Epafras — „ištikimas Kristaus tarnas“
KAS įkūrė krikščionių susirinkimus Korinte, Efeze ir Filipuose? Turbūt nedvejodamas atsakytumei: ‛Paulius, „tautų apaštalas“’ (Romiečiams 11:13, ŠvR). Tu būtumei teisus.
O kas subūrė susirinkimus Kolosuose, Hierapolyje bei Laodikėjoje? Nors negalime būti tikri, galbūt tai padarė žmogus, vardu Epafras. Šiaip ar taip, apie šį evangelistą turbūt norėtumei žinoti daugiau, — juk jis vadinamas „ištikimu Kristaus tarnu“ (Kolosiečiams 1:7).
Evangelistas iš Liko slėnio
Epafro vardas yra „Epafrodito“ santrumpa. Bet Epafro nereikia painioti su Epafroditu iš Filipų. Epafras gyveno Kolosuose, viename iš trijų krikščionių susirinkimų centrų Liko upės slėnyje, Mažojoje Azijoje. Kolosai buvo tik 18 kilometrų nuo Laodikėjos ir 19 kilometrų nuo Hierapolio, senovinėje Frygijos srityje.
Biblijoje tiksliai nesakoma, kaip Dievo Karalystės geroji naujiena pasiekė Frygiją. Tačiau 33 m. e. m. Sekminių dieną Jeruzalėje buvo Frygijos gyventojų — jų tarpe turbūt ir kolosiečių (Apaštalų darbai 2:1, 5, 10). Pauliui tarnaujant Efeze (maždaug 52—55 m. e. m.), toje vietovėje buvo taip smarkiai ir veiksmingai liudijama, kad ne vien efeziečiai, bet ir „visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį“ (Apaštalų darbai 19:10). Atrodo, Paulius gerosios naujienos neskelbė Liko slėnyje, nes daugelis tapusiųjų krikščionimis toje vietovėje niekada nebuvo jo matę (Kolosiečiams 2:1).
Anot Pauliaus, kolosiečius apie „Dievo malonę tiesoje“ mokė Epafras. Paulius šį bendradarbį vadina „ištikimu Kristaus tarnu [„mūsų labui“, NW]“ ir iš to matyti, kad Epafras buvo aktyvus evangelistas toje vietovėje (Kolosiečiams 1:6, 7, Brb red.).
Tiek apaštalas Paulius, tiek ir evangelistas Epafras didžiai rūpinosi dvasine savo bendratikių, gyvenusių Liko slėnyje, gerove. Kaip „tautų apaštalas“, Paulius turbūt džiaugsmingai priėmė žinią apie jų pažangą. Ne kas kitas, tik Epafras pranešė Pauliui apie dvasinę kolosiečių būklę (Kolosiečiams 1:4, 8).
Epafro pranešimas
Kolosiečių problemos buvo ganėtinai sudėtingos, kad Epafras net ryžosi ilgai kelionei į Romą specialiai aptarti tuos klausimus su Pauliumi. Matyt, detalus Epafro pranešimas paskatino Paulių parašyti du laiškus tiems broliams, kurių šiaip jau nepažinojo. Vienas iš jų — laiškas kolosiečiams. Kitas laiškas, turbūt neišlikęs, buvo pasiųstas laodikiečiams (Kolosiečiams 4:16). Protinga manyti, jog tais dviem laiškais norėta atsiliepti į anų krikščionių reikmes, pastebėtas Epafro. Ką jis matė esant būtina? Ir ką tai mums sako apie jo asmenybę?
Laiškas kolosiečiams, rodos, atskleidžia Epafro nerimą, kad Kolosų krikščionims kelia grėsmę pagoniškos filosofijos, susijusios su asketizmu, spiritizmu ir stabmeldišku prietaringumu. Be to, žydų mokymai apie susilaikymą nuo maisto bei tam tikrų dienų šventimą galbūt darė įtaką kai kuriems susirinkimo nariams (Kolosiečiams 2:4, 8, 16, 20-23).
Tai, kad Paulius rašo šiomis temomis, parodo mums, koks budrus ir jautrus Epafras buvo kitų krikščionių reikmėms. Matydamas jų gyvenamosios aplinkos pavojus, jis meilingai rūpinosi jų dvasine gerove. Epafras kreipėsi į Paulių patarimo ir taip atsiskleidė jo nuolankumas. Galbūt jis jautė, kad reikalinga išklausyti labiau patyrusio žmogaus. Kaip bebūtų, Epafras pasielgė išmintingai (Patarlių 15:22).
Žmogus, vertinęs maldą
Kolosų krikščionims pasiųstojo laiško pabaigoje Paulius sako: „Jus sveikina jūsiškis Epafras, Kristaus Jėzaus tarnas, kuris visuomet grumiasi už jus maldose, kad tvirtai laikytumėtės ir tobulai vykdytumėte Dievo norus. Aš galiu paliudyti, kad jis labai rūpinasi jumis, laodikiečiais ir hierapoliečiais“ (Kolosiečiams 4:12, 13).
Taip, netgi būdamas Pauliaus „kalėjimo bičiulis“ Romoje, Epafras mąstė apie savo mylimus brolius kolosiečius, laodikiečius bei hierapoliečius ir meldėsi už juos (Filemonui 23). Pažodžiui tariant, ‛jis kovojo’ už juos maldoje. Pasak mokslininko D. Edmondo Hiberto, čia vartojamas graikų kalbos terminas reiškia „įtemptą ir brangiai atsieinančią veiklą“, kažką panašaus į „vidinę kovą“, kurią Jėzus Kristus išgyveno melsdamasis Getsemanės sode (Luko 22:44, Brb red.). Epafras nuoširdžiai troško, kad jo dvasiniai broliai bei seserys taptų nesvyruojančiais, visiškai subrendusiais krikščionimis. Kokia palaima susirinkimams turėjo būti toks dvasingas brolis!
Epafras vadinamas „mylimuoju draugu vergu“, todėl nėra abejonės, kad jį pamilo kiti krikščionys (Kolosiečiams 1:7, NTP). Kai tik leidžia aplinkybės, visi susirinkimo nariai turėtų savanoriškai aukotis iš širdies ir su meile. Pavyzdžiui, galima būti dėmesingiems ir padėti ligoniams, senyvo amžiaus žmonėms bei kitiems, turintiems ypatingų poreikių. Gal yra visokių pareigų, kurių reikėtų imtis susirinkime, o galbūt įmanoma paremti teokratinius statybų projektus.
Melstis už kitus, kaip kad darė Epafras — tai šventa tarnyba, kurios gali imtis visi. Tokiose maldose galima išreikšti rūpinimąsi Jehovos garbintojais, kurie susiduria su įvairiais pavojais bei sunkumais — tiek dvasiniais, tiek fiziniais. Jeigu labai stengsimės, būsime tokie kaip Epafras. Kiekvienam iš mūsų pasiekiama ši privilegija ir džiaugsmas — įrodyti esant „mylimuoju draugu vergu“ ištikimų Jehovos tarnų šeimoje.