Sąlygos augti Pusiaujo Gvinėjoje

LĖKTUVUI nusileidus Pusiaujo Gvinėjos tarptautiniame aerouoste, pirmasis keleivio įspūdis — vešli augmenija. Pakilimo ir nusileidimo taką supa didžiuliai medžiai, kurie užgožia aerouosto pastatus. Puiki augmenija, suvešėjusi dėl gausių liūčių bei dėl devintojo dešimtmečio viduryje ištisus metus vyravusios vienodos temperatūros, klesti nuo jūros pakrantės iki kalnų viršūnių.

Pusiaujo Gvinėjoje vyksta ir kitoks didelis augimas — „Dievo teikiamas augimas“ (Kolosiečiams 2:19, NTP). Kaip Etiopijos pareigūnas siekė Pilypo pagalbos, taip ir čia daugelis žmonių trokšta suprasti Raštą (Apaštalų darbai 8:26-39). Visai įprasta, kad gatvėje žmogus kreipiasi į Jehovos Liudytoją ir prašo studijuoti su juo Bibliją. Maždaug 325 Pusiaujo Gvinėjos Liudytojai veda daugiau kaip tūkstantį Biblijos studijų.

Sėklos sėjimas ankstesniais laikais

Pusiaujo Gvinėja, mažiausia Afrikos šalis, yra į pietus nuo Nigerijos ir Kamerūno. (Žiūrėk žemėlapį.) Pirmieji gerąją naujieną čia atnešė Nigerijos Liudytojai, atvykę ieškoti darbo kakavos plantacijose. Buvo sudaryti keli anglakalbių susirinkimai, tačiau vėliau jie išsisklaidė, kai tiems broliams reikėjo grįžti į Nigeriją. Bet greit po to, kai 1968 metais šalis gavo nepriklausomybę, čia buvo paskirtos trys Sargybos bokšto bendruomenės misionierių poros. Jie negalėjo pasilikti ilgai dėl politinių sunkumų, tačiau jų liudijimas davė gerus rezultatus.

Santjagas, vienas iš misionierių, susipažino su Buenaventura, aukštu, raumeningu vyru, žinomu vietiniu supermenu. Jis buvo religingas, gerbiantis Bibliją žmogus, tačiau smarkaus būdo. Jis sumušdavo žmogų dėl mažiausio įžeidimo. Kai jis supykdavo bare, visi kiti lankytojai išsibėgiodavo — kai kurie net pro langus, kad išvengtų jo smūgių. Klausydamasis Santjago, jis, tiesą sakant, ketino sumušti ir jį, jei šis nebūtų galėjęs pateikti įtikinamo įrodymo iš Rašto apie tai, ką pasakojo. ‛Niekas neapgaus supermeno’, — tarė jis mintyse. Jį taip sužavėjo tai, ką išgirdo, ypač amžinojo gyvenimo viltis žemės rojuje, kad jis sutiko studijuoti Bibliją.

Studijoms tęsiantis Buenaventura vis labiau troško amžinai gyventi Rojuje; jis sužinojo, jog norėdamas gauti tokią dovaną turi suderinti savo gyvenimą su Dievo normomis. Supratęs, kad tikrieji krikščionys neturi atmokėti „piktu už pikta“, jis labai stengėsi valdyti savo būdą (Romiečiams 12:17).

Sykį buvo tikras išbandymas, kai jis netyčia sudaužė vieno baro lankytojo taurę. Tas vyriškis užpyko ir sudavė jam. Tuoj pat kiti išsilakstė iš baro manydami, kad prasidės peštynės. Bet Buenaventura romiai sumokėjo už sudaužytą taurę, nupirko tam vyriškiui kitą taurę gėrimo ir atsiprašė už savo neapdairumą. Kada kaimynai pamatė, kad Biblijos studijavimas jį taip pakeitė, keletas iš jų panoro studijuoti su juo. Dar prieš savo krikštą Buenaventura jau vedė penkias Biblijos studijas. Pastaruosius penkerius metus jis tarnauja vyresniuoju ir nors žmonės dar vadina jį supermenu, tai tik juokaudami.

‛Jaučiantieji savo dvasinį neturtą’

Aštuntajame dešimtmetyje saujelė vietinių Liudytojų kiek galėdama toliau skelbė ir rinkosi draugėn. Vėliau jiems į pagalbą atvyko keletas ispanų misionierių porų. Andres Boteja, tarnaujantis Pusiaujo Gvinėjoje 12 metų, prisimena, jog vos tik atvykęs buvo nustebintas, kad žmonės iš tikrųjų ‛jaučia savo dvasinį neturtą’ (Mato 5:3, NTP). „Tikrai buvo malonu studijuoti Bibliją su tokiais dėkingais žmonėmis“, — sako jis.

Mari, sesuo ispanė, studijavo Bibliją su jauna moterimi, vardu Marija; ši paminėjo, kad jos tėvai Franciskas ir Fausta taip pat nori studijuoti. Kadangi Mari vedė 15 studijų, o Marijos tėvai gyveno nearti, praėjo kelios savaitės, kol ji galėjo aplankyti juos.

Kai pagaliau Mari ir jos vyras Serafinas susitiko su tais tėvais, šie jau turėjo knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojujea bei Bibliją ir nekantravo pradėti studijuoti. Taigi jie iš karto ir pradėjo. Serafinas pamatė, kad Marijos tėvai gerai susipažinę su medžiaga. Ir per antrąjį apsilankymą studijuojant antrą skyrių tėvai buvo gerai pasiruošę. „Atrodė, kad mes studijuojame su dviem krikštytaisiais Liudytojais“, — prisimena Serafinas. Per trečiąjį apsilankymą Serafinas pamatęs, kad jie labai gerai žino medžiagą, pasiūlė studijas klausimais ir atsakymais vien norėdamas nustatyti, ar jie iš tikrųjų gerai suprato. Jis sužinojo, kad Franciskas ir Fausta yra išstudijavę visą knygą patys!

Kaip juos paveikė naujai įgytos žinios? Laikydamiesi to, ko išmoko, jie jau nebelankė spiritistų sambūrių ir buvo nutraukę ryšius su Katalikų Bažnyčia. Be to, Franciskas neberūkė ir jiedu daugiau nebevalgė mėsos, jei ji buvo su krauju. Kadangi buvo aišku, jog jie pritaiko tai, ko išmoko, juos paskatino dalintis su kitais savo žiniomis. Jie tuoj pat pradėjo skelbti savo kaimynams. Tiesiog per tris mėnesius jie pasiruošė krikštui. Šiuo metu Franciskas yra tarnybinis padėjėjas; dėl jų puikaus pavyzdžio bei uolaus skelbimo trys dukterys dabar yra Liudytojos, du sūnūs lanko sueigas, o kiti šeši giminaičiai studijuoja.

Gan greit po savo krikšto Franciskas susipažino su Pablu, atsidavusiu kataliku, tarnavusiu bažnyčioje zakristijonu. Pablas pasakydavo pamokslą, kai nebūdavo kunigo. Jei susirgdavo kuris nors bažnyčios narys, jis aplankydavo; jei kas nors nebevaikščiodavo į bažnyčią, Pablas nueidavo jį paskatinti, o jei kas mirdavo, jis kaip tik begalėdamas guosdavo šeimą. Aišku, Pablą labai mylėjo visi parapijiečiai.

Kadangi Pablas labai gerbė Bibliją, Franciskui pasiūlius, mielai sutiko studijuoti su juo. Greitai Pablas suprato, kokia teisinga yra Biblijos žinia, ir po keleto studijų nusprendė panaudoti tuos Rašto tekstus, kuriuos sužinojo, per savo „ganytojiškus apsilankymus“ pas sergančius bažnyčios narius. Netrukus per vieną savo sekmadienio pamokslą Pablas paaiškino, kaip svarbu vartoti Dievo vardą Jehova, ir kodėl neturime naudoti atvaizdų.

Taip lengvai priėmęs tiesą, jis tikėjosi, kad ir kiti jo bažnyčios nariai panašiai reaguos. Bet po trijų keturių Biblija pagrįstų pamokslų Pablas pastebėjo, kad žmonės nepatenkinti jo pateikta informacija. Todėl jis nusprendė palikti bažnyčią ir reguliariai bendrauti su Jehovos Liudytojais. Per keletą mėnesių jis pasiruošė krikštui ir dabar yra uolus gerosios naujienos skelbėjas. Kad ir negalėdamas būti visalaikiu skelbėju, dabar jis veda dešimt Biblijos studijų.

Gausėjimą lemia sueigų lankymas

Pusiaujo Gvinėjos Liudytojai rimtai laikosi Biblijos reikalavimo nepaliauti rinktis kartu (Žydams 10:25). Nuo 1994 metų, kai vyriausybė vėl oficialiai pripažino veiklą, broliai labai stengėsi turėti tinkamas Karalystės sales. Todėl dauguma susirinkimų pasistatė savo pačių sales arba dar statosi.

Mongome, kur sekmadienio sueigų dalyvių susirenka tiek daug, kad du su puse karto viršija Karalystės skelbėjų skaičių, susirinkimas sunkiai dirbo, kad pasistatytų didelę patalpą sueigoms. Kitos Mongomo religinės bendruomenės paprastai samdo darbininkus savo bažnyčioms statyti, todėl vietinių Liudytojų veikla neliko nepastebėta. Kartą Naujosios Apaštalų Bažnyčios pastorius stabtelėjo prie statybos aikštelės pasiklausti vieno vyresniojo, kiek jis moka tiems sunkiai triūsiantiems darbininkams. Pastorius pasakė, kad nors jis nusamdė keletą savo bažnyčios narių mūrininkų, darbas vyksta labai lėtai. Jis pasiteiravo, ar negalėtų nusamdyti tų darbininkų, kurie stato Karalystės salę. Sužinojęs, kad visi Liudytojai dirba nemokamai, jis nuėjo apstulbęs.

Lankyti sueigas tiems, kurie gyvena toli nuo Karalystės salės, gali būti didelis pasiaukojimas. Tai patyrė Chuanas, jaunas vyras, pasikrikštijęs 1994 metais. Jis išgirdo tiesą Gabone ir ten išstudijavo pusę knygos Gyventi amžinai. Po to jis sugrįžo į Pusiaujo Gvinėją, į savo gimtąjį kaimą, esantį apie 100 kilometrų nuo Mongomo. Dėl to jam buvo sunku tęsti studijavimą. Bet tai jo neatbaidė. Kas mėnesį jis važiuodavo dviračiu apie aštuonias valandas į Mongomą, kur Santjagas, vienas vietinis vyresnysis, vedė jam studijas. Jis pasilikdavo Mongome keletą dienų ir per tą laiką studijuodavo tris ar keturis kartus. Taip jis galėjo užbaigti savo studijavimą ir pasiruošti krikštui.

Kaip Chuanas išliko dvasiškai stiprus taip mažai bendraudamas su kitais krikščionimis? Svarbiausia, būdamas uolus gerosios naujienos skelbėjas, jis paskelbė visiems savo kaimo žmonėms ir tuo laiku, kai krikštijosi, vedė 13 Biblijos studijų. Šeši studijuojantieji drauge su juo atvyko į specialiąją vienadienę asamblėją Mongome stebėti jo krikšto. Dabar savo vietovėje jis reguliariai veda Sargybos bokšto studiją besidomintiems žmonėms, kurių paprastai susirenka apie 20.

Kantriai laistyti sėklą

Ne visada dvasinis augimas būna greitas. Kartais reikia daug kantrybės, kad pagaliau pamatytumei vaisius. Taip buvo su Paka, pirmąkart išgirdusia gerąją naujieną 1984 metais, kai Edita, sesuo pionierė, jai liudijo turguje. Kai kitą savaitę Edita aplankė Paką jos namuose, ši sutiko studijuoti Bibliją. Nors ir nesimatė didelės pažangos, Edita buvo atkakli, nes įžvelgė gerąsias Pakos savybes. „Ji atrodė esanti panaši į avį asmenybė, — pasakoja Edita, — ir aš meldžiau Jehovą atverti jos širdį.“

Paka tęsė savo studijas su pertraukomis puspenktų metų, bet vis tiek nedaug pažengė. Todėl kai jos užbaigė knygą Gyventi amžinai, Edita atvirai pasikalbėjo su Paka, kodėl svarbu rimtai žiūrėti į tiesą. Stengdamasi pasiekti Pakos širdį, Edita net apsiverkė.

„Tas nuoširdus patarimas tikrai sujaudino mane, — prisimena Paka. — Nuo tada aš pradėjau keisti savo gyvenimą. Įstojau į Teokratinės tarnybos mokyklą ir tais pačiais metais tapau nekrikštyta skelbėja. Ta diena, kai galiausiai pasikrikštijau, buvo mano gyvenime laimingiausia!“ Dabar Pakos buvusį abejingumą pakeitė entuziazmas. Šiuo metu ji veda 13 Biblijos studijų ir, aišku, būna kantri tiems, kurių pažanga nėra greita.

Padėti žmonėms pataisyti savo gyvenimą

Gyvendami pagal Biblijos normas, Pusiaujo Gvinėjos Jehovos Liudytojai nusipelnė pagarbos už sąžiningumą bei dorumą. Vienas vyriškis, kurį labai sužavėjo jų elgesys, priėjo prie Batos susirinkimo vyresniojo ir paklausė: „Ar turite knygą „Samprotauti“b? Man jau įgriso būti pasaulio žmogumi. Norėčiau tapti Jehovos Liudytoju!“

Antonijas, tarnybinis padėjėjas iš Malabo susirinkimo, yra būdingas pasauliečio, tapusio Jehovos Liudytoju, pavyzdys. Prieš pradėdamas studijuoti Bibliją, jis gyveno palaidai. Didumą savo pinigų, kuriuos uždirbdavo taisydamas laikrodžius, jis pragerdavo ir jo gyvenimas buvo amoralus. Kas jam padėjo pakeisti gyvenimo būdą? Jį labai sujaudino tai, kas pasakyta 1 Korintiečiams 6:9, 10: „Neklyskite! Nei ištvirkėliai, ... nei girtuokliai... nepaveldės Dievo karalystės.“ Jis suprato, kad norėdamas Dievo palankumo, jis turi pakeisti savo gyvenimą. Dėl to jis pradėjo elgtis apdairiai su savo draugais (Patarlių 13:20). Kai buvę draugai kviesdavo jį išgerti, užuot tai daręs, jis atmesdavo jų pasiūlymą ir paliudydavo jiems. Netrukus jie nebeįkyrėdavo jam.

Ar jam vertėjo dėti tiek pastangų? „Esu labai laimingas, kad pakeičiau savo gyvenimą, — sako Antonijas. — Nors man šešiasdešimt su viršum metų, sveikata daug geresnė, o mano buvę draugai jau yra mirę arba kenčia dėl blogos sveikatos. Dabar turiu tikrų draugų vietoje tų, kurie tik norėdavo bendrininko, galinčio sumokėti už jų tolesnes išgertuves. Svarbiausia — aš turiu gerus santykius su Dievu. Dabar tarnauju reguliariuoju pionieriumi ir studijuoju Bibliją su vyriškiu, kurio problema taip pat yra girtavimas, todėl galiu iš savo patirties jam padėti.“

Pasidaryti Dievo vergais

Maždaug prieš 200 metų žmonės iš Pusiaujo Gvinėjos pakrantės buvo paimti į nelaisvę ir išvežti į abu Amerikos žemynus kaip vergai. Šiandieną daugelis savanoriškai pasidaro vergais — Dievo vergais. Ši vergijos forma juos tikrai išlaisvino nuo babilonietiškų mokymų ir spiritizmo. Ji taip pat išmokė juos gyventi pasitenkinimo kupiną ir vaisingą gyvenimą. Jie patyrė tai, ką pažadėjo Jėzus: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:32).

Kadangi 1995 metais Minėjimo šventėje dalyvavo 1937 žmonės — beveik šešis kartus daugiau negu šalies skelbėjų, — yra puiki tolesnio dvasinio augimo perspektyva. Pusiaujo Gvinėjos Liudytojai toliau uoliai sodindami ir laistydami tiesos sėklą yra tikri, kad ‛Dievas augins’ (1 Korintiečiams 3:6). Be abejo, Pusiaujo Gvinėjoje yra idealios sąlygos dvasiniam augimui!

[Išnašos]