Religija — tabu tema?

„YRA dvi temos, kuriomis aš niekada nediskutuoju: religija ir politika!“ Taip dažnai atsakoma, kai Jehovos Liudytojai kalba kitiems apie Bibliją. Ir toks požiūris suprantamas.

Kai žmonės diskutuoja apie politiką, gali įsižiebti pyktis ir kilti ginčai. Daugelis kiaurai permato tuščius pažadus ir supranta, kad politikai dažnai siekia tik valdžios, garbės ir pinigų. Apgailėtina, tačiau politiniai nesutarimai kartais veda prie smurto.

‛Bet, — tu gali samprotauti, — ar taip nėra ir su religija? Ar religinės aistros neįžiebė daugelio šiuolaikinių konfliktų?’ Šiaurės Airijoje Romos katalikai ir protestantai ilgai kovojo vieni su kitais. Balkanų šalyse Rytų Stačiatikių bažnyčios nariai, Romos katalikai ir kiti varžosi dėl teritorijos. Rezultatas? Žiaurumai ir besitęsiantis priešiškumas.

Susidūrę su mirties grėsme, daugelis bando nuslėpti savo pačių bei savo šeimų įsitikinimus. Afrikoje amžiais besitęsiantis religinis priešiškumas tarp krikščionijos ir kitų užsienietiškų bei etninių grupių religijų šalininkų paskatino tėvus duoti savo vaikams du vardus, kad suteiktų dalinę apsaugą; šis paprotys išlieka ir šiandien. Taigi naudodamas vieną iš vardų berniukas gali prisistatyti arba kaip bažnyčios narys, arba kaip išpažįstantis kitą tikėjimą. Jeigu asmens religija gali kainuoti jam gyvybę, mažai testebina, kad jis vengia diskutuoti apie religiją atvirai.

Kitiems religija yra tabu, net jei nėra pavojaus jų gyvybei. Jie nuogąstauja, kad diskusijos apie jų tikėjimą su kito tikėjimo atstovu tik sukels betikslį ginčą. Dar kiti galvoja, kad visos religijos yra geros. Jie sako, kad jei tai, kuo asmuo tiki, patenkina jį, kalbėti apie skirtumus yra beprasmis užsiėmimas.

Netgi rimti religijos esmės tyrinėtojai nesutaria tarpusavyje. Enciklopedijos The New Encyclopædia Britannica straipsnyje „Religijų studijos ir klasifikacija“ pripažįstama: „Retai... tarp mokslininkų būdavo vienybė dėl [religijos] esmės... Todėl per visą savo istoriją ši tema buvo susijusi su ginčais.“

Vienas žodynas apibrėžia religiją kaip „žmogaus tikėjimo antžmogiška jėga, pripažinta visatos kūrėju bei valdovu, ir pagarbos jai išraišką“. Tai reiškia, kad religija turėtų vaidinti svarbų vaidmenį gyvenime. Iš tikrųjų religija buvo visuotinis faktorius besiformuojant žmonijos istorijai. „Nebuvo tokios visuomenės, — pažymi Oxford Illustrated Encyclopedia of Peoples and Cultures (Oksfordo iliustruota tautų ir kultūrų enciklopedija), — kuri nesiekė sutvarkyti gyvenimą ir suteikti jam prasmę per kokią nors religijos formą.“ Kadangi religija apima tokius svarbius dalykus kaip „tvarka“ ir gyvenimo „prasmė“, ji tikrai turėtų būti verta kažko kito, o ne ginčų ar debatų. Veikiau ji verta diskusijos, tai yra nuodugnaus apsvarstymo su kokiu kitu asmeniu. Bet su kuo, ir kas gera gali iš to išeiti?