Kas gera gali išeiti diskutuojant apie religiją?
TĖVAI nekantriai laukia pirmųjų žodžių, kuriuos ištaria jų kūdikis. Kada tarp neaiškių garsų jie išgirsta pakartotą skiemenį, galbūt „mama“ ar „tete“, jų širdys prisipildo džiaugsmo. Jie greitai pasidalina šia naujiena su draugais ir kaimynais. Pirmasis kūdikio žingsnis į bendravimą iš tiesų yra gera naujiena, teikianti džiaugsmą.
Garsai, vaizdai ir kvapai, kurie paveikia mažo vaiko jutimo organus, sukelia reakciją. Žinoma, reakcija būna įvairi. Bet jeigu praėjus tam tikram laikotarpiui kūdikis nereaguotų į tuos jaudiklius, tėvai pagrįstai susirūpintų, jog jų kūdikio vystymasis gali būti sutrikęs.
Palankiausiai kūdikiai reaguoja į žmones, kuriuos jie pažįsta. Kada mama apkabina kūdikį, paprastai pasirodo plati šypsena. Tačiau apsilankiusio giminaičio prisilietimas gali sukelti kūdikiui ašaras; jis gali netgi nesiduoti laikomas ant jo rankų. Dauguma su tuo susiduriančių giminaičių nepasiduoda. Kai kūdikis susipažįsta su jais geriau, jų džiaugsmui, svetimumo barjeras suyra, ir kūdikis ilgainiui pradeda šypsotis.
Panašiai daugelis suaugusių žmonių vengia kalbėti apie savo religinius įsitikinimus su kokiu nors asmeniu, kuris nėra senas pažįstamas. Jie galbūt nesupranta, kodėl nepažįstamasis nori kalbėtis apie asmeninį dalyką — religiją. Pasekmė yra ta, kad jie leidžia atsirasti barjerui tarp savęs ir tų, kurie kalba apie Kūrėją. Jie netgi atsisako kalbėtis apie tai, kas, vis dėlto, yra įgimta žmonėms, — troškimą garbinti.
Iš tikrųjų mes turėtume būti suinteresuoti sužinoti apie savo Kūrėją, o bendravimas su kitais kaip tik ir gali suteikti mums galimybę sužinoti. Taip yra todėl, kad Dievas ilgą laiką buvo linkęs atvirai bendrauti. Pažiūrėkime, kaip.
‛Klausykis ir mokykis’
Dievas pirmą kartą bendravo su žmogumi, kai kalbėjo su Adomu Edeno sode. Tačiau po savo nuodėmės Adomas ir Ieva panoro pasislėpti, kai Dievas pašaukė juos, norėdamas bendrauti su jais toliau (Pradžios 3:8-13). Vis dėlto Biblijoje detaliai rašoma apie vyrus ir moteris, kurie nuoširdžiai sutiko bendrauti su Dievu.
Dievas kalbėjosi su Nojumi apie artėjantį jo dienų pikto pasaulio sunaikinimą, ir Nojus tapo „teisybės skelbėju“ (2 Petro 2:5, ŠvR). Kaip Dievo kalbėtojas savo kartai, Nojus ne tik parodė pasitikėjimą Dievo elgesiu su žmogumi, bet taip pat viešai skelbė, kad jis yra Jehovos pusėje. Kokį atsaką Nojus matė? Apgailėtina, tačiau daugelis jo amžininkų „nesirūpino, kol užėjo tvanas ir visus juos nunešė“ (Mato 24:37-39, ŠvR). Bet, mūsų laimei, septyni Nojaus šeimos nariai paklausė, pasielgė pagal Dievo nurodymus ir pergyveno pasaulinį Tvaną. Iš jų kilo visi šiandien gyvenantys žmonės.
Vėliau Dievas bendravo su visa žmonių tauta, senovės Izraeliu. Per Mozę Dievas davė jiems Dešimt įsakymų ir apie 600 kitų lygiai taip pat privalomų įstatymų. Jehova tikėjosi, kad izraelitai paklus visiems jiems. Mozė nurodė, kad kas septyneri metai metinės Palapinių šventės metu Dievo Įstatymas turi būti skaitomas garsiai. „Surinkite visus žmones, — nurodė jis, — vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, kurie yra jūsų teritorijoje.“ Kokiam tikslui? „Tam, kad jie klausytųsi ir kad mokytųsi, kaip bijoti Jehovos, jūsų Dievo, ir stengtųsi vykdyti visus šio įstatymo žodžius.“ Visi turėjo klausytis ir mokytis. Įsivaizduok, kaip jie turėjo džiaugtis kalbėdamiesi apie tai, ką išgirsdavo! (Pakartoto Įstatymo 31:10-12, NW).
Daugiau negu po penkių amžių Judo karalius Jozapatas surinko kunigaikščius ir levitus į žygį, norėdamas atgaivinti švarų Jehovos garbinimą. Tie vyrai keliavo po Judo miestus, mokydami gyventojus Jehovos įstatymų. Viešai apie juos kalbėdamas karalius parodė, kad teisingo garbinimo siekia drąsiai. O jo pavaldiniai turėjo klausytis ir mokytis (2 Kronikų 17:1-6, 9).
Liudijimas diskutuojant
Dievas atsiuntė į žemę savo Sūnų, Jėzų, kad tarnautų kaip Jo Kalbėtojas (Jono 1:14). Kai trys mokiniai matė, kaip Jėzus prieš juos atsimainė, jie girdėjo paties Dievo balsą, skelbiantį: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi [„kurį aš patvirtinau“, NW]. Klausykite jo!“ (Mato 17:5). Jie noriai pakluso.
Panašiai ir savo apaštalams Jėzus nurodė skelbti Dievo tikslus kitiems. Bet kada tarnauti žemėje buvo likę apie šešis mėnesius, Jėzus pranešė, kad dangaus Karalystės skelbimo darbas toks didžiulis, jog reikės daugiau mokinių. Jis išmokė 70 iš jų kalbėti apie Dievo Karalystę su nepažįstamais asmenimis ir po to išsiuntė juos skleisti tą žinią viešai (Luko 10:1, 2, 9). Nedaug laiko iki sugrįžimo pas savo Tėvą, esantį danguje, Jėzus skatino savo pasekėjus imtis iniciatyvos kalbėti su kitais apie šią žinią, netgi įsakydamas jiems: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, ... mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Visame pasaulyje tikrieji krikščionys šiandien vykdo šį pavedimą kalbėdamiesi apie Dievo Karalystės gerąją naujieną su savo kaimynais. Šios diskusijos suteikia jiems galimybę liudyti tiesą apie Kūrėją, Jehovą (Mato 24:14).
Taikingos, ugdančios diskusijos
Kaip Jėzaus pasekėjai turėjo kalbėtis apie savo įsitikinimus su kitais? Jie neturėjo erzinti prieštarautojų ir neturėjo ginčytis su jais. Verčiau jie turėjo suieškoti tuos, kurie nuoširdžiai priima gerąją naujieną, ir tada pateikti ją palaikančius Raštu pagrįstus įrodymus. Žinoma, Dievas stebėjo tų, kurie susidūrė su jo Sūnaus mokiniais, reakciją, kaip tai pareiškė Jėzus: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mato 10:40). Koks Dievo paniekinimas buvo tai, kad dauguma Jėzaus amžininkų atmetė jo žinią!
„Viešpaties tarnui nedera kivirčytis“, — patarė krikščionių apaštalas Paulius. Verčiau jam „reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems, — rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą“ (2 Timotiejui 2:24, 25). Tai, kaip Paulius skelbė gerąją naujieną Atėnų žmonėms Graikijoje, yra puikus pavyzdys. Jis aiškinosi su žydais jų sinagogoje. Kasdien jis kalbėjo turgavietėje su tais, „kuriems pasitaikydavo čia būti“. Nors kai kurie, be abejo, tenorėjo pasiklausyti naujų idėjų, Paulius kalbėjo atvirai ir švelniai. Jis kalbėjo su savo klausytojais apie Dievo žinią, kuri skatino juos atgailauti. Jų reakcija buvo labai panaši į žmonių reakciją šiomis dienomis. „Vieni ėmė šaipytis, o kiti tarė: ‛Mes pasiklausysime tavęs apie tai dar kitą kartą’.“ Paulius nereikalavo pratęsti diskusijos. Paskelbęs savo žinią, jis „išėjo iš jų tarpo“ (Apaštalų darbai 17:16-34, NTP).
Vėliau Paulius pasakė Efezo krikščionių susirinkimo nariams, kad jis ‛nieko nenutylėjo, kas jiems naudinga, bet kalbėjo ir mokė tiek viešumoje, tiek po namus’. Be to, jis ‛žydus ir graikus ragino atsiversti į Dievą ir įtikėti Kristų’ (Apaštalų darbai 20:20, 21).
Šie Rašte esantys pavyzdžiai atskleidžia, kaip ištikimi Dievo tarnai bibliniais laikais kalbėjo apie religiją. Taip ir šiandien Jehovos Liudytojai nuolankiai diskutuoja apie religiją su savo kaimynais.
Pokalbiai, kuriais pasiekiama daug
‛Išgirsk Dievo Žodį.’ ‛Klausyk jo įsakymų.’ Kaip dažnai tokie raginimai sutinkami Biblijoje! Tu gali atsiliepti į šiuos biblinius nurodymus, kai kitą kartą Jehovos Liudytojai kalbėsis su tavimi. Klausykis žinios, kurią jie pateikia tau iš Biblijos. Ši žinia yra ne politinė, bet skelbia apie dangiškąją Dievo vyriausybę, jo Karalystę. Tai yra Dievo priemonė pašalinti šių dienų konfliktų priežastis (Danieliaus 2:44). Po to ši Dievo valdžia iš dangaus pasirūpins paversti visą žemę į rojų, tokį kaip Edeno sodas.
Buvęs policijos seklys dažnai atsisakydavo klausytis, kai Jehovos Liudytojai kalbėdavo jam apie Bibliją. Bet didėjant nusikalstamumui, su kuriuo jam tekdavo susidurti, jis nusivylė gyvenimu. Todėl jis pasakė kitam jį aplankiusiam Liudytojui, kad norėtų ištirti biblinės žinios įrodymus. Prasidėjo reguliarūs pokalbiai. Nors policininkas keletą kartų keitė gyvenamąją vietą, Liudytojai su džiaugsmu suieškodavo jį kiekvienoje naujoje vietoje, kad tęstų pokalbius. Galų gale policininkas pripažino: „Įrodymai, kurių aš ieškojau, kiekvieną kartą būdavo atrandami Šventajame Rašte. Jeigu tie Liudytojai nebūtų vis siekę kalbėtis su manimi, aš tebebūčiau pasaulyje ir tebeklausinėčiau savęs, kokia yra gyvenimo prasmė. Tačiau dabar aš pažinau tiesą ir ketinu praleisti likusį savo gyvenimą ieškodamas tų, kurie ieško Dievo kaip aš ieškojau.“
Susidomėję klausytojai nuoširdžiai nori sužinoti daugiau. Jie pagrįstai tikisi sužinoti išsakytų įsitikinimų priežastis (1 Petro 3:15). Taip kaip ir mažas vaikutis apipila tėvus klausimais ir tikisi, kad jie į juos atsakys, tu pagrįstai lauki, kad Liudytojai pateiktų svarius atsakymus. Tu gali būti įsitikinęs, kad jie su džiaugsmu sugrįš ir kalbėsis apie Biblijos žinią su tavimi ir toliau.
Galbūt tu jau žinai truputį apie Bibliją. Tu galbūt supranti, kad tai, ko Dievas tikisi iš tavęs, pareikalaus pakeisti kai ką tavo gyvenimo būde. Nenustok tyrinėti klausimų bijodamas, kad Dievo reikalavimai kainuos tau per daug. Jie tik suteiks tikrą laimę. Tu suprasi tai, darydamas pažangą žingsnis po žingsnio.
Visų pirma apmąstyk, kas yra Jehova, ko jis tikisi iš tavęs ir ką jis siūlo. Paprašyk Liudytojų parodyti tau, ką apie tai sako Biblija. Patikrink tai, ką jie sako, savo paties Biblijos egzemplioriuje. Sužinojęs, kad Liudytojai turi pagrindą tam, ką pateikia kaip tiesą apie religiją, tu, be abejo, norėsi patyrinėti daugelį kitų puikių dalykų, kuriais jie gali su tavimi pasidalinti remdamiesi Raštu (Patarlių 27:17).
Tu esi nuoširdžiai kviečiamas stebėti Liudytojus jų vietinėje sueigų vietoje — Karalystės salėje. Ten tu išgirsi naudingus pokalbius apie Dievo Žodį. Tu pamatysi, kaip dalyvaujantieji džiaugiasi kalbėdamiesi vienas su kitu apie Dievo tikslus. Leisk tiems Liudytojams padėti tau pažinti tiesą apie Dievo valią mūsų atžvilgiu šiandien. Atsiliepk į Dievo kvietimą kalbėti apie teisingą garbinimą ir gauk jo pritarimo šypseną ir netgi amžiną gyvenimą Rojuje (Malachijo 3:16; Jono 17:3).
[Iliustracija 5 puslapyje]
Nojus atvirai kalbėjo apie Dievo tikslą
[Iliustracijos 7 puslapyje]
Kaip ir Paulius senovės Atėnuose, Jehovos Liudytojai moko Biblijos tiesų kitus