Pauliaus bendradarbiai. Kas jie buvo?

BIBLINĖJE Apaštalų darbų knygoje bei Pauliaus laiškuose užsimenama apie kokį šimtą asmenų, pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo narių, palaikiusių ryšius su „tautų apaštalu“ (Romiečiams 11:13, NTJ). Apie keletą iš jų žinoma nemažai. Galbūt tu girdėjai apie Apolo, Barnabo bei Silo veiklą. Kita vertus, tikriausiai nedaug ką tepasakytume apie Archipą, Damaridę, Klaudiją, Liną, Persidę, Pudentą ir Sopatrą.

Įvairiais laikotarpiais bei skirtingomis aplinkybėmis daugelis asmenų aktyviai rėmė Pauliaus tarnybą. Pavyzdžiui, Aristarchas, Lukas ir Timotiejus tarnavo kartu su apaštalu daugelį metų. Kai jis kalėjo arba keliavo, kai kurie buvo su juo kartu — kaip kelionių draugai, šeimininkai ar šeimininkės. Liūdna, tačiau kiti, kaip Aleksandras, Demas, Figelas bei Hermogenas, neišsaugojo krikščioniško tikėjimo.

Apie dar keletą Pauliaus draugų, pavyzdžiui, Asinkritą, Filologą, Hermą ar Juliją žinome dar mažiau — tik jų vardus. Apie Nerėjo seserį, Rufo motiną ar Chlojės namiškius nežinome nė tiek (Romiečiams 16:13-15; 1 Korintiečiams 1:11). Nors ir mažai informacijos turime apie šiuos gal šimtą asmenų, jos tyrinėjimas atskleidžia, kaip darbavosi apaštalas Paulius. Be to, tai moko mus, kad gera būti apsuptam daugybės bendratikių ir glaudžiai darbuotis su jais.

Kelionių draugai, šeimininkai bei šeimininkės

Pauliaus tarnyba buvo susijusi su daugybe kelionių. Vienas rašytojas apskaičiavo, jog vien pagal Apaštalų darbų aprašymą atstumas, kurį Paulius nukeliavo sausuma ir jūra, siekia maždaug 16000 kilometrų. Keliauti tuomet buvo ne tik sunku, bet ir pavojinga. Jam teko susidurti su įvairiais sunkumais: pergyventi laivo sudužimą, patirti upių pavojus ir plėšikų antpuolius, patirti dykumos bei jūrų ir kitokius pavojus (2 Korintiečiams 11:25, 26). Todėl Paulius retai keliavo vienas.

Tie, kurie lydėdavo Paulių, turėjo būti draugystės, padrąsinimo ir praktinės pagalbos šaltinis. Kartais Paulius palikdavo juos rūpintis naujai įtikėjusiųjų dvasiniais poreikiais (Apaštalų darbai 17:14; Titui 1:5). Tačiau dėl saugumo ir pagalbos susidūrus su negandomis buvo patikimiau keliauti su draugais. Todėl tokie žmonės, kaip Sopatras, Sekundas, Gajus bei Trofimas, žinomi kaip Pauliaus kelionių draugai, daug prisidėjo prie jo tarnybos sėkmės (Apaštalų darbai 20:4).

Ne mažiau svarbi buvo ir šeimininkų bei šeimininkių pagalba. Atvykęs į miestą, kuriame ketindavo surengti skelbimo kampaniją ar tik pernakvoti, Paulius pirmiausia turėdavo susirasti nakvynę. Bet kam, keliavusiam tiek daug, kiek Paulius, tiesiogine prasme neišvengiamai būtų tekę miegoti daugybėje įvairių lovų. Jis visuomet galėdavo apsistoti užeigos namuose, tačiau, anot istorikų, tai buvo „pavojingos ir nesaugios vietos“. Todėl, kai būdavo įmanoma, Paulius tikriausiai pasilikdavo pas bendratikius.

Kai kurių Pauliaus šeimininkų bei šeimininkių vardai yra žinomi: tai Akvilas ir Priska, Filemonas, Gajus, Jasonas, Lidija, Mnasonas ir Pilypas (Apaštalų darbai 16:14, 15; 17:7; 18:2, 3; 21:8, 16; Romiečiams 16:23; Filemonui 1, 22). Filipuose, Tesalonikoje bei Korinte toks prieglobstis Pauliui buvo punktas, iš kurio jis organizavo savo misionierišką veiklą. Be to, Korinte Ticijus Justas priėmė apaštalą į savo namus — paruošė vietą, iš kur šis galėtų toliau skelbti (Apaštalų darbai 18:7).

Daugybė draugų

Kaip ir galima tikėtis, apie Pauliaus pažįstamus asmenis prisimenama skirtingai dėl nevienodų bendravimo su jais aplinkybių. Pavyzdžiui, Febė, Marija, Persidė, Trifena ir Trifosa buvo bendratikės, giriamos už savo darbštumą ir sunkų triūsą (Romiečiams 16:1, 2, 6, 12). Paulius pakrikštijo Krispą, Gajų ir Stepono namiškius. Dionizas ir Damaridė priėmė iš jo tiesos žinią Atėnuose (Apaštalų darbai 17:34; 1 Korintiečiams 1:14, 16). Įtikėję pirma Pauliaus Andronikas ir Junija, „didžiai gerbiami apaštalų draugėje“, apibūdinami kaip ‛kalėję su juo’. Galbūt kažkuriuo metu jie buvo su juo kalėjime. Apie juodu, taip pat apie Erodioną, Jasoną, Liucijų bei Sosipatrą, Paulius kalbėjo kaip apie savo „gimines“ (Romiečiams 16: 7, 11, 21, Šventasis Raštas, vertė A. Vėlius). Nors čia pavartotas graikiškas žodis gali reikšti „tautiečiai“, pirmoji jo reikšmė yra „tos pačios kartos kraujo giminaičiai“.

Daug Pauliaus draugų keliaudavo dėl gerosios naujienos. Be jau gerai žinomų kelionės draugų, yra ir Achaikas, Fortunatas bei Steponas, kurie atkeliavo iš Korinto į Efezą aptarti su Pauliumi savo susirinkimo dvasinės būklės. Artemas ir Tichikas buvo pasirengę keliauti, kad susitiktų Kretos saloje tarnaujantį Titą, o Zenas išsiruošė į kelionę su Apolu (1 Korintiečiams 16:17; Titui 3:12, 13).

Yra ir tokių, apie kuriuos Paulius pateikė smulkių bei patrauklių detalių. Pavyzdžiui, mums pranešama, kad Epenetas buvo ‛pirmasis įtikėjęs Azijoje’, Erastas — „miesto iždininkas“ Korinte, Lukas — gydytojas, Lidija — prekiautoja purpuru, o Tercijus — sekretorius, parašęs Pauliaus laišką romiečiams (Romiečiams 16:5, 22, 23; Apaštalų darbai 16:14; Kolosiečiams 4:14). Tuos, kurie norėtų daugiau sužinoti apie minėtus asmenis, šios nuotrupos erzina savo glaustumu.

Kiti Pauliaus draugai gaudavo asmeninių pranešimų; jie užrašyti Biblijoje. Pavyzdžiui, savo Laiške kolosiečiams Paulius ragina Archipą: „Žiūrėk, kad vykdytum tarnystę, kurią gavai Viešpatyje!“ (Kolosiečiams 4:17) Evodija ir Sintichė, matyt, turėjo išspręsti asmeninį ginčą. Todėl Paulius per neįvardytą „ištikimą bičiulį“ Filipuose paragino jas „būti vienos minties Viešpatyje“ (Filipiečiams 4:2, 3). Be abejo, tai naudingas patarimas mums visiems.

Ištikimi pagalbininkai įkalinimo metu

Paulius buvo kalėjime kelis kartus (2 Korintiečiams 11:23). Tais atvejais vietiniai krikščionys, jei tokių būdavo, siekdami palengvinti jo padėtį, darė, ką galėjo. Kai Paulius pirmąjį kartą kalėjo Romoje, jam buvo leista dvejiems metams išsinuomoti namą, tad jo draugai galėjo jį lankyti (Apaštalų darbai 28:30). Tuo metu jis parašė laiškus Efezo, Filipų bei Kolosų susirinkimams, taip pat Filemonui. Iš jų mes daug sužinome apie tuos, kurie buvo Pauliui artimi jo įkalinimo metu.

Pavyzdžiui, Romoje su Pauliumi susitiko Onesimas, pabėgęs Filemono vergas, ir Tichikas, turėjęs lydėti grįžtantį pas šeimininką Onesimą (Kolosiečiams 4:7-9). Be to, čia buvo Epafroditas. Veždamas savo susirinkimo dovaną, jis atliko ilgą kelionę iš Filipų ir po to susirgo (Filipiečiams 2:25; 4:18). Romoje su Pauliumi artimai bendradarbiavo Aristarchas, Morkus ir Jėzus, vadinamas Justu, apie kuriuos Paulius pasakė: „Jie vieninteliai su manimi darbuojasi Dievo karalystei; jie yra tapę mano paguoda“ (Kolosiečiams 4:10, 11). Be šių ištikimųjų, ten buvo gerai žinomas Timotiejus ir Lukas, taip pat Demas, kuris vėliau, pamilęs šį pasaulį, paliko Paulių (Kolosiečiams 1:1; 4:14; 2 Timotiejui 4:10; Filemonui 24).

Matyt, nė vienas jų nebuvo romietis, tačiau jie buvo ten, šalia Pauliaus. Galbūt kai kas atvyko tik padėti, kol jis kalėjo. Nėra abejonių, jog kai kurie buvo jo pasiuntiniai vietoje, kiti buvo išsiųsti toli atlikti atsakingas užduotis, o dar kitiems Paulius diktuodavo laiškus. Koks iškalbingas įrodymas, kad visi šie žmonės buvo labai atsidavę ir ištikimi Pauliui bei Dievo darbui!

Iš kai kurių Pauliaus laiškų pabaigos suvokiame, kad, be tų kelių mums žinomų asmenų, jį tikriausiai supo didelis būrys krikščionių brolių bei seserų. Įvairiomis progomis jis rašė: „Jus sveikina visi šventieji“ ir „Tave sveikina visi esantys su manimi“ (2 Korintiečiams 13:12b; Titui 3:15; Filipiečiams 4:22).

Antrą, lemiamą kartą įkalintas Romoje, kai grėsmingai artėjo kankinio mirtis, Paulius labai daug mąstė apie savo bendradarbius. Jis vis dar veiksmingai vadovavo ir prižiūrėjo kai kurių iš jų veiklą. Titas ir Tichikas buvo išsiųsti su svarbiomis užduotimis, Krescentas išvyko į Galatiją, Erastas pasiliko Korinte, sergantis Trofimas buvo paliktas Milete, o Morkus su Timotiejumi turėjo atvykti pas jį. Tačiau Lukas buvo šalia Pauliaus, o kai apaštalas rašė savo Antrąjį laišką Timotiejui, sveikinimus perdavė ir keletas kitų tikinčiųjų, tarp jų Eubulas, Pudentas, Linas bei Klaudija. Jie, be abejo, darė, ką galėjo, kad padėtų Pauliui. Tuo pat metu pats Paulius siuntė sveikinimus Priskai ir Akvilui bei Onesiforo namiškiams. Liūdna, tačiau tuo sunkiu metu jį paliko Demas, o Aleksandras padarė jam daug skriaudos (2 Timotiejui 4:9-21).

‛Mes esame Dievo bendradarbiai’

Paulius retai kada skelbdavo vienas. „Susidaro įspūdis, — sako apžvalgininkas E. Erlis Elisas, — kad tai misionierius, turintis daugybę draugų. Iš tikrųjų vargu ar kada nors rastume Paulių be jų.“ Vadovaujamas Dievo šventosios dvasios, apaštalas sugebėjo sutelkti daug žmonių ir organizuoti veiksmingas misionieriškas kampanijas. Jis buvo apsuptas artimų draugų, laikinų padėjėjų, kai kurių valingų asmenybių ir daugybės nuolankių tarnų. Tačiau šie buvo ne tik bendradarbiai. Galbūt jie neilgai darbavosi su Pauliumi, bet juos siejo krikščioniška meilė bei draugystė.

Apaštalas Paulius turėjo tai, kas vadinama „draugystės talentu“. Jis labai stengėsi, kad geroji naujiena pasiektų tautas, bet nemanė to padaryti vienas. Jis bendradarbiavo su organizuotu krikščionių susirinkimu ir išnaudojo visas galimybes. Paulius nesididžiavo pasiektais rezultatais, bet nuolankiai pripažino, kad jis tik tarnas, o visa šlovė turi atitekti Dievui — augintojui (1 Korintiečiams 3:5-7; 9:16; Filipiečiams 1:1).

Pauliaus laikmetis skyrėsi nuo mūsų dienų, tačiau ir šiandien nė vienas krikščionių susirinkime neturėtų manyti galįs ar turįs būti nepriklausomas. Veikiau visuomet turėtume darbuotis su Dievo organizacija, vietiniu susirinkimu ir bendratikiais. Tiek palankiu, tiek sunkiu metu mums reikia jų pagalbos, paramos bei paguodos. Mes turime vertingą privilegiją būti ‛pasaulinės brolijos’ dalis (1 Petro 5:9). Jei ištikimai ir su meile darbuojamės ranka rankon, bendradarbiaudami su visais broliais, tuomet, kaip ir Paulius, galime pasakyti, jog ‛esame Dievo bendradarbiai’ (1 Korintiečiams 3:9).

[Iliustracijos 31 puslapyje]

APOLAS

ARISTARCHAS

BARNABAS

LIDIJA

ONESIFORAS

TERCIJUS

TICHIKAS