Kaip yra su mirusiaisiais?
MIRUSIŲJŲ baimė remiasi prielaida, kad numirėlis turi sielą ar dvasią, kuri po mirties gyvena toliau. Jei Biblija aiškiai moko, jog tai klaidinga samprata, tada nekyla nė klausimo, ar gali mirusieji kenkti. Tad ką sako Biblija?
Apie mirusiuosius Dievo Žodis sako: „Gyvieji žino, kad jie mirs; mirusieji gi visai nieko nebežino. Jie nieko daugiau nebesipelno; nes jų atsiminimas paliekamas užmiršti. Ir jų meilė, ir jų neapykanta, ir pavydas jau seniai dingo, ir jie niekuomet nebeturės dalies tuose dalykuose, kas darosi po saule“ (Ekleziasto 9:6, 7).
Pagal tokį požiūrį, ar gali mirusieji padėti arba pakenkti tau? Ne, — sako Raštas. Mirusieji neturi sąmonės ir yra nutilę. Jie negali bendrauti su gyvaisiais ar reikšti kokių nors jausmų — meilės arba neapykantos, — nei atlikti kokio nors veiksmo. Tau visai nereikia jų bijotis.
‛Na gerai, tai galbūt tiesa kalbant apie fizinio kūno mirtį, — gali pasakyti kas nors. — Bet fizinė mirtis nėra gyvenimo pabaiga; ji tik išlaisvina dvasią iš kūno. Ta dvasia gali padėti arba kenkti gyviesiems.’ Taip mano milijonai žmonių žemėje.
Pavyzdžiui, Madagaskare manoma, jog gyvenimas yra tik persikėlimas, todėl laidotuvės bei ekshumacija laikomos svarbesnėmis už sutuoktuves. Manoma, kad žmogus atėjo nuo savo protėvių ir grįžta pas juos mirdamas. Todėl gyvųjų namai pastatyti iš medžio ir molio — medžiagų, kurios laikui bėgant suyra, o kapai, mirusiųjų „namai“, paprastai yra prašmatnūs bei ilgalaikiai. Per ekshumaciją šeima bei draugai mano, jog jie bus palaimingi, o moterys tiki, kad jei jos palies mirusio giminaičio kaulus, taps vaisingos. Bet vėlgi — ką apie tai sako Dievo Žodis?
Mirtis nenumatyta žmonijai
Įdomu pažymėti, kad Jehova Dievas sukūrė žmogų gyventi ir jis kalbėjo apie mirtį tik kaip apie nepaklusnumo pasekmę (Pradžios 2:17). Gaila, pirmieji vyras ir moteris nusidėjo ir šito pasekmė — nuodėmė prasiskverbė į visus žmones, kaip paveldėjimas už mirtį nešantį elgesį (Romiečiams 5:12). Taigi tu galėtumei pasakyti, kad mirtis pasidarė gyvenimo faktas tik nuo pirmos žmonių poros nepaklusimo, taip, skaudus gyvenimo faktas. Mes sukurti gyventi, o tai iš dalies paaiškina, kodėl nesuskaičiuojamiems milijonams yra taip sunku susitaikyti su mirtimi — gyvenimo pabaiga.
Pagal Biblijos pranešimą, Šėtonas bandė suklaidinti pirmą žmonių porą dėl mirties, prieštaraudamas Dievo perspėjimui, jog nepaklusnumas atneš mirtį (Pradžios 3:4). Tačiau laikui bėgant tapo visai aišku, kad žmonės, kaip ir pasakė Dievas, miršta. Todėl šimtmečiams slenkant Šėtonas griebėsi dar vieno melo — neva kažkokia dvasinė žmogaus dalis išlieka ir po kūno mirties. Tokia apgaulė tinka Šėtonui Velniui, kurį Jėzus apibūdino kaip „melo tėvą“ (Jono 8:44). Priešingai, Dievo atsakymas dėl mirties yra padrąsinantis pažadas.
Koks pažadas?
Tai pažadas prikelti daugelį. Graikiškas žodis, išverstas „prikėlimu“, yra a·naʹsta·sis. Pažodžiui jis reiškia „vėl atsistoti“ ir nurodo prikėlimą iš mirties. Taip, žmogus atgula mirčiai, bet Dievas savo jėga gali jį vėl prikelti. Žmogus praranda gyvenimą, tačiau Dievas vėl gali duoti jį. Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, pasakė, kad „ateina valanda, kurią visi, kurie yra kapuose, išgirs jo balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, NTP). Apaštalas Paulius išreiškė savo „Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbai 24:15). Jobas, ištikimas Dievo tarnas iki Kristaus laikų, taip pat skelbė apie savo viltį būti prikeltam: „Argi numiręs žmogus vėl bus gyvas? Per visas dienas, kuriose dabar kovoju, aš laukiu, kolei ateis mano atsimainymas. Tu [Dieve] šauksi mane, ir aš atsakysiu tau“ (Jobo 14:14, 15).
Ar esant aiškiam prikėlimo pažadui lieka vietos melo idėjai, kad mirusieji gyvuoja kaip dvasios? Jei mirusieji būtų gyvi ir džiaugtųsi danguje ar kitame dvasiniame pasaulyje, koks prikėlimo tikslas? Ar jie jau nebūtų susilaukę atlygio arba likimo? Dievo Žodžio studijos parodo, kad mirusieji yra tikrai mirę, neturi sąmonės, yra užmigę iki didžiojo pabudimo per prikėlimą naujajame pasaulyje — rojuje, pažadėtame mūsų mylinčio Tėvo, Jehovos. Tačiau jei mirtis nereiškia kūno ir dvasios atsiskyrimo ir dvasia toliau nebegyvena, kaip yra dėl tariamo bendravimo su dvasių pasauliu atvejų?
Bendravimas su dvasių pasauliu
Pranešama apie nesuskaičiuojamus žinių, gaunamų, kaip manoma, iš dvasių pasaulio, atvejus. Kas iš tikrųjų yra jų šaltinis? Biblija perspėja mus, kad „pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais“ (2 Korintiečiams 11:14, 15). Taip, kad būtų lengviau apgaudinėti ir klaidinti žmones, demonai (maištingi angelai) bendrauja su gyvaisiais, kartais dėdamiesi naudingi.
Apaštalas Paulius duoda tolesnį perspėjimą dėl šios apgaulės kampanijos: „Kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams“ (1 Timotiejui 4:1). Tad labai panašu, kad bet koks atgarsis, priskiriamas mirusiesiems, kyla iš demonų, kurie apsimeta „teisumo tarnais“ ir palaiko religinį melą, pavergdami žmones prietarais, nukreipiančiais juos nuo Dievo Žodžio tiesos.
Patvirtinant tai, kad mirusieji negali nieko sakyti, daryti ar jausti, Psalmių 145:3, 4 konstatuojama: „Nepasitikėkite kunigaikščiais, žmogumi, per kurį neateina išgelbėjimas. Kai išeis jo dvasia, jis grįš į savo žemę; tuomet dings visi jo sumanymai.“ Kas tai per dvasia, kuri „išeina“? Tai žmogaus gyvybės jėga, palaikoma kvėpavimu. Tačiau kai mirštantysis nustoja kvėpuoti, jo protas daugiau nebefunkcionuoja. Jis visai nebeturi sąmonės. Todėl jis nebepajėgus kontroliuoti gyvybės.
Štai kodėl pagal Bibliją žmogaus mirtis prilygsta gyvulio mirčiai; ji tvirtina, jog abu mirę nebeturi sąmonės ir grįžta į dulkes, iš kurių yra padaryti. Ekleziasto 3:19, 20 sakoma: „Tas pat likimas yra žmonėms ir gyvuliams: kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti. Visų yra toks pat alsavimas, ir žmogus neviršija gyvulio; nes visa kas yra tuščia. Visi eina į vieną vietą, visi yra iš dulkių ir visi grįžta į dulkes.“
Žinodamas, jog demonai bandys klaidinti žmones, kad jie manytų neva galintys bendrauti su mirusiaisiais ir būti jų veikiami, Jehova Dievas perspėjo savo tautą, senovės Izraelį: „Teneatsiranda pas tave nė vieno, ... kurs teirautųsi pas žynius ir tikėtų sapnais bei prietarais; tenebūna burtininko nei žavėtojo, nei tokio, kurs teirautųsi pas pytonus [„spiritistus-mediumus“, NW] ir raganius ar ieškotų tiesos pas numirėlius; nes Viešpats bodisi visų tų dalykų“ (Pakartoto Įstatymo 18:10-12).
Aišku, jog idėja, kad mirusieji gali kenkti mums, kilo ne iš Dievo. Jis yra tiesos Dievas (Psalmių 31:5, NW; Jono 17:17). Ir jis yra paruošęs nuostabią ateitį tiesos mylėtojams, garbinantiems jį „dvasia ir tiesa“ (Jono 4:23, 24).
Jehova — tiesos ir meilės Dievas
Mūsų mylintis dangiškasis Tėvas, kuris „nemeluoja“, davė žodį: milijonų milijonai mirusiųjų, palaidotų kapuose, bus prikelti ir turės amžinojo gyvenimo perspektyvą naujajame teisingumo pasaulyje! (Titui 1:1, 2, ŠvR; Jono 5:28). Šis meilingas prikėlimo pažadas parodo, kad Jehovai labai rūpi jo kūrinių-žmonių gerovė ir jis nuoširdžiai trokšta pašalinti mirtį, sielvartą bei skausmą. Todėl nereikia bijotis mirusiųjų ar būti pernelyg susirūpinusiems jais bei jų ateitimi (Izaijo 25:8, 9; Apreiškimas 21:3, 4). Pats mūsų mylintis Dievas Jehova gali prikelti juos ir tai padarys, sunaikindamas mirties skausmą.
Dievo Žodis, Biblija, kupinas aprašymų, kokios bus sąlygos žemėje tame pažadėtame naujajame teisingumo pasaulyje (Psalmių 36:29; 2 Petro 3:13). Tai bus taikos ir laimės bei meilės metas kiekvienam žmogui (Psalmių 71:7; Izaijo 9:7; 11:6-9; Michėjo 4:3, 4). Visi turės saugius puikius namus ir taip pat malonų darbą (Izaijo 65:21-23). Visiems bus daugybė gerų dalykų valgyti (Psalmių 66:7; 71:16). Visi džiaugsis stipria sveikata (Izaijo 33:24; 35:5, 6). Nors apaštalai bei ribotas papildomas skaičius asmenų valdys danguje su Jėzumi, Biblijoje nėra paminėta apie palaimingas sąlygas danguje kitoms sieloms po mirties (Apreiškimas 5:9, 10; 20:6). Todėl būtų keista, jei milijardai mirusiųjų gyventų ir toliau po mirties.
Bet nėra keista, kai mes žinome aiškų Biblijos mokymą: mirusieji nustojo egzistavę kaip gyvos sielos. Jie negali kenkti tau. Tie, kurie yra atminimo kapuose, tik ilsisi, neturėdami sąmonės iki savo prikėlimo Dievo nustatytu metu (Ekleziasto 9:11; Jono 11:11-14, 38-44). Tad mūsų vilčių ir troškimų išsipildymas priklauso nuo Dievo. „Džiūgaukime ir linksminkimės, kad jis išgelbės“ (Izaijo 25:9, NW).
[Iliustracija 7 puslapyje]
Kaip parodo Dievo Žodis, mirusieji yra visiškai neveiklūs iki prikėlimo