Plačiai paplitusi mirusiųjų baimė

Seniai nusileido saulė. Tu grįžti namo šiek tiek vėliau negu įprasta. Einant pro vietines kapines tavo širdis ima plakti truputėlį dažniau. Tamsios nakties tyla verčia tave suklusti dėl menkiausio garso. Netikėtai tolumoje išgirsti veriantį siaubingą riksmą. Tu paspartini žingsnį, — pulsas irgi greitėja — skubi namų prieglobstin.

AR TU kada nors patyrei nerimą, būdamas kapinėse arba netoli jų? Jei taip, tai tau galbūt turėjo įtakos plačiai paplitusi pasaulyje religinė samprata, kad mirusiųjų dvasios gali padėti arba pakenkti gyviesiems.

Daug prietaringų papročių paplito dėl tikėjimo, jog mirusiesiems reikia gyvųjų paramos arba kad jie gali kenkti gyviesiems, jei jiems neįtinkama. Pavyzdžiui, kai kuriose Pietų Amerikos šalyse daugelis turi paprotį pastatyti mažą namelį su kryžiumi ten, kur žmogus žuvo avarijoje. Žmonės ten uždega žvakes ir padeda gėlių, stengdamiesi parodyti dėmesį arba padėti mirusiojo sielai ar dvasiai. Kai kada pasigirsta gandai apie „stebuklingus“ atsakymus į maldas, todėl žmonės pradeda dažnai lankyti vietas, kuriose yra animita — maži nameliai kokio nors mirusiojo sielai arba dvasiai. Ten jie padaro mandas, arba įžadus: jei mirusysis padės ką nors įvykdyti arba ko nors pasiekti — galbūt stebuklingai išgyti, — jie atsidėkos ypatingu būdu. Na, o dar gali būti gandų, kad žmogaus siela pasirodo nakties gūdumoje, sukeldama siaubą ją matantiems žmonėms. Paprastai sakoma, kad tokios sielos yra penando, nešančios nemalonumus gyviesiems dėl praeities įvykių.

Daugelyje šalių žmonės deda daug pastangų, kad įtiktų mirusiųjų „sieloms“. Rengiamos prašmatnios šventės, atnašaujamos aukos, sakomi raminantys žodžiai — visa tai yra apsisaugoti nuo mirusiojo dvasios bausmės. Manoma, kad įsiteikdami dvasiai, gyvieji susilauks apdovanojimų bei palaimų.

„Daugelis tiki, kad nieko neįvyksta ‛paprastai ir natūraliai’, — sakoma viename pranešime iš Afrikos. — Manoma, jog bet koks įvykis — liga, nelaimė, nevaisingumas, ekonominiai sunkumai, didelė liūtis ar kaitra, avarijos, šeimyninė nesantaika, mirtis — atsitinka dėl nematomų dvasių, turinčių antžmogišką galią.“ Kitame pranešime sakoma: „Žmonės tiki, kad jų protėvių dvasios užima vietas danguje ir nuolat stebi savo gimines žemėje. Tikima, jog protėviai turi antgamtinę jėgą, kurią gali panaudoti, kad savo gimines žemėje padarytų laimingus ir saugotų arba nubaustų pagal tai, kaip jie gerbia ar nesirūpina mirusiaisiais.“

Bet ar tai derinasi su Dievo Žodžiu? Kokia tavo nuomonė?

[Iliustracija 4 puslapyje]

„Animita” Čilėje