Siauras kelias į laisvę
NEDAUGELIS protingų žmonių abejoja, kad visata yra valdoma gamtos dėsnių. Šie dėsniai kontroliuoja viską nuo mažyčių atomų iki didžiulių galaktikų, kuriose yra milijardai žvaigždžių. Jeigu būtų kitaip, negalėtų būti planavimo nei supratimo; pati gyvybė negalėtų egzistuoti. Gerai suprasdamas gamtos dėsnius ir juos pritaikydamas, žmogus sugebėjo atlikti stulbinančius žygdarbius — vaikščioti mėnulyje ir perduoti spalvotus vaizdus į televizorių ekranus mūsų namuose iš bet kurios žemės vietos arba netgi iš už žemės atmosferos ribų.
Bet kaip su moralės įstatymais? Ar laikytis jų lygiai taip pat naudinga ir vaisinga? Daugelis, atrodo, mano, kad moralės įstatymų nėra, ir pasirenka viską leidžiančią filosofiją arba religiją, kuri atitinka jų pačių troškimus.
Tačiau yra žmonių, kurie renkasi kitą kelią, „siaurą kelią, kuris nuveda į gyvenimą“, kaip nurodyta Biblijoje. Mes neturėtume stebėtis, kad šį kelią pasirenka tik mažuma, kadangi apie siaurąjį kelią Jėzus pasakė: „Tik nedaugelis jį atranda“ (Mato 7:14, NTP). Kodėl tik nedaugelis?
Kadangi siaurasis kelias yra apribotas Dievo įstatymų bei principų. Jis gali būti patrauklus tik tam, kuris nuoširdžiai trokšta suderinti savo gyvenimą su Dievo normomis. Aiškiai priešingai plačiajam keliui, kuris sudaro laisvės iliuziją, bet iš tiesų pavergia, siaurasis kelias, kuris atrodo suvaržantis, išlaisvina asmenį visais svarbiais atžvilgiais. Jo ribos nustatytos „tobuluoju laisvės įstatymu“ (Jokūbo 1:25).
Kaip siaurasis kelias išlaisvina
Tiesa, ne visada lengva išlikti siaurajame kelyje. Visi gyvenantys žmonės yra netobuli ir turi paveldėtą polinkį daryti bloga. Todėl asmuo galbūt linkęs truputį išklysti iš kelio. Vis dėlto „siauro kelio“ laikymosi nauda yra verta bet kokios būtinos savidrausmės ar pakeitimų, kadangi Dievas ‛moko mus naudingų dalykų’ (Izaijo 48:17; Romiečiams 3:23).
Pailiustravimui: išmintingi tėvai nustato savo vaikams dietinės mitybos ‛siaurą kelią’. Valgymo metu kartais gali tekti būti griežtam. Bet kai vaikai užaugs, jie įvertins savo tėvų meilingą drausminimą. Suaugę jie bus išsiugdę polinkį valgyti sveiką maistą. Dėl didelės įvairovės turimo vertingo maisto jie niekada nesijaus apriboti.
Dvasine prasme Dievas daro tą patį su tais, kurie yra siaurajame kelyje, vedančiame į gyvenimą. Nuolankiesiems jis ugdo sveikus troškimus, kurie veda į laimę ir tikrą laisvę. Tai jis daro suteikdamas savo Žodį, Bibliją. Be to, jis ragina mus melsti jo dvasios, kad padėtų mums, ir liepia mums bendrauti su krikščioniškais broliais, kurie gali padrąsinti mus išlikti siaurajame kelyje (Žydams 10:24, 25). Taip, Dievas yra meilė, ir ši svarbiausioji savybė yra jo tikslų ir visų jo metodų pagrindas (1 Jono 4:8).
Kai vyrauja meilė, taika, gerumas, susivaldymas ir kiti Dievo dvasios vaisiai, siaurasis kelias neatrodo varžantis. Kaip sakoma Rašte, „tokiems dalykams nėra įstatymo“ (Galatams 5:22, 23). „Kur Viešpaties [„Jehovos“, NW] Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Korintiečiams 3:17). Tikrieji krikščionys netgi dabar jaučia tos laisvės skonį. Jie nėra varginami įvairios baimės, veikiančios šiandien žmones, pavyzdžiui, baimės dėl ateities ir prietaringos baimės mirti. Kokios jaudinančios yra mintys apie ateitį, kai „žemė neabejotinai pasidarys pilna Jehovos pažinimo taip, kaip vandenys uždengia jūros dugną“! (Izaijo 11:9, NW). Tada net nusikaltimų baimės daugiau nebebus. Užraktai ir grotos bus dingę amžiams. Visi jausis laisvi ir saugūs — dieną ir naktį, namuose ir už jų ribų. Tai bus tikroji laisvė!
Mums garantuojama Dievo pagalba
Norint gyventi pagal Dievo normas, iš tikrųjų reikia pastangų, tačiau „jo įsakymai nėra sunkūs“ netgi netobuliems žmonėms (1 Jono 5:3). Kai prisitaikome prie siaurojo kelio ir juo vaikščiodami jaučiame naudą, mes imame vis labiau nemėgti veiksmų ir mąstymo, kuriais pasižymi einantys plačiuoju keliu (Psalmių 97:10, ŠvR). Paklusti Dievo įstatymui patinka mūsų visų Dievo duotai sąžinei. Vietoj „širdies skausmo“ ir „dvasios sutrynimo“, kas būdinga daugeliui, Dievas pažada: „Štai mano tarnai šūkaus širdies džiaugsme.“ Taip, širdis, išmokyta Jehovos, yra džiaugsminga ir laisva (Izaijo 65:14b).
Jėzus mirė, kad tikroji laisvė taptų mums pasiekiama. Biblijoje sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Dabar, kaip Dievo dangiškosios Karalystės Karalius, Jėzus teikia tos aukos palaimas. Greitai, po „didžio sielvarto“, kai platusis kelias ir esantys jame bus sunaikinti, jis kantriai pradės vesti paklusniąją žmoniją likusia siaurojo kelio dalimi, kol ji pasieks to kelio galą — žmogišką tobulumą (Apreiškimas 7:14–17; Mato 24:21, 29–31). Pagaliau mes patirsime didingo pažado įgyvendinimą: „Pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.“ Ši Dievo duota laisvė nepranokstama. Bus pašalinta netgi mirtis (Romiečiams 8:21; Apreiškimas 21:3, 4).
Matydamas ir aiškiai suprasdamas, kur veda siaurasis kelias, asmuo gali lengviau pasirinkti šį kelią ir eiti juo. Ypač jaunuoliams tai padeda nebūti trumparegiškiems ir nesierzinti dėl dalykų, kuriuose jie įžvelgia Dievo normų uždėtus apribojimus. Jie išmoksta žiūrėti į visa tai kaip į Dievo meilės įrodymą ir apsaugą nuo plačiajame kelyje esančių blogybių (Žydams 12:5, 6). Žinoma, asmuo turi būti kantrus ir atsiminti, kad dieviškoms savybėms ir troškimams išugdyti reikia laiko, panašiai kaip reikia laiko, kol vaismedis atneša gerų vaisių. Bet medis bus vaisingas, jeigu jis prižiūrimas ir laistomas.
Taigi studijuok Dievo Žodį, bendrauk su kitais krikščionimis ir ‛be paliovos melsk’ šventosios dvasios (1 Tesalonikiečiams 5:17). Pasitikėk, kad Dievas padės tau „ištiesinti savo kelius“ (Patarlių 3:5, 6, NW). Bet ar visa tai praktiška? Ar tai iš tikrųjų duoda rezultatų? Taip, tai buvo veiksminga tiek Tomo, tiek ir Merės, paminėtų ankstesniame straipsnyje, atveju.
Jie nustojo vaikščioti plačiuoju keliu
Tomas rašo: „Aštuntojo dešimtmečio viduryje mes susitikome su Jehovos Liudytojais, kai vienas iš jų atėjo į mūsų namus. Pokalbis paskatino pradėti Biblijos studijas. Palaipsniui aš pradėjau švarinti savo gyvenimą. Aš buvau pakrikštytas 1982-aisiais ir dabar tarnauju vietiniame susirinkime. Mūsų sūnus dabar taip pat krikštytas. Aš dėkoju savo žmonai už jos kantrybę man per visus tuos metus, kol aš sužinojau tiesą. O labiausiai aš dėkoju Jehovai ir jo Sūnui, Jėzui Kristui, už viską, ką jie davė mums, ir už ateities viltį, kurią dabar turime.“
O kaip su Mere? Na, ji manė, kad Dievas jai niekada neatleis, bet ji norėjo sužinoti apie jį dėl savo vaikų. Kai ji išgirdo, kad Jehovos Liudytojai moko Biblijos jos kaimyną, ji taip pat paprašė pagalbos. Tačiau įsišakniję blogi įpročiai apsunkino jos progresą. Studijuojant buvo ir pažangos, ir nuosmukio laikotarpių. Bet septynmetė jos dukrelė drąsindavo ją. „Nepasiduok, mama. Tu gali tai įveikti!“ — sakydavo ji. Tada Merė dar labiau stengdavosi.
Kai grįžo namo jos vyras, taip pat piktnaudžiaujantis narkotikais, su kuriuo ji nebuvo legaliai susituokusi, jis irgi prisidėjo prie studijų. Galiausiai abu nugalėjo savo blogus įpročius. Po to, kai jie įteisino savo santuoką ir krikštijosi, jie patyrė didžiulę laimę ir pirmą kartą pasijuto kaip tikra šeima. Gaila, bet AIDS pagaliau atėmė Merės gyvybę, tačiau ji mirė visa širdimi tvirtai tikėdama Biblijos pažadu apie prikėlimą ir gyvenimą rojaus žemėje, išvalytoje nuo visų pražūtingo plačiojo kelio žymių.
Taip, yra įmanoma išeiti iš plataus ir erdvaus kelio, vedančio į sunaikinimą. Kristus Jėzus pasakė: „O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3). Tad kodėl nenuspręsti eiti siauruoju keliu, kuris veda į gyvenimą? Imdamas širdin ir pritaikydamas tai, ką sužinai iš Dievo Žodžio, tu gali asmeniškai patirti išsipildymą širdį džiuginančio Biblijos pažado: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:32).