Didžiai vertink šventos tarnybos privilegijas

Į ŠVENTOS tarnybos paskyrimus negalima žiūrėti nerūpestingai. Kai kunigai senovės Jude nebevertino savo privilegijos eiti pareigas Jehovos šventykloje, Dievas griežtai juos pabarė (Malachijo 1:6-14). O kai Izraelio tautos nariai įtikinėjo nazyrus nepaisyti savo prisiimtų šventos tarnybos įsipareigojimų, Jehova priekaištavo tiems nuodėmingiems izraelitams (Amoso 2:11-16). Tikrieji krikščionys irgi užimti šventa tarnyba; jie žiūri į ją atsakingai (Romiečiams 12:1). Ta šventa tarnyba yra labai įvairiopa ir visada svarbi.

Gyvendamas žemėje, Jėzus mokė savo pasekėjus būti Dievo Karalystės skelbėjais. Laikui bėgant jų žinia turėjo pasiekti žemės pakraščius (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbai 1:8). Dabartinės daiktų sistemos paskutinėmis dienomis šis skelbimo darbas pasidarė dar skubesnis.

Visi Jehovos Liudytojai dalyvauja šiame darbe. Šimtai tūkstančių džiaugiasi galėdami būti skelbėjais pionieriais. Norėdami patenkinti svarbias pasaulinio darbo reikmes, tūkstančiai ėmėsi specialiosios visalaikės tarnybos Betelyje arba kaip rajonų bei sričių keliaujantieji prižiūrėtojai ar misionieriai. Kokie sunkumai iškyla tiems, kurie nori tęsti šią specialiąją tarnybą?

Neatidėliotini šeimos poreikiai

Prieš imdamasis specialiosios visalaikės tarnybos, asmuo paprastai turi kai ką pakeisti savo gyvenime. Ne kiekvienam tai įmanoma. Galbūt tam trukdo kiti jau prisiimti bibliniai įsipareigojimai. Tačiau ką daryti tada, kai specialiųjų tarnų šeimoms, galbūt jų pagyvenusiems tėvams, prireikia skubios pagalbos? Toliau išdėstyti Biblijos principai bei patarimai padės teisingai nuspręsti.

Visas mūsų gyvenimas turėtų remtis mūsų santykiais su Jehova (Ekleziasto 12:13, ŠvR; Morkaus 12:28-30). Privalome didžiai vertinti mums patikėtus šventus dalykus (Luko 1:74, 75; Žydams 12:16, NW). Kartą vienam vyrui, turėjusiam pakeisti savo prioritetus, Jėzus pasakė, jog šis turi visiškai atsidėti Dievo Karalystės skelbimui. Tas vyras, matyt, buvo linkęs laukti iki tėvo mirties (Luko 9:59, 60). Kita vertus, Jėzus nurodė: kas tvirtina viską atidavęs Dievui, o paskui nebegali „padėti tėvui ar motinai“, tas klaidingai mąsto (Morkaus 7:9-13). Apaštalas Paulius irgi kalbėjo apie didelę atsakomybę rūpintis „savaisiais“, įskaitant tėvus ir senelius (1 Timotiejui 5:3-8).

Ar tai reiškia, kad, atsiradus neatidėliotinam poreikiui, specialieji tarnai turi atsisakyti savo paskyrimų ir užsiimti namiškių priežiūra? Atsakymą lemia keletas veiksnių. Tačiau apsisprendžia pats asmuo (Galatams 6:5). Kad ir labai brangino savo paskyrimą, daugelis jautė, jog išmintinga būti kartu su tėvais ir suteikti jiems reikiamą pagalbą. Kodėl? Padėtis kartais būna kritiška, — galbūt kiti šeimos nariai negali padėti, o ir vietinis susirinkimas neturi galimybių kuo nors pagelbėti. Kai kurie teikė tokią pagalbą ir tarnavo pionieriais. Kiti vėl ėmėsi specialiosios visalaikės tarnybos pagerėjus šeimos padėčiai. Tačiau daugeliu atvejų reikalus įmanoma tvarkyti ir kitaip.

Prisiimti atsakomybę

Iškilus neatidėliotinoms problemoms, kai kurie specialieji visalaikiai tarnai sugebėjo jas išspręsti nepalikdami savo užduočių. Štai keletas iš daugelio pavyzdžių.

Viena pora iš Jehovos Liudytojų pasaulinio biuro, kurį laiką dirbusi rajono bei srities keliaujamąjį darbą, 1978-aisiais pradėjo Betelio tarnybą. Brolio pareigos teokratinėje organizacijoje labai atsakingos. Tačiau jo tėvams irgi reikėjo pagalbos. Ši Betelio pora tris ar keturis kartus per metus aplanko savo tėvus ir pasirūpina jais, nors keliaujant ten ir atgal tenka įveikti beveik 3500 kilometrų. Kad tėvams būtų patogiau, jie patys pastatė jiems namą. Tėvų sveikatai labai pablogėjus, būna ir nenumatytų kelionių. Per maždaug 20 tarnybos metų jie iš esmės tam paaukojo visą savo atostogų laiką. Ta pora myli ir gerbia savo tėvus, bet ne mažiau brangina šventos tarnybos privilegijas.

Kitas brolis, jau 36 metus tarnaujantis keliaujančiuoju prižiūrėtoju, susidūrė su sunkiausia, anot jo, gyvenimo problema. Jo 85 metų uošvė, uoliai atsidavusi Jehovai, nebegalėjo gyventi viena — kas nors turėjo jai padėti. Dauguma jos vaikų manė, jog negali pasiimti jos pas save. Vienas giminaitis pasakė tam keliaujančiajam prižiūrėtojui, jog šis su žmona turi palikti savo darbą ir šeimos labui rūpintis motina. Vis dėlto ta pora neatsisakė savo brangios tarnybos, bet neignoravo ir motinos poreikių. Devynerius metus beveik visą laiką motina buvo su jais. Iš pradžių jie gyveno kilnojamame name, paskui įvairiose rajonų suteiktose patalpose. Ilgą laiką tam broliui, tuomet srities prižiūrėtojui, teko keliauti ir vykdyti savo užduotis vienam; jo žmona likdavo su motina ir nuolat ja meilingai rūpinosi. Kas savaitę po sekmadienio sueigų, nepaisydamas nuotolių, vyras važiuodavo joms padėti. Daugelis žinojusių jų padėtį labai vertino tai, ką darė ta pora. Laikui bėgant ir kiti šeimos nariai pajuto paskatą šiek tiek prisidėti. Kadangi ta pasiaukojusi pora neatsisako privilegijos būti specialiaisiais visalaikiais tarnais, tūkstančiai Jehovos tautos narių ir toliau turi iš to naudos.

Šeimos padedami

Jei šeimos nariai supranta specialiosios visalaikės tarnybos vertę, jie visi bendrai gali padėti bent keletui iš savo tarpo dalyvauti šioje tarnyboje.

Tokia šeimyninio bendradarbiavimo dvasia labai padėjo vienai kanadiečių porai, tarnaujančiai misionieriais Vakarų Afrikoje. Jie nelaukė, kol atsitiks nelaimė, ir nemanė, jog viskas bus gerai. Prieš išvykdamas į Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą ruoštis užsienio tarnybai, vyras aptarė su savo jaunesniuoju broliu, kas rūpinsis motina, jeigu ji susirgtų ar nebetektų jėgų. Jaunesnysis brolis, mylėdamas motiną ir suprasdamas misionieriaus darbo vertę, pasakė: „Aš dabar turiu šeimą ir vaikų. Negaliu toli išsikelti ir tarnauti taip kaip tu. Jeigu mamai kas nors atsitiks, aš ja pasirūpinsiu.“

Vienai porai iš Pietų Amerikos rūpintis žmonos pagyvenusia motina labai padėjo jos šeima. Mamą prižiūrėjo viena iš jos seserų su savo vyru, tačiau vėliau pati sesuo susirgo nepagydoma liga. O toliau? Kad išsklaidytų nerimą, tos sesers vyras rašė: „Kol aš ir vaikai gyvi, jūs niekada nemesite misionieriškos tarnybos.“ Vėliau padėjo jaunesnioji sesuo su vyru: jie paliko savo namus, persikėlė pas motiną ir rūpinosi ja iki jos mirties. Kokia puiki bendradarbiavimo dvasia! Visi jie rėmė misionierišką tarnybą.

Tėvai, noriai aukojantys Jehovai

Dažnai šventą tarnybą labai vertina tėvai. Didžiausias turtas, kuriuo jie gali pagerbti Jehovą — jų vaikai (Patarlių 3:9). Daugelis krikščionių tėvų paskatina savo vaikus pradėti visalaikę tarnybą. Kai kurie iš jų pasijunta kaip Ona, atidavusi savo sūnų Samuelį Jehovai „visam laikui“, tai yra tarnauti jam „visą savo gyvenimą“ (1 Samuelio 1:22, 28, Brb red.).

Viena mama rašė savo dukrai į Afriką: „Mes dėkojame Jehovai už nuostabią tau suteiktą privilegiją. Ar begalėjome tikėtis ko geresnio!“ Kitą kartą ji pasakė: „Tiesa, mes kai ką aukojame, nes nesi su mumis, bet koks džiaugsmas matyti, kaip Jehova tavimi rūpinasi!“

Paminėjęs, kokiose aplinkybėse teko atsidurti rūpinantis savo pagyvenusiais tėvais, vienas misionierius iš Ekvadoro rašė: „Didžiausia pagalba mums su žmona buvo mano tėvo maldos. Po jo mirties mano motina pasakė: ‛Nebuvo dienos, kad tėvas neprašytų Jehovos padėti jums likti savo tarnyboje.’“

Pagyvenusiai porai iš Kalifornijos (JAV) buvo malonu, kad vienas iš jos sūnų — visalaikis tarnas. Tam sūnui su žmona tarnaujant Ispanijoje, mirė motina. Kiti šeimos nariai jautė, jog reikės rūpintis tėvu. Visi jie buvo užsiėmę pasaulietišku darbu bei auklėjo savo vaikus, taigi nemanė galį prisiimti tokią pareigą. Jie atkakliai ragino tą porą, užimtą specialiąja visalaike tarnyba, grįžti namo ir pasirūpinti tėvu. Tačiau tėvas, nors jau 79-erių, dar buvo gana stiprus ir turėjo aiškų dvasinį regėjimą. Šeimos sueigoje, visiems pareiškus savo nuomonę, tėvas atsistojo ir tvirtai pasakė: „Aš noriu, kad jie grįžtų į Ispaniją ir tęstų darbą.“ Ta pora taip ir padarė, bet kiek galėdama padėjo savo tėvui. Dabar jie užimti rajono darbu Ispanijoje. Nuo ano pokalbio kiti šeimos nariai ėmė vertinti tos poros užsienio tarnybą. Po kelerių metų vienas iš sūnų paėmė tėvą pas save ir rūpinosi juo iki pat mirties.

Pensilvanijoje (JAV) vienas pateptasis brolis buvo ištarnavęs pionieriumi 40 metų ir, kai sunkiai susirgo ir mirė jo žmona, jam buvo 90. Be daugybės dvasinių vaikų, jis turėjo sūnų ir tris dukteris. Viena iš jo dukterų, visalaikėje tarnyboje jau daugiau kaip 40 metų, kartu su vyru buvo misionieriai, dirbo keliaujamąjį darbą bei tarnavo Betelyje. Ji padėjo sutvarkyti reikalus taip, kad jos tėvui būtų teikiama atitinkama pagalba. Vietiniai broliai irgi prisidėjo: jie atveždavo tėvą Karalystės salėn į sueigas. Vėliau, po savo vyro mirties, duktė paklausė, ar jis norėtų, kad ji atsisakytų Betelio tarnybos ir rūpintųsi juo. Tėvas labai vertina šventus dalykus, todėl suvokė, jog jo poreikiais galėtų būti pasirūpinta kitaip. Taigi jis atsakė: „Tai būtų blogiausia, ką tu padarytum, o dar blogiau, jeigu aš tau tai leisčiau.“

Susirinkimų parama

Kai kurie susirinkimai labai gelbsti specialiesiems visalaikiams tarnams: pasirūpina jų pagyvenusiais tėvais. Susirinkimo nariai ypač vertina tuos, kurie daug metų šitaip tarnauja. Nors krikščioniškų pareigų, paskirtų šiems tarnams, sumažinti neįmanoma, susirinkimai labai palengvina naštą, ir vaikams nereikia palikti savo specialiųjų paskyrimų.

Viena pora iš Vokietijos jau buvo ištarnavusi užsienyje maždaug 17 metų, ir didžiąją to laiko dalį praleidusi keliaujamajame darbe, kai prireikė pagalbos pagyvenusiai vyro motinai. Per savo atostogas jie kasmet padėdavo jai. Kaimynai Liudytojai irgi suteikdavo meilingą paramą. Kai tiems visalaikiams tarnams kritišku momentu reikėjo apsispręsti dėl mamos, vietinio susirinkimo vyresnieji pakvietė juos pasikalbėti. Jie gerai žinojo, kad ta pora nuolat rūpinasi savo motina. Jie suprato jų atliekamos specialiosios tarnybos vertę. Taigi vyresnieji pasiūlė planą, kaip prižiūrėti motiną, o paskui pasakė: „Jums neįmanoma rūpintis ja daugiau, negu rūpinatės dabar; mes padėsime jums, kad galėtumėte tęsti savo tarnybą Ispanijoje.“ Pastaruosius septynerius metus šie vyresnieji taip ir daro.

Vieną brolį, nuo 1967-ųjų tarnaujantį Senegale, labai meilingai parėmė vietinis susirinkimas, kuriam priklauso jo tėvas. Iškilus sunkumams, vyras, pritariamas meilingos žmonos, vienas išvyko į Jungtines Valstijas padėti savo tėvams. Jis pamatė, jog turės pasilikti keletą mėnesių. Padėtis buvo sunki, bet, jam padarius visa, kas įmanoma, susirinkimas pareiškė norą padėti, kad brolis galėtų tęsti misionieriaus tarnybą. Daugiau kaip 18 metų susirinkimo nariai įvairiopai su meile rūpinosi, pirmiausia tėvu (nors jis daugelio iš jų nebepažindavo), o paskui — motina. Ar tai atleido sūnų nuo atsakomybės? Ne; jis dažnai atvykdavo iš Senegalo ir per atostogas padėdavo kaip galėdamas. Vis dėlto daugeliui iš to susirinkimo buvo malonu žinoti, kad jie irgi prisideda: jų dėka ta uoli pora tęsia specialiąją visalaikę tarnybą Senegale.

Jėzus pasakė, kad tie, kurie viską paliko dėl gerosios naujienos, turės šimteriopai brolių, seserų, motinų ir vaikų (Morkaus 10:29, 30). Jehovos tarnai gali patvirtinti šiuos žodžius. Viena pora, dabar tarnaujanti Benine (Vakarų Afrika), tai ypač pajautė, kai du Liudytojai iš jų tėvų susirinkimo pasakė jiems, jog šie nesirūpintų dėl savo tėvų. Jie pridūrė: „Jūsų tėvai yra ir mūsų tėvai.“

Taigi visaip galima parodyti, kad didžiai vertiname šventos tarnybos privilegijas. O gal jūs galite savo dėkingumą išreikšti dar geriau?

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Jie ėmėsi specialiosios visalaikės tarnybos