Kaip galime papildyti savo tikėjimą dorybe?
„Pasistenkite... savo tikėjimu išugdyti dorumą“ (2 PETRO 1:5, ŠvR).
1, 2. Kodėl turime tikėtis, kad Jehovos tarnai elgsis dorai?
JEHOVA visada elgiasi dorai. Jis daro tai, kas teisinga ir gera. Todėl apaštalas Petras kalbėjo apie Dievą kaip apie tą, kuris pašaukė pateptuosius krikščionis „savo šlove ir jėga“. Tikslus doro dangiškojo Tėvo pažinimas jiems parodė, kas būtina siekiant gyventi tikrai pasišventus Dievui (2 Petro 1:2, 3).
2 Apaštalas Paulius ragina krikščionis ‛būti Dievo sekėjais, kaip jo mylimiems vaikams’ (Efeziečiams 5:1). Panašiai kaip jų dangiškasis Tėvas, Jehovos garbintojai esant bet kokiai situacijai turi daryti tai, kas dora. Tačiau kas yra dorumas?
Kas yra dorumas
3. Kaip apibūdinamas „dorumas“?
3 Šiuolaikiniai žodynai apibūdina „dorumą“ kaip „moralinį pranašumą; gerumą“. Tai yra „teisingas elgesys ir mąstymas; charakterio kilnumas“. Doras žmogus teisingas. Dorumas taip pat apibūdinamas kaip „atitikimas teisingumo normoms“. Krikščionims, žinoma, „teisingumo normas“ nustato Dievas ir jos paaiškintos jo Šventajame Žodyje, Biblijoje.
4. Kokias savybes, paminėtas 2 Petro 1:5-7, turi atkakliai dirbdami ugdyti krikščionys?
4 Tikrųjų krikščionių elgesys atitinka teisingas Jehovos Dievo normas ir jie atsiliepia į jo vertingus pažadus parodydami tikėjimą. Jie taip pat dėmesingi Petro patarimui: „Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe — pažinimą, pažinimu — susivaldymą, susivaldymu — ištvermę, ištverme — maldingumą („pasišventimą Dievui“, NW), maldingumu — brolybę, o brolybe — meilę“ (2 Petro 1:5-7). Krikščionis turi atkakliai dirbti, kad išsiugdytų šias savybes. Tai daroma ne kelias dienas arba kelis metus, tačiau reikalauja nuolatinių pastangų visą gyvenimą. Mūsų tikėjimo papildymas vien tik dorybe yra savaime sudėtingas reikalavimas!
5. Kas, pagal Raštą, yra dorumas?
5 Leksikografas M. R. Vincentas sako, kad pradinė įprasta graikų žodžio, išversto reikšme „dorybė“, prasmė nurodo „ kokios nors rūšies tobulumą“. Petras pavartojo daugiskaitos formą, kai pasakė, kad krikščionys turi išgarsinti Dievo „dorybes“, arba tobulybes (1 Petro 2:9, ŠvR). Pagal Raštą, dorybė aprašoma ne kaip pasyvi, bet kaip „moralinė jėga, moralinė energija, gyvybinė galia“. Minėdamas dorybę, Petras turėjo omenyje drąsų moralinį pranašumą, kurį Dievo tarnai turi parodyti ir išlaikyti. Tačiau būdami netobuli, ar mes iš tikrųjų galime daryti tai, kas dora Dievo akyse?
Netobuli, bet dori
6. Kodėl tinka tvirtinti, kad nepaisant netobulumo, mes galime daryti tai, kas yra dora Dievo akyse?
6 Kadangi esame paveldėję netobulumą ir nuodėmę, mus gali stebinti, kaip iš tikrųjų daryti tai, kas dora Dievo akyse (Romiečiams 5:12). Mums, be abejo, reikalinga Jehovos pagalba, jei norime turėti tyrą širdį, iš kurios kyla doros mintys, žodžiai ir veiksmai. (Palygink Luko 6:45.) Nusidėjęs dėl Betsabėjos, atgailaujantis psalmininkas Dovydas meldė: „Tyrą širdį sukurk man, Dieve, ir tvirtą dvasią atnaujink mano viduje“ (Psalmių 51:10, NTP; [50:12, ŠR]). Dovydas gavo Dievo atleidimą ir pagalbą, reikalingą siekiant doro kurso. Todėl jei mes rimtai suklydome, tačiau atgailaudami priėmėme Dievo ir susirinkimo vyresniųjų pagalbą, galime grįžti į dorą kelią ir likti jame (Psalmių 102:1-3, 10-14; Jokūbo 5:13-15).
7, 8. a) Kas būtina, kad liktume dori? b) Kokią pagalbą turi krikščionys, kad būtų dori?
7 Dėl paveldėto nuodėmingumo mes privalome vesti nuolatinę vidinę kovą, kad darytume tai, ko reikalauja doros kelias. Jei norime likti dori, mes niekada negalime leisti sau tapti nuodėmės vergais. Vietoje to mes turime būti visada dorai mąstantys, kalbantys ir besielgiantys „teisumo tarnai“ (Romiečiams 6:16-23). Žinoma, mūsų kūniški troškimai ir nuodėmingi polinkiai yra stiprūs ir visą laiką vyksta susidūrimas tarp jų ir dorų dalykų, kurių iš mūsų reikalauja Dievas. Tad ką reikia daryti?
8 Pirmiausia mums reikia vadovautis Jehovos šventąja dvasia, arba veikliąja jėga. Todėl mes turime būti dėmesingi Pauliaus patarimui: „Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios — kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte“ (Galatams 5:16, 17). Taip, mes turime Dievo dvasią, kaip jėgą teisumui, ir jo Žodį, kaip vadovą teisingam elgesiui. Mes taip pat turime meilingą Jehovos organizacijos pagalbą ir „ištikimo bei protingo tarno“ patarimą (Mato 24:45-47). Todėl mes galime sėkmingai kovoti prieš nuodėmingus polinkius (Romiečiams 7:15-25). Suprantama, jei mums ateina į galvą kokia nors netyra mintis, turime nedelsiant ją atmesti ir melsti Dievą paramos, kad priešintumėmės bet kokiai pagundai elgtis kaip nors nedorai (Mato 6:13).
Dorumas ir mūsų mintys
9. Kokio mąstymo būdo reikalauja doras elgesys?
9 Dorumas prasideda nuo to, kaip žmogus mąsto. Kad turėtume Dievo palankumą, mes privalome mąstyti apie tai, kas teisinga, gera, dora. Paulius sakė: „Broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, — apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Filipiečiams 4:8). Mums reikia nukreipti savo protą į tai, kas teisinga ir tyra, ir niekas, kas nedora, neturi traukti mus. Paulius galėjo pasakyti: „Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje.“ Jei esame kaip Paulius — dorai mąstome, kalbame ir elgiamės — su mumis bus malonu bendrauti, taip pat parodysime puikų krikščioniško gyvenimo pavyzdį ir ‛ramybės Dievas bus su mumis’. (Filipiečiams 4:9).
10. Kaip mums padeda likti doriems asmeniškas pritaikymas nurodymo iš 1 Korintiečiams 14:20?
10 Jei trokštame dorai mąstyti ir tuo įtikti savo dangiškajam Tėvui, būtina laikytis Pauliaus patarimo: „Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu — subrendę žmonės“ (1 Korintiečiams 14:20). Tai reiškia, kad mes, kaip krikščionys, nesiekiame pažinti ir patirti blogį. Užuot leidę mūsų protui taip sugesti, mes elgiamės išmintingai, likdami šiuo atžvilgiu nepatyrę ir nekalti kaip vaikai. Tuo pat metu mes visiškai suprantame, kad amoralumas ir įstatymo pažeidimas, Jehovos požiūriu, yra nuodėminga. Stiprus, nuoširdus troškimas įtikti jam esant doriems, bus naudingas mums, nes tai skatins mus vengti netyrų pramogų ir kitokios protą gadinančios šio Šėtono pavergto pasaulio įtakos (1 Jono 5:19).
Dorumas ir mūsų kalba
11. Būdami dori, kaip turime kalbėti ir kokius pavyzdžius duoda Jehova Dievas ir Jėzus Kristus šiuo atžvilgiu?
11 Jei mūsų mintys doros, jos turi daryti didžiulį poveikį tam, ką mes kalbame. Kad būtume dori, reikalinga švari, naudinga, teisinga, ugdanti kalba (2 Korintiečiams 6:3, 4, 7). Jehova yra „tiesos Dievas“ (Psalmių 31:5, NW; [30:6, ŠR]). Jis yra ištikimas visais savo darbais ir jo pažadai tikri, nes jis negali meluoti (Skaičių 23:19; 1 Samuelio 15:29; Titui 1:2). Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, yra „pilnas malonės ir tiesos“. Būdamas žemėje, jis visada kalbėjo tiesą, gautą iš savo Tėvo (Jono 1:14; 8:40). Be to, Jėzus „nepadarė nuodėmės ir jo lūpose nerasta klastos“ (1 Petro 2:22). Jei esame tikri Dievo ir Kristaus tarnai, mes teisingai kalbėsime ir sąžiningai elgsimės, lyg „susijuosę strėnas tiesa“ (Efeziečiams 5:9; 6:14).
12. Kad būtume dori, kokių kalbų turime vengti?
12 Jei mes dori, tai vengsime kai kurių rūšių kalbos. Mes vadovausimės Pauliaus patarimu: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktodžiavimai su visomis piktybėmis.“ „Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas — jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas“ (Efeziečiams 4:31; 5:3, 4). Kitiems pasidarys atgaiva būti mūsų tarpe, nes mūsų teisios širdys skatina mus vengti nekrikščioniškos kalbos.
13. Kodėl krikščionys turi kontroliuoti liežuvį?
13 Troškimas įtikti Dievui ir kalbėti apie dorus dalykus padės mums kontroliuoti liežuvį. Dėl nuodėmingų polinkių mes visi kartais suklumpame žodžiais. Tačiau mokinys Jokūbas sako, kad „jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus“, jie klusniai eina, kur nurodome. Todėl turime atkakliai dirbti, kad pažabotume liežuvį ir stengtumėmės jį naudoti tik tam, kas dora. Nekontroliuojamas liežuvis yra „neteisybės pasaulis“ (Jokūbo 3:1-7, NTP). Kiekviena pikta šio bedieviško pasaulio savybė susijusi su nepažabotu liežuviu. Jis atsakingas už tokius žalingus dalykus kaip melagingas liudijimas, įžeidimas ir šmeižtas (Izaijo 5:20; Mato 15:18-20). Ir kada nevaldomas liežuvis įžeidžia, kalba kandžiai arba šmeižia, jis pripildytas mirtinų nuodų (Psalmių 139:4; Romiečiams 3:13; Jokūbo 3:8).
14. Kokių dvigubų normų kalboje turi vengti krikščionys?
14 Kaip nurodo Jokūbas, būtų nesuderinama ‘šlovinti Dievą’ pasakojant apie jį gera, bet po to neteisingai naudoti liežuvį ‛keikiant žmones’, linkint jiems blogo. Kaip nuodėminga giedoti Dievui gyrių sueigose, o vėliau išėjus kalbėti bloga apie bendratikius! Iš vieno šaltinio negali tekėti ir saldus, ir kartus vanduo. Jei tarnaujame Jehovai, kiti teisėtai laukia, kad mes kalbėsime apie dorus dalykus vietoj nemalonių žodžių. Todėl venkime blogos kalbos ir stenkimės pasakyti tai, kas bus naudinga mūsų draugams ir dvasiškai ugdys juos (Jokūbo 3:9-12).
Dorumas ir mūsų poelgiai
15. Kodėl taip svarbu vengti klastos?
15 Kadangi krikščionio mintys ir kalba turi būti dori, o kaip su poelgiais? Tik būdami doro elgesio galime įgyti Dievo palankumą. Nė vienas Jehovos tarnas, elgdamasis nedorai, būdamas klastingas ir melagingas, neturi teisės manyti, kad tokiems dalykams Dievas pritartų. Patarlių 3:32 sakoma: „Nes Viešpats bodisi kiekvieno pasityčiotojo ir [draugiškai] apsieina su neklastingaisiais.“ Jei mes branginam savo santykius su Jehova Dievu, šie verčiantys susimąstyti žodžiai turi sulaikyti mus nuo žalingų sumanymų ir klastingo elgesio. Juk tarp septynių dalykų, kurių nekenčia Jehova, — „širdis, daranti blogiausius sumanymus“! (Patarlių 6:16-19). Todėl venkime tokių veiksmų ir elkimės dorai, kad būtų nauda mūsų bendratikiams ir garbė mūsų dangiškajam Tėvui.
16. Kodėl krikščionys neturi elgtis veidmainiškai?
16 Parodant dorumą reikia būti sąžiningiems (Žydams 13:18). Veidmainiškas žmogus, kurio veiksmai nesiderina su jo žodžiais, nėra doras. Graikiškas žodis, išverstas prasme „veidmainis“ (hy·po·kri·teʹs) reiškia „tas, kuris atitinka“ ir taip pat nurodo aktorių scenoje. Kadangi graikų ir romėnų aktoriai turėjo kaukes, šį žodį vartojo kaip metaforą, nurodant apsimetėlį. Veidmainiai — tai „neištikimieji“. (Palygink Luko 12:46 su Mato 24:50, 51.) Veidmainystė (hy·poʹkri·sis) taip pat gali nurodyti piktumą ir suktybę (Mato 22:18; Morkaus 12:15; Luko 20:23). Kaip liūdna, kai patiklų žmogų apgauna šypsenomis, meilikavimais ir veiksmais, kurie yra tik apsimetimas. Tačiau kaip džiugina širdį, kai bendraujame su pasitikėjimo vertais krikščionimis. Ir Dievas laimina mus, kad mes esame dori ir neveidmainingi. Jis pritaria tiems, kurie parodo „neveidmainišką brolių meilę“ ir yra „neveidmainiško tikėjimo“ (1 Petro 1:22, ŠR; 1 Timotiejui 1:5, NTP).
Dorumas — aktyvus gerumas
17, 18. Kaip mes turime elgtis su kitais, parodydami dvasios vaisių — gerumą?
17 Papildydami savo tikėjimą dorumu, mes sieksime susilaikyti galvoti, kalbėti ir daryti tai, kas nemiela Dievui. Tačiau krikščioniškas dorumas reikalauja, kad mes aktyviai parodytume gerumą. Iš tikrųjų dorumas apibūdintas kaip gerumas. Ir gerumas yra Jehovos šventosios dvasios, o ne tik žmogiškųjų pastangų vaisius (Galatams 5:22, 23). Kai parodome dvasios vaisių — gerumą, tai mus skatina gerai galvoti apie kitus ir pagirti juos už geras savybes, nepaisant jų netobulumo. Gal jie ištikimai tarnavo Jehovai daugelį metų? Tada mes turime parodyti jiems pagarbą ir kalbėti gera apie juos ir jų tarnavimą Dievui. Mūsų dangiškasis Tėvas atsimena tą meilę, kurią jie parodė dėl jo vardo, ir dorus jų tikėjimo darbus, — taip turime ir mes (Nehemijo 13:31b; Žydams 6:10).
18 Dorumas daro mus kantrius, užjaučiančius, gailestingus. Jei Jehovos garbintojas kenčia ar nuliūdęs, mes paguosime jį ir stengsimės nuraminti, lygiai kaip ir mūsų dangiškasis Tėvas guodžia mus (2 Korintiečiams 1:3, 4; 1 Tesalonikiečiams 5:14). Mes užjaučiame tuos, kurie sielvartauja, galbūt mirus mylimam žmogui. Jei galime ką nors padaryti, kad palengvintume kentėjimą, mes tai atliksime, nes dorumo dvasia skatina meilingiems, dosniems veiksmams.
19. Kaip galbūt kiti elgsis su mumis, jei mūsų mintys, žodžiai ir darbai bus dori?
19 Lygiai kaip mes šloviname Jehovą kalbėdami apie jį gera, kiti galbūt laimins ir mus, jei esame dori mintimis, žodžiais ir darbais (Psalmių 144:10). Išmintinga patarlė sako: „Teisiojo galva vainikuojama palaimomis, o už bedievių burnos slepiasi smurtas“ (Patarlių 10:6, ŠvR). Piktas ir įtūžęs žmogus neturi dorumo, kuris patrauktų prie jo kitus. Jis pjauna tai, ką sėja, nes žmonės negali nuoširdžiai jo šlovinti, kalbėdami apie jį gera (Galatams 6:7). Kaip daug geriau Jehovos tarnams, kurie dorai galvoja, kalba ir elgiasi! Jie laimi meilę, pasitikėjimą ir pagarbą tų, kurie nori šlovinti juos ir kalbėti apie juos gera. Be to, jų dievobaimingas dorumas atneša jiems neįkainojamas Jehovos palaimas (Patarlių 10:22).
20. Kokią įtaką turi doros mintys, kalba ir elgesys Jehovos tautos susirinkumui?
20 Doros mintys, kalba ir veiksmai, be abejo, teikia naudą Jehovos tautos susirinkimui. Kai bendratikių mintys vienas apie kitą meilingos, pagarbios, tarp jų klesti broliška meilė (Jono 13:34, 35). Dora kalba, taip pat nuoširdus pagyrimas ir padrąsinimas skatina šiltus bendradarbiavimo ir vienybės jausmus (Psalmių 132:1-3).O nuoširdūs, dori veiksmai skatina ir kitus atsakyti tuo pačiu. Visų svarbiausia tai, kad parodant krikščioniškąjį dorumą, sulaukiama mūsų doro dangiškojo Tėvo, Jehovos, palankumo ir palaimos. Todėl mūsų tikslas tebūna atsiliepti į vertingus Dievo pažadus parodant tikėjimą. Ir žinoma, dėkime visas pastangas, kad papildytumėme savo tikėjimą dorumu.
Kaip tu atsakysi?
◻ Kaip tu apibūdintumei „dorumą“ ir kaip gali netobuli žmonės būti dori?
◻ Kokios turi būti mintys esant doram?
◻ Kaip dorumas turi veikti mūsų kalbą?
◻ Kokią įtaką turi dorumas mūsų veiksmams?
◻ Kokiais atžvilgiais dorumas atneša naudą?
[Iliustracija 31 puslapyje]
Kadangi iš vieno šaltinio negali tekėti ir saldus, ir kartus vanduo, kiti teisėtai tikisi, kad Jehovos tarnai kalbės tik apie dorus dalykus