Nieko nėra geresnio už tiesą

Papasakojo Ch. N. Van Der Beilas

Aš 1941 metų birželį buvau atiduotas gestapui ir išvežtas į Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą netoli Berlyno (Vokietijoje). Čia aš, kalinys Nr. 38190, išbuvau iki gėdingo mirties maršo 1945-ųjų balandį. Bet prieš pereidamas prie tų įvykių, noriu papasakoti, kaip tapau kaliniu.

AŠ GIMIAU Roterdame (Nyderlandai) 1914 metais, netrukus po I pasaulinio karo pradžios. Tėvas buvo geležinkelio darbuotojas ir mes gyvenome mažame bute netoli geležinkelio linijos. Baigiantis karui 1918-aisiais matydavau daug švilpiančių pro šalį traukinių, vadinamų sanitariniais. Be abejo, jie buvo pilni sužeistų kareivių, vežamų iš fronto namo.

Sulaukęs 12 metų, palikau mokyklą norėdamas įsidarbinti. Po aštuonerių metų pasirašiau sutartį dirbti padavėju keleiviniame laive ir ketverius metus plaukiojau tarp Nyderlandų ir Jungtinių Valstijų.

Kai 1939 metų vasarą stovėjome Niujorko uoste, tvyrojo kito pasaulinio karo grėsmė. Todėl vienam vyrui įlipus į mūsų laivą ir pasiūlius knygą Valdžia, pasakojančią apie teisingą vyriausybę, mielai ją paėmiau. Sugrįžęs į Roterdamą, pradėjau ieškoti darbo krante, nes gyvenimas jūroje atrodė nebesaugus. Rugsėjo 1-ąją Vokietija įsiveržė Lenkijon ir tautos pasinėrė į II pasaulinį karą.

Sužinau Biblijos tiesą

Vieną 1940 metų kovo sekmadienio rytą man svečiuojantis pas savo vedusį brolį, prie durų paskambino Jehovos Liudytojas. Pasakiau, kad jau turiu knygą Valdžia ir paklausiau jo apie dangų ir kas ten eina. Susilaukiau tokio aiškaus ir logiško atsakymo, kad tariau sau: ‛Tai yra tiesa.’ Daviau jam savo adresą ir pakviečiau apsilankyti.

Vos po trijų apsilankymų, per kuriuos išsamiai kalbėjomės Biblijos temomis, aš pradėjau kartu su tuo Liudytoju skelbti per namus. Kai ateidavome į teritoriją, jis parodydavo man, kur pradėti, ir aš skelbdavau vienas. Tuo metu daugeliui naujokų tokia būdavo skelbimo darbo pradžia. Man patarė, jog norėdamas būti nematomas gatvėje, visada turiu pristatyti literatūrą priebutyje. Karo pradžioje reikėjo būti atsargiam.

Praėjus trims savaitėms, 1940 metų gegužės 10 dieną, vokiečių armija užėmė Nyderlandus, o gegužės 29-ąją reicho komisaras Zeisas-Inkvartas paskelbė, kad Jehovos Liudytojų organizacijos veikla uždrausta. Susitikdavome tik mažomis grupelėmis ir stengėmės savo sueigų vietas laikyti paslaptyje. Ypač mus stiprino keliaujančiųjų prižiūrėtojų apsilankymai.

Aš buvau didelis rūkorius; kai pasiūliau cigaretę su manimi studijavusiam Liudytojui ir sužinojau, jog jis nerūko, pasakiau: „Aš niekada negalėčiau mesti rūkyti!“ Tačiau po trumpo laiko eidamas gatve pagalvojau: ‛Jei aš ruošiuosi būti Liudytoju, noriu būti tikras Liudytojas.’ Todėl niekada daugiau neberūkiau.

Pasirenku tiesą

1940-ųjų birželį, praėjus mažiau nei trims mėnesiams po susitikimo su Liudytoju prie savo brolio durų, aš išreiškiau pasiaukojimą Jehovai ir pasikrikštijau. Po keleto mėnesių, 1940 metų spalį, pradėjau visalaikę pionieriaus tarnybą. Tuo metu man davė vadinamąjį pionieriaus švarką. Jame buvo daug kišenių knygoms bei bukletams ir jį galėdavau dėvėti po apsiaustu.

Apskritai nuo vokiečių okupacijos pradžios Jehovos Liudytojus sistemingai persekiodavo ir areštuodavo. Vieną 1941 metų vasario rytą kartu su keliais Liudytojais buvau lauko tarnyboje. Jie lankė žmones iš vienos namų eilės pusės, o aš iš kitos iki mums susieinant. Po kurio laiko nuėjau pažiūrėti, kodėl jie užtrunka, ir sutikau vyrą, kuris manęs paklausė: „Ar ir tu turi kokią nors iš šių mažų knygelių?“

„Taip“, — atsakiau. Jis iš karto mane areštavo ir nuvedė į policiją. Išbuvau areštinėje beveik keturias savaites. Dauguma karininkų buvo draugiški. Kol žmogaus neperduodavo gestapui, jį galėdavo paleisti laisvėn — tik reikėdavo pasirašyti atspausdintą pareiškimą, kad jis daugiau nebeplatins biblinės literatūros. Kai manęs paprašė pasirašyti tokį pareiškimą, aš atsakiau: „Net jei pasiūlytumėte man vieną ar du milijonus guldenų, vis tiek nepasirašyčiau.“

Dar kiek palaikę, mane perdavė gestapui. Paskui buvau išvežtas Vokietijon, į Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą.

Gyvenimas Zachsenhauzene

Kai 1941 metų birželį atsidūriau Zachsenhauzene, ten jau buvo apie 150 Liudytojų — daugiausia vokiečių. Mes, nauji kaliniai, buvome nusiųsti į tą skyrių, kurį vadino izoliatoriumi. Čia broliai krikščionys rūpinosi mumis ir ruošė tam, kas mūsų laukia. Po savaitės iš Nyderlandų atvežė kitą Liudytojų partiją. Iš pradžių mums liepė stovėti vienoje vietoje priešais barakus nuo septintos iki aštuonioliktos valandos. Kai kada kaliniai turėdavo tai daryti kasdien visą savaitę arba ilgiau.

Broliai, nepaisydami šiurkštaus elgesio su jais, suprato, kad būtina išlikti organizuotiems ir maitintis dvasiškai. Kasdien kam nors skirdavo pasiruošti apibūdinti Biblijos citatą. Vėliau rikiuotės kieme, Liudytojai pavieniui prieidavo prie to brolio ir pasiklausydavo, ką jis būdavo paruošęs. Vienaip ar kitaip literatūra reguliariai pasiekdavo stovyklą; mes paprastai susirinkdavome kas sekmadienį ir drauge studijuodavome tuos biblinius leidinius.

Kažkaip į Zachsenhauzeną pateko 1941 metų vasarą Jungtinėse Valstijose, Sent Lujyje vykusiame kongrese pristatyta knyga „Vaikai“. Norėdami, kad būtų kuo mažiausia rizika knygą rasti ir sunaikinti, mes ją išardėme dalimis ir taip paleidome per rankas, kad visi broliai galėtų paeiliui skaityti ją.

Po kurio laiko stovyklos vadovybė sužinojo apie mūsų rengiamas sueigas. Todėl Liudytojai buvo išskirstyti ir apgyvendinti įvairiuose barakuose. Tai suteikė mums puikią progą skelbti kitiems kaliniams ir daugelis lenkų, ukrainiečių bei kitų priėmė tiesą.

Nacistai neslėpė savo užmačių palaužti arba nužudyti bibelforšerius (Biblijos Tyrinėtojus) — taip vadindavo Jehovos Liudytojus. Galiausiai mus ėmė žiauriai persekioti. Buvo pasakyta, kad išeisime į laisvę, jei pasirašysime pažymėjimą, jog atsisakome savo tikėjimo. Kai kurie broliai ėmė svarstyti: „Būdamas laisvas, galiu daugiau nuveikti Jehovos tarnyboje.“ Nors keletas ir pasirašė, dauguma mūsų brolių liko ištikimi nepaisydami viso nepritekliaus, pažeminimo ir blogo elgesio su jais. Apie kai kuriuos iš pasirašiusių asmenų daugiau niekada nebegirdėjome. Tačiau, laimei, kiti iš jų vėliau atsigavo ir tebėra veiklūs Liudytojai.

Mus reguliariai versdavo stebėti tokias žiaurias kūno bausmes kaliniams kaip 25 lazdos smūgiai. Kartą turėjome žiūrėti, kaip pakorė keturis vyrus. Tokie įvykiai labai paveikia žmogų. Vienas brolis, aukštas gražus vyras, su kuriuo gyvenome viename barake, pasakė man: „Prieš čia atvykdamas, aš negalėdavau žiūrėti į kraują, nes pasidarydavo bloga. Bet dabar aš tapau nebejautrus.“ Nors mes galbūt pasidarėme nejautrūs, bet ne beširdžiai. Reikia pasakyti, kad aš niekada nepykau ant mūsų persekiotojų ir nejaučiau neapykantos jiems.

Kurį laiką dirbau komandoje (darbo brigadoje); paskui patekau į ligoninę turėdamas aukštą temperatūrą. Manimi rūpinosi malonus gydytojas norvegas bei slaugas iš Čekoslovakijos ir jų gerumas galbūt išgelbėjo man gyvybę.

Mirties maršas

1945 metų balandį buvo aišku, kad Vokietija pralaimėjo karą. Iš vakarų greitai artėjo Vakarų sąjungininkai, o iš rytų — sovietai. Nacistams buvo neįmanoma per kelias dienas koncentracijos stovyklose nužudyti šimtus tūkstančių žmonių ir sunaikinti jų kūnus nepaliekant jokio pėdsako. Todėl jie nutarė nužudyti ligonius, o kitus kalinius perkelti į artimiausius uostus. Ten juos planavo susodinti į laivus ir paskandinti jūroje.

Iš Zachsenhauzeno maždaug 26000 kalinių maršas prasidėjo balandžio 20-osios naktį. Prieš palikdami stovyklą, savo sergančius brolius išvedėme iš ligoninės. Suradome vežimą, kuriuo būtų galima juos transportuoti. Iš viso mūsų buvo 230 asmenų iš šešių šalių. Tarp ligonių buvo brolis Artūras Vinkleris, labai prisidėjęs prie darbo plėtros Nyderlanduose. Mes, Liudytojai, buvome paskutinieji to maršo eisenoje ir nuolat skatinome vienas kitą žengti pirmyn.

Maršo pradžioje žygiavome 36 valandas be poilsio. Išsekęs ir pailsęs, aš eidamas tiesiog užmigdavau. Tačiau atsilikti arba sustoti pailsėti buvo rizikinga, nes sargybiniai galėjo nušauti. Naktį miegodavome atvirame lauke arba miškuose. Maisto trūko arba visai nebuvo. Kai sunku būdavo kentėti skausmą dėl alkio, aš laižydavau dantų pastą, dovanotą mums Švedijos Raudonojo Kryžiaus.

Kartą, kai vokiečių sargybiniai nebežinojo, kur yra rusų ir JAV kariuomenė, mes praleidome miške keturias dienas. Tai buvo lemtinga, nes nebepasiekėme laiku Liubeko įlankos, kur mus norėta susodinti į laivus, turėjusius būti mūsų kapu vandenyje. Galop po 12 dienų trukusio maždaug 200 kilometrų maršo, pasiekėme Krivico mišką. Jis yra netoli Šverino — miesto, esančio apie 50 kilometrų nuo Liubeko.

Sovietai buvo mums iš dešinės, o amerikiečiai — iš kairės. Iš didelių pabūklų gaudimo ir nepaliaujamo šaudymo supratome, kad esame netoli fronto linijos. Vokiečių sargybinius apėmė panika; kai kurie pabėgo, o kiti pakeitė savo karines uniformas į kalinių apdarą nutraukę jį nuo mirusiųjų tikėdamiesi būti neatpažinti. Kilus sumaiščiai, mes, Liudytojai, susibūrėme melsti vadovavimo.

Atsakingi broliai nutarė, kad reikia keliauti ankstyvą kitos dienos rytą link JAV kariuomenės. Nors maždaug pusė mirties maršo kalinių kelyje mirė arba buvo nužudyti, visi Liudytojai išliko gyvi.

Kažkokie karininkai kanadiečiai nuvežė mane į Nijmegeno miestą, kur gyveno mano sesuo. Bet atkeliavęs sužinojau, kad ji išsikėlusi. Todėl pasukau pėsčiomis į Roterdamą. Laimei, pakeliui vienas nuosavo automobilio vairuotojas pasisiūlė paimti mane ir nuvežė tiesiai į vietą.

Tiesa — mano gyvenimas

Tą pačią dieną, kai atvažiavau į Roterdamą, parašiau pareiškimą tarnauti pionieriumi. Po trijų savaičių mane paskyrė į Zutfeno miestą, kur tarnavau pusantrų metų. Per tą laiką aš šiek tiek sustiprėjau fiziškai. Paskui buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju — taip vadina keliaujančius tarnus. Po keleto mėnesių buvau pakviestas į Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą Pietų Lansinge (Niujorko valstija). Baigęs 12-ąją tos mokyklos laidą 1949 metų vasarį, gavau paskyrimą į Belgiją.

Mano tarnyba Belgijoje buvo įvairiopa, įskaitant maždaug aštuonerių metų tarnystę filiale bei dešimtmečius trukusį keliaujamąjį darbą ir rajono, ir srities prižiūrėtoju. 1958 metais vedžiau Žustiną, tapusią mano kelionių bendražyge. Dabar, kad ir slegiamas metų naštos, vis dar džiaugiuosi tarnaudamas tam tikrą laiką keliaujančiojo prižiūrėtojo pavaduotoju.

Prisimindamas savo tarnybą, tikrai galiu pasakyti: „Nieko nėra geresnio už tiesą.“ Žinoma, ne visada būna lengva. Supratau, kad reikia mokytis iš savo klaidų ir trūkumų. Todėl kalbėdamasis su jaunimu, aš dažnai sakau: „Jūs taip pat padarysite klaidų ir galbūt net labai nusižengsite, tačiau nemeluokite apie tai. Aptarkite tą dalyką su savo tėvais arba su kuriuo nors vyresniuoju ir paskui pasitaisykite, kur reikia.“

Per savo beveik 50 metų visalaikę tarnystę Belgijoje turėjau privilegiją matyti, kaip tie, kuriuos pažinojau dar vaikus, tarnauja vyresniaisiais ir rajono prižiūrėtojais. Mačiau, kaip šalyje Karalystės skelbėjų pagausėjo nuo maždaug 1700 iki 27000.

Aš klausiu savęs: „Ar yra palaimingesnis gyvenimo būdas negu tarnystė Jehovai?“ Niekada nebuvo, nėra ir nebus. Meldžiu, kad ir toliau abu su žmona būtume Jehovos vadovaujami bei laiminami ir galėtume tarnauti jam amžinai.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su savo žmona netrukus po mūsų jungtuvių 1958 metais