Aristarchas — ištikimas draugas

ARISTARCHAS buvo vienas iš daugelio patikimų apaštalo Pauliaus bendražygių. Kas tau ateina į galvą, kai išgirsti jo vardą? Ar prisimeni nors ką? Ar galėtum pasakyti, koks buvo jo vaidmuo ankstyvosios krikščionybės istorijoje? Gal Aristarchas ir nėra vienas iš mums geriausiai žinomų Biblijos personažų, vis dėlto jis yra minimas daugelyje epizodų, atpasakotų Krikščionių Graikiškuosiuose Raštuose.

Tad kas buvo Aristarchas? Kokie buvo jo santykiai su Pauliumi? Kodėl Aristarchą galima vadinti ištikimu draugu? Ir ko mes galime išmokti iš jo pavyzdžio?

Pirmą kartą Apaštalų darbų knygoje Aristarchas paminimas dramatiškomis aplinkybėmis — isteriškai miniai šaukiant ir keliant sąmyšį Efezo mieste (Apaštalų darbai 19:23-41). Miniatiūrinių netikros deivės Artemidės šventovių gamyba iš sidabro buvo pelningas Demetrijo ir kitų Efezo sidabrakalių verslas. Taigi, kai dėl Pauliaus skelbimo kampanijos tame mieste daugelis žmonių paliko netyrą šios deivės garbinimą, Demetrijas sukurstė kitus amatininkus. Jis pasakė jiems, kad Pauliaus skelbimas ne tik kelia grėsmę jų finansiniam saugumui, bet ir gali sužlugdyti Artemidės garbinimą.

Negalėdama surasti Pauliaus, įtūžusi minia jėga nutempė jo draugus Aristarchą ir Gajų į teatrą. Kadangi šis dvejetas jau buvo dideliame pavojuje, Pauliaus draugai maldavo, „kad jis neitų į teatrą“.

Įsivaizduok ten save. Kokias dvi valandas isteriška minia šūkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“ Būdami tos fanatiškos minios rankose, net neturėdami galimybių kalbėti, kad apsigintų, Aristarchas ir Gajus patyrė baisų išmėginimą. Jie, matyt, nežinojo, ar išliks gyvi. Laimei, išliko. Iš tikrųjų dėl Luko pasakojimo gyvumo kai kurie mokslininkai daro prielaidą, kad jis rėmėsi tai mačiusių liudytojų parodymais, galbūt pačių Aristarcho ir Gajaus.

Galiausiai miesto raštininkas nutildė triukšmą. Aristarchas ir Gajus turėjo pajusti begalinį palengvėjimą, išgirdę iš jo objektyvų jų nekaltumo pripažinimą ir paskui stebėdami, kaip sąmyšis aplink juos baigiasi.

Kaip tu jaustumeis po panašaus išgyvenimo? Ar nuspręstum, kad ne tau būti misionieriumi, Pauliaus palydovu, kad tai per daug pavojinga ir tau geriau būtų siekti ramesnio gyvenimo? Aristarchas taip nemanė! Būdamas iš Tesalonikos, jis, matyt, jau gerai suprato gerosios naujienos skelbimo pavojus. Kai Paulius vos prieš keletą metų skelbė jo mieste, čia taip pat kilo riaušės (Apaštalų darbai 17:1-9; 20:4). Aristarchas liko su Pauliumi.

Iš Graikijos į Jeruzalę

Praėjus keliems mėnesiams po sidabrakalių riaušių, kai Paulius buvo Graikijoje ir, norėdamas nuvykti į Jeruzalę, rengėsi plaukti Sirijon, „žydai rezgė prieš jį sąmokslą“ (Apaštalų darbai 20:2, 3). Ką per šiuos pavojus randame su Pauliumi? Aristarchą!

Ši nauja grėsmė privertė Paulių, Aristarchą bei jų draugus pakeisti planus ir pirmiausia leistis per Makedoniją, po to su sustojimais keliauti palei Mažosios Azijos pakrantę ir galiausiai Pataroje sėsti į laivą, plaukiantį į Finikiją (Apaštalų darbai 20:4, 5, 13-15; 21:1-3). Šios kelionės tikslas greičiausiai buvo pristatyti Makedonijos ir Achajos krikščionių aukas skurstantiems jų broliams Jeruzalėje (Apaštalų darbai 24:17; Romiečiams 15:25, 26). Kartu keliavo nemažas skaičius žmonių — galbūt dėl šios jiems atskirų susirinkimų patikėtos pareigos. Nėra abejonės, kad tokia didelė grupė galėjo jaustis saugesnė.

Aristarchas turėjo didelę privilegiją lydėti Paulių iš Graikijos į Jeruzalę. O kitą kartą jiems teko keliauti net iš Judėjos į Romą.

Kelionė į Romą

Šį kartą viskas buvo kitaip. Dvejus metus Paulius išbuvo sulaikytas Cezarėjoje, šaukėsi ciesoriaus ir surakintas buvo pasiųstas į Romą (Apaštalų darbai 24:27; 25:11, 12). Pabandyk įsivaizduoti, kaip jautėsi Pauliaus palydovai. Kelionė iš Cezarėjos į Romą turėjo būti ilga ir dėl nenuspėjamos baigties emociškai sekinanti. Kas galėjo vykti su juo, kad teiktų paramą ir pagalbą? Dvejetas žmonių buvo parinkti ar pasisiūlė patys. Tai buvo Aristarchas ir Lukas — Apaštalų darbų knygos rašytojas (Apaštalų darbai 27:1, 2).

Kaip Lukui ir Aristarchui pavyko įsėsti į tą patį laivą pirmojoje kelio į Romą atkarpoje? Istorikas Džiuzepė Ričoti spėja: „Šiedu įsėdo į laivą kaip paprasti keleiviai... arba, labiau įtikima, buvo įleisti dėl šimtininko gerumo, kuris apsimetė palaikęs juos Pauliaus vergais, mat įstatymas leido, kad Romos pilietį lydėtų pora vergų.“ Kaip turėjo džiaugtis Paulius dėl jų buvimo kartu ir padrąsinimo!

Lukas ir Aristarchas parodė savo meilę Pauliui aukodamiesi bei rizikuodami. Tiesą sakant, jie ir buvo patekę į gyvybei grėsmę keliančias aplinkybes, kai kartu su savo draugu belaisviu patyrė laivo sudužimą prie Maltos salos (Apaštalų darbai 27:13—28:1).

Pauliaus „kalėjimo draugas“

Kai Paulius 60—61 m. e. m. rašė savo laiškus kolosiečiams ir Filemonui, Aristarchas bei Lukas vis dar buvo Romoje šalia jo. Apie Aristarchą ir Epafrą užsimenama kaip apie Pauliaus „kalėjimo draugus“ (Kolosiečiams 4:10, 14; Filemonui 23, 24). Taigi, matyt, kurį laiką Aristarchas kartu su Pauliumi buvo nelaisvėje.

Nors Paulius Romoje kalėjo mažiausiai dvejus metus, jam buvo leista sargybos prižiūrimam gyventi savo išsinuomotame name, kur jis galėjo skelbti gerąją naujieną lankytojams (Apaštalų darbai 28:16, 30). Aristarchas, Epafras, Lukas ir kiti tada rūpinosi Pauliumi, padėjo jam bei palaikė.

„Paguoda“

Koks paveikslas iškyla, apsvarsčius įvairius epizodus, kuriuose Aristarchas pasirodo įkvėptuose Biblijos pasakojimuose? Pagal rašytoją V. D. Tomą, Aristarchas „išsiskiria kaip žmogus, kuris drąsiai sutiko pasipriešinimą ir išliko ištikimas, pasiryžęs tarnauti nenuilstamai. Jis pasižymi kaip žmogus, kuris mylėjo Dievą ne tik palankiu metu, kai iš dangaus žydrynės švietė saulė, bet ir patyčių bei audrų metu“.

Paulius sako, kad Aristarchas ir kiti jam buvo „paguoda“ (graikiškai pa·re·go·riʹa), tai yra paguodos šaltinis (Kolosiečiams 4:10, 11). Taigi, guosdamas ir drąsindamas Paulių, Aristarchas buvo tikras draugas sunkiais laikais. Kelerių metų bendravimas ir draugystė su apaštalu turėjo jam teikti pasitenkinimą ir dvasiškai praturtinti.

Mes gal ir nepateksime į tokias dramatiškas aplinkybes, kaip kad Aristarchas. Bet vis dėlto panaši ištikimybė Kristaus dvasiniams broliams ir Jehovos organizacijai reikalinga visiems, kurie dabar yra krikščionių susirinkime. (Palygink Mato 25:34-40.) Galbūt bendragarbintojai, kuriuos mes pažįstame, anksčiau ar vėliau patirs sunkius išmėginimus arba sielvartą dėl netekties, ligų ar kitų rūpesčių. Likdami jiems atsidavę ir suteikdami pagalbą, paguodą bei padrąsinimą, galime rasti džiaugsmo ir įrodyti esą ištikimi draugai. (Palygink Patarlių 17:17; Apaštalų darbai 20:35.)