Ar baigsis kada nors neapykanta?

JEI žiūrėjai keletą paskutinių televizijos žinių laidų, tau žinoma neapykanta. Neapykanta yra bendras vardiklis, dėl kurio kyla žudynės, palikdamos, atrodo, kone kasdien savo kruviną pėdsaką šiame pasaulyje. Nuo Belfasto iki Bosnijos, nuo Jeruzalės iki Johanesburgo yra žudomi nelaimingi stebėtojai.

Paprastai užpuolėjai nepažįsta savo aukų. Vienintelis pastarųjų „nusikaltimas“ tas, kad jos priklauso „kitai pusei“. Tos mirtys gali būti klaikus mainas atsilyginant prievartos priemonėmis už kokį nors anksčiau parodytą žiaurumą arba tam tikrą „etninio valymo“ formą. Kiekvienas smurto raundas prisideda prie neapykantos tarp priešiškų grupių liepsnos kurstymo.

Šis baisus neapykantos procesas, atrodo, yra didėjantis. Kraujo kerštas įsiliepsnoja tarp genčių, rasių ir etninių bei religinių grupių. Ar neapykanta gali būti kada nors pašalinta? Kad atsakytume, reikia suprasti neapykantos priežastis, kadangi mes nesame gimę su polinkiu neapkęsti.

Sėjamos neapykantos sėklos

Zlata Filipovič, mergaitė bosnietė iš Sarajevo, dar neišmoko neapkęsti. Savo dienoraštyje ji išraiškingai rašo apie etninį smurtą: „Aš vis klausiu — kodėl? Už ką? Kas atsakingas? Aš klausiu, tačiau atsakymo nėra. ... Tarp mano draugių, draugų, mūsų šeimoje yra serbų ir kroatų, taip pat musulmonų. ... Mes bendraujame su gerais, o ne su blogais žmonėmis. Serbų ir kroatų, taip pat musulmonų yra tarp gerųjų, lygiai kaip ir tarp blogųjų.“

Kita vertus, daugelis suaugusiųjų mano kitaip. Jie tiki turį pakankamai priežasčių neapkęsti. Kodėl?

Neteisybė. Turbūt daugiausia neapykanta įsižiebia dėl neteisybės bei priespaudos. Kaip sako Biblija, „jau vien priespauda gali priversti išmintingą žmogų elgtis paikai“ (Ekleziasto 7:7, NW). Kai žmonės kankinami arba su jais elgiamasi žiauriai, jie lengvai išsiugdo neapykantą prispaudėjams. Ir nors tai gali būti neprotinga, arba ‛paika’, neapykanta dažnai jaučiama visai grupei.

Nors neteisybė, tikra ar įsivaizduojama, gali būti pagrindinė neapykantos priežastis, ji nėra vienintelė. Kita priežastis — išankstinis nusistatymas.

Išankstinis nusistatymas. Išankstinis nusistatymas kyla nenusimanant apie tam tikras etnines ar nacionalines grupes. Dėl gandų, tradicinio priešiškumo arba nemalonių atvejų su vienu ar dviem asmenimis kai kurie gali priskirti neigiamas savybes visai rasei arba tautai. Kai išankstinis nusistatymas įsišaknija, žmonės gali tapti akli tiesai. „Mes neapkenčiame kai kurių asmenų, nes nepažįstame jų; ir nepažinsime jų, nes neapkenčiame jų“, — pastebėjo anglų rašytojas Čarlsas Kalebas Koltonas.

Antra vertus, politikai ir istorikai gali sąmoningai diegti išankstinį nusistatymą politiniais arba nacionalistiniais tikslais. Pagrindinis pavyzdys buvo Hitleris. Georgas, buvęs Hitlerio jaunimo judėjimo narys, sako: „Nacistų propaganda pirmiausia mokė neapkęsti žydų, po to rusų, po to ‛visų reicho priešų’. Būdamas paauglys, aš tikėjau tuo, ką sakė. Vėliau supratau, kad buvau suklaidintas.“ Kaip nacistinėje Vokietijoje bei kitur, rasinis arba etninis išankstinis nusistatymas teisinamas remiantis kitu neapykantos šaltiniu — nacionalizmu.

Nacionalizmas, genčių nesantaika ir rasizmas. Istorikas Piteris Gėjus savo knygoje „Neapykantos ugdymas“ (anglų k.) aprašo, kas atsitiko Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: „Lojalumo rungtynėse nacionalizmas įrodė esąs visų stipriausias. Žmogaus meilė savo šaliai ir neapykanta jos priešams pasirodė įtikinamiausias pateisinimas agresijos, kuri buvo pasekmė to, kas vyko devynioliktame amžiuje.“ Vokiečių nacionalistinius jausmus populiarino karo daina, pavadinta „Neapykantos himnu“. Gėjus aiškina, kad neapykantos skleidėjai Britanijoje ir Prancūzijoje išgalvodavo istorijas apie vokiečių kareivius, prievartaujančius moteris ir žudančius kūdikius. Zygfrydas Sasūnas, anglų kareivis, aprašo britų karo propagandos esmę: „Atrodė, jog žmogus tik tam ir buvo sukurtas, kad žudytų vokiečius.“

Panašiai kaip nacionalizmas, kraštutinis etninės grupės ar rasės išaukštinimas gali prisidėti prie neapykantos kitai etninei grupei ar rasei kurstymo. Dėl genčių nesantaikos toliau kurstomas smurtas daugelyje Afrikos šalių, o rasizmas vis dar kamuoja Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką. Dar kitas skaldantis veiksnys, kuris gali būti susijęs su nacionalizmu, yra religija.

Religija. Religija yra daugelio sunkiausiai išsprendžiamų pasaulio konfliktų stiprus veiksnys. Šiaurės Airijoje, Viduriniuosiuose Rytuose ir kitur žmonės nekenčiami dėl jų išpažįstamos religijos. Daugiau kaip prieš du šimtmečius anglų rašytojas Džonatanas Sviftas pastebėjo: „Religija daro mums tikrai pakankamą įtaką, verčiančią neapkęsti, bet nepakankamą įtaką, skatinančią mylėti vienas kitą.“

Hitleris 1933 metais informavo Osnabriuko vyskupą: ‛O dėl žydų, aš tik tęsiu tą pačią politiką, kurios laikėsi Katalikų Bažnyčia 1500 metų.’ Jo bjaurių pogromų niekada nepasmerkė dauguma vokiečių bažnyčios lyderių. Polas Džonsonas savo knygoje „Krikščionybės istorija“ (anglų k.) pažymi, kad „Bažnyčia ekskomunikuodavo katalikus, kurie savo testamentuose pareikšdavo norą būti kremuoti, ... bet nedraudė jiems dirbti koncentracijos arba mirties stovyklose“.

Kai kurie religiniai vadovai ne tik pateisino neapykantą — jie pašventino ją. Prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui 1936 metais, popiežius Pijus XI pasmerkė respublikonų ‛tikrai šėtonišką neapykantą Dievui’ — nors respublikonų pusėje buvo katalikų kunigų. Panašiai ir kardinolas Gomá, Ispanijos arkivyskupas pilietinio karo metu, pareiškė, kad ‛sutaikinimas neįmanomas be ginkluotos kovos’.

Nematyti požymių, kad religinė neapykanta mažėtų. Žurnalas Human Rights Without Frontiers („Žmogaus teisėms nėra sienų“) 1992 metais pasmerkė metodus, kuriais Graikijos Stačiatikių Bažnyčios atstovai kurstė neapykantą Jehovos Liudytojams. Tarp daugelio pavyzdžių buvo paminėtas atvejis su Graikijos stačiatikių šventiku, iškėlusiu bylą dviems 14 metų Liudytojams. Koks buvo kaltinimas? Jis kaltino, kad jie ‛bandė priversti jį pakeisti religiją’.

Neapykantos pasekmės

Visame pasaulyje neapykantos sėklos sėjamos ir laistomos per neteisybę, išankstinį nusistatymą, nacionalizmą ir religiją. Neišvengiami rezultatai — pyktis, agresija, karas ir griovimas. Biblijos tvirtinimas 1 Jono 3:15 padeda mums įžvelgti, kokie rimti šie žodžiai: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys.“ Iš tikrųjų, kur klesti neapykanta, taika — jei ji iš viso yra — nepatikima.

Eilis Viselis, Nobelio premijos laureatas (likęs gyvas masinio naikinimo metu), rašo: „Išsigelbėjusiojo pareiga yra liudyti, kas įvyko... Reikia perspėti žmones, kad tokie dalykai gali įvykti, kad gali pratrūkti blogis. Rasinė neapykanta, smurtas, stabmeldystė — visa tai dar klesti.“ Dvidešimtojo amžiaus istorija pateikia įrodymų, kad neapykanta — tai ne tokia ugnis, kuri užges pati savaime.

Ar neapykanta bus kada nors išrauta su šaknimis iš žmonių širdžių? Ar neapykanta visada yra griaunanti, gal ji turi teigiamų bruožų? Pažiūrėkime.