Dievo tarnus kaip Juozapas. Kiti puikūs pavyzdžiai yra Danielius, Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas — keturi jaunuoliai, turėję drąsos išsiskirti iš savo bendraamžių.
Mokomi karaliaus rūmuose Babilone kartu su kitais jaunuoliais, šie keturi jauni izraelitai turėjo valgyti „dienos maistą iš karališkų valgių“. Nenorėdami pažeisti Mozės įstatymo, jie atsisakė to maisto. Tam reikėjo valios, nes „karališki valgiai“ tikriausiai labai viliojo. Koks puikus šių jaunuolių pavyzdys dabartiniams krikščionims, kurie gundomi, o gal net verčiami pasigerti, vartoti narkotikus bei rūkyti! (Danieliaus 1:3–17)
Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas savo pavyzdžiu parodė, kokie teisingi Jėzaus Kristaus žodžiai: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose“ (Luko 16:10). Jų drąsus nusistatymas dėl palyginti nereikšmingo dalyko — maisto bei Jehovos suteikta palaima neabejotinai sustiprino juos tolesniam daug sunkesniam išbandymui (Danieliaus 1:18–20). Tas išbandymas buvo paliepimas nusilenkti stabui, — antraip grėsė mirtis degančioje krosnyje. Šie trys jaunuoliai narsiai laikėsi nusistatymo garbinti tiktai Jehovą; jie visiškai pasitikėjo juo, kad ir kokia būtų baigtis. Už tokį tikėjimą bei drąsą Jehova vėl palaimino juos, šįkart stebuklingai apsaugodamas nuo liepsnos, kai jie buvo įmesti į labai karštą krosnį (Danieliaus 3:1–30).
Dievo Žodyje yra daug kitų pavyzdžių apie asmenis, atsispyrusius nuodėmei. Mozė atsisakė „vadintis faraono dukters sūnumi“, nors būtų turėjęs puikią galimybę „laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“ Egipte (Žydams 11:24–26). Samuelis atsisakė piktnaudžiauti savo įgaliojimais — priimti kyšius (1 Samuelio 12:3, 4). Jėzaus Kristaus apaštalai drąsiai pasakė „ne“, kai jiems buvo liepta nustoti skelbti (Apaštalų darbai 5:27–29). Pats Jėzus ryžtingai atmetė bet kokią nuodėmę — iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos, kai kareiviai pasiūlė jam „mira atmiešto vyno“. Gurkšnis šio vyno galėjo susilpninti jo ryžtą kritišku momentu (Morkaus 15:23; Mato 4:1–10).
Ištarti „ne“ — gyvenimo ir mirties klausimas
Jėzus pasakė: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mato 7:13, 14).
Plačiu keliu eiti lengva, tad juo traukia daugelis. Tie keliautojai nuolaidžiauja sau, tenkina kūno troškimus ir, nenorėdami išsiskirti, taikosi prie Šėtono pasaulio. Dievo įstatymus bei principus jie laiko moraliniais varžtais (Efeziečiams 4:17–19). Tačiau Jėzus aiškiai pasakė, kad platusis kelias veda „į pražūtį“.
Tačiau kodėl Jėzus pasakė, kad tik nedaugelis pasirinks siaurąjį kelią? Pirmiausia todėl, kad tik mažuma nori vadovautis Dievo įsakymais bei principais, padedančiais atsispirti daugeliui pagundų bei progų nusižengti. Be to, tik maža dalis žmonių yra pasiruošę įveikti neleistinus troškimus, bendraamžių spaudimą ir baimę būti pajuoktiems už tai, kad pasirinko tokį kelią (1 Petro 3:16; 4:4).
Tie žmonės gerai supranta, ką jautė apaštalas Paulius rašydamas apie savo kovą su nuodėme. Romėnų bei graikų pasaulis Pauliaus laikais, kaip ir šiandieninis, kvietė eiti plačiuoju keliu — pasinerti į nuodėmę. Anot paties Pauliaus, nors jis suvokė, kas teisinga, protu turėjo nuolat ‛kovoti’ su linkusiu nusidėti kūnu (Romiečiams 7:21–24). Paulius žinojo, kad jo kūnas — geras tarnas, tačiau blogas šeimininkas, taigi mokėsi priešintis jam. „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų“, — rašė jis (1 Korintiečiams 9:27). Kaip jis to pasiekė? Ne savo paties jėgomis, — nes jų per maža tokiai užduočiai, — o padedamas Dievo dvasios (Romiečiams 8:9–11).
Dėl to Paulius, nors ir netobulas, liko ištikimas Jehovai iki galo. Prieš pat mirtį jis rašė: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas“ (2 Timotiejui 4:7, 8).
Mums tenka kovoti su netobulybe, tačiau turime daug padrąsinančių pavyzdžių — ne tik Pauliaus, bet ir tų, kurie buvo pavyzdžiai jam: Juozapas, Mozė, Danielius, Šadrachas, Mešachas, Abed Negas ir daugelis kitų. Kad ir kokie netobuli buvo tie tikėjimo vyrai, visi jie priešinosi nuodėmei: ir ne dėl savo užsispyrimo, o dėl Jehovos dvasios suteiktos jėgos (Galatams 5:22, 23). Tai buvo dvasingi žmonės. Jie troško girdėti kiekvieną Jehovos žodį (Pakartoto Įstatymo 8:3). Jo žodis jiems reiškė gyvybę (Pakartoto Įstatymo 32:47). Svarbiausia, jie mylėjo Jehovą ir jo bijojo; tad, jo padedami, kantriai ugdėsi neapykantą blogiui (Psalmių 97:10, Brb red.; Patarlių 1:7).
Būkime panašūs į juos. Kad galėtume toliau priešintis visokiai nuodėmei, mums, kaip ir jiems, reikia Jehovos dvasios. Jehova dosniai duoda mums savosios dvasios, jei tik nuoširdžiai prašome jos, studijuojame jo Žodį ir reguliariai lankome krikščionių sueigas (Psalmių 119:105; Luko 11:13; Žydams 10:24, 25).
Straipsnio pradžioje paminėtas Timotiejus džiaugėsi, kad neapleido savo dvasinių poreikių. Jauna darbuotoja, nugirdusi jo pokalbį su bendradarbiu ir nederamai susižavėjusi jo dorumu, vėliau, kai vyras buvo išvykęs, slapčia pakvietė jį į savo namus. Timotiejus atsisakė. Tai jos nesulaikė: ji kvietėsi jį daug kartų, kaip darė ir Potifaro žmona. Timotiejus tvirtai, bet mandagiai kaskart pasakydavo „ne“. Jis net paliudijo tai moteriai iš Dievo Žodžio. Timotiejus didžiai dėkingas Jehovai už suteiktą moralinę tvirtybę pasakyti „ne“: savo džiaugsmui, jis dabar turi žavią žmoną krikščionę. Jehova tikrai palaimins ir sustiprins visus, kurie išsaugo krikščionišką dorumą pasakydami „ne“ blogiui (Psalmių 1:1–3).