Balandis

„Valgyti“ Jėzaus kūną ir kraują reiškia tikėti išpirka (Ef 1:7). Krikščionys, prilyginti „kitoms avims“, per kasmetinį Jėzaus Mirties minėjimą duonos ir vyno neragauja ir neturėtų ragauti (Jn 10:16). Bet ir jie, perkeltine prasme kalbant, valgo „gyvenimo duoną“ – tiki Jėzaus aukos išperkamąja galia (Jn 6:53). O ragauti duonos ir vyno skirta būsimiesiems dangiškosios Karalystės paveldėtojams, naujosios sandoros dalininkams. Tačiau tiek pateptiesiems, tiek kitiems krikščionims būtinas tvirtas tikėjimas – tik taip gausime amžiną gyvenimą. w24.12 12 ¶14; 13 ¶16

Per Viešpaties vakarienę Jėzus apaštalams per rankas siuntė neraugintą duoną ir pasakė, kad tai yra jo kūnas. Tada perdavė taurę vyno ir paaiškino, kad tai jo „sandoros kraujas“ (Mk 14:​22–25; Lk 22:20; 1 Kor 11:24). Naujoji sandora sudaryta su dvasinio „Izraelio namais“ – su tais, kurie bus „Dievo Karalystėje“ (Hbr 8:​6, 10; 9:15). Per Paskutinę vakarienę Jėzus kalbėjo apie „mažąją kaimenę“. Tos grupės užuomazga buvo jo ištikimi apaštalai, su kuriais jis valgė tą vakarienę. Jiems paruošta vieta danguje drauge su Jėzumi. w24.12 11 ¶9–10

Jėzų išdavė, suėmė, užgauliojo, šmeižė, kaltino ir žiauriai kankino. Tada kareiviai nuvedė jį į bausmės vietą ir prikalė prie stulpo. Jehova, regėdamas savo Sūnaus agoniją, kentėjo ne ką mažiau. Tačiau jis leido tam įvykti, Jėzaus kančių nenutraukė. Kodėl? Trumpai tariant, iš meilės žmonėms. Jėzaus pasiaukojimas yra nenuginčijamas įrodymas, kad Jehova tave myli. Dievas ryžosi nenusakomai emocinei kančiai, kad tik būtum išvaduotas iš nuodėmės ir mirties (1 Jn 4:​9, 10). Jis tikrai nori padėti kiekvienam iš mūsų kovoti su nuodėme ir ją nugalėti. w24.08 6 ¶13–14

Jehovos meilės stiprumą pabrėžia tai, kiek jis buvo pasirengęs dėl mūsų iškęsti. Šėtonas tvirtina, kad joks žmogus mėginimų prispaustas neliks Dievui ištikimas. Kad tai paneigtų, Jehova nesutrukdė priešininkams kankinti ir nužudyti jo Sūnų (Job 2:​1–5). Jis matė, kaip religiniai vadovai iš Jėzaus šaipėsi, kaip romėnų kareiviai jį plakė rimbais, prikalė prie stulpo ir paliko merdėti baisiose kančiose (Mt 27:​28–31, 39). Jehova galėjo bet kuriuo momentu tą agoniją nutraukti (Mt 27:​42, 43). Tačiau jeigu jis būtų taip padaręs, išpirka nebūtų sumokėta ir mes neturėtume jokios vilties. Tad Jehova nenutraukė Sūnaus išbandymų iki pat paskutinio jo atodūsio. w25.01 22 ¶7

Persikelkime mintyse į 33 m. e. m. nisano 16-ąją. Jėzaus mokiniai sielvartauja, jie apimti baimės. Ir štai pora jų traukia iš Jeruzalės link Emauso. Prie jų prisiartina vienas vyriškis ir žingsniuoja drauge. Mokiniai jam pasiguodžia, kad Jėzui mirus neteko vilties. Ką tas žmogus toliau kalbėjo, abu tikriausiai įsiminė visam gyvenimui. „Pradėjęs nuo Mozės ir visų Pranašų“, jis padėjo jiems suprasti, kodėl Mesijas turėjo kentėti ir mirti. O kai trijulė atkeliavo į Emausą, nepažįstamasis davė suprasti, kad jis ir yra Jėzus! (Lk 24:​13–35) Per 40 dienų po prikėlimo Jėzus savo mokiniams pasirodė ne kartą. Tuo laikotarpiu jis padėjo savo nuliūdusiems sekėjams atgauti džiaugsmą ir pasitikėjimą. Nuo tada jie ėmėsi drąsiai skelbti apie Karalystę ir mokyti žmones. w24.10 12 ¶1–3

Dvasinė branda, kitaip nei fizinė, nevyksta savaime. Antai kadaise Korinto mieste kai kurie įsiklausė į gerąją naujieną, pasikrikštijo, gavo šventosios dvasios dovaną, juos mokė apaštalas Paulius (Apd 18:​8–11). Tačiau ir praėjus kuriam laikui daugelis tenykščių krikščionių tebebuvo nebrandūs (1 Kor 3:2). Kad dvasinė branda nesulėtėtų, pirmiausia mums reikia stipraus noro tobulėti. „Kiek ilgai, neišmanėliai, branginsite neišmanymą?“ – klausiama vienoje patarlėje (Pat 1:22). Jei nesistengsime daryti pažangos, taip ir neišaugsime iš dvasinės kūdikystės. Tikrai būtų nekas, jei suaugę negebėtume savarankiškai priimti sprendimų ir vis klausinėtume tėvų. Privalome save nuolatos dvasiškai ugdyti. Tad jei matai, kad turi pasitempti, prašyk Jehovą suteikti „ir norą, ir gebėjimą veikti“ (Fil 2:13). w24.04 4 ¶9–10

Savo Žodyje Jehova atskleidė, kaip jaučiasi, kai tenka žmones bausti (Ez 33:11). Jehova neskuba bausti žmogaus amžina pražūtimi. Jis nenusakomai gailestingas – pasigaili, kai tik įmanoma. O kurie žmonės tikrai nebus prikelti? Biblijoje tokių paminėta nedaug. Vienas iš jų Judas Iskarijotas (Mk 14:21). Jėzus pavadino Judą „pražūties sūnumi“, o tai reiškia, kad jam skirta amžina pražūtis, be prikėlimo (Jn 17:12). Tas vyras pats apsisprendė tapti Jehovos ir jo Sūnaus priešu (Mk 3:29). Jėzus sakė, kad amžino pasmerkimo nusipelno ir priešiški jam religiniai vadovai (Mt 23:33; Jn 19:11). Taip pat apaštalas Paulius įspėjo, kad amžina pražūtis laukia užkietėjusių atsimetėlių (Hbr 6:​4–8; 10:29). w24.05 4 ¶10–11

Kol esame šalia savo Dievo, Šėtonas negali mums padaryti neatitaisomos piktadarystės (1 Jn 3:8). Naujajame pasaulyje Jehova toliau sergės savo ištikimus draugus ne vien nuo dvasinės žalos, bet ir nuo mirties (Apr 21:4). Svečiuotis Jehovos Palapinėje ir džiaugtis artimu ryšiu su juo mums yra didžiulė garbė (Ez 37:27). Bet jei norime ir toliau pas jį svečiuotis, kaip privalome elgtis? Pagalvok: jei draugas pakviestų tave užsukti, tikriausiai pas jį elgtumeis kaip pridera. Tad svarbu žinoti, ko iš savo svečių tikisi Jehova. Jį mylime, todėl tikrai stengsimės jam patikti visais atžvilgiais (Kol 1:10). Neleisime sau nieko, kas jį įskaudintų. Trokštame „eiti kukliai su savuoju Dievu“ (Mch 6:8). w24.06 4 ¶8–9

Jehova paprašė Abraomą paaukoti jam savo sūnų Izaoką. Nors ir su didžiausiu skausmu širdyje Abraomas pakluso ir jau ketino paliepimą įvykdyti. Bet paskutinę akimirką Jehova pats jį sulaikė. Tas įvykis atskleidžia kai ką itin svarbaus: Jehova iš meilės buvo pasiryžęs dėl žmonių paaukoti net savo brangiausią Sūnų (Pr 22:​1–18). Dar po keleto šimtmečių Izraelio tautai duotame Įstatyme buvo numatyta daug įvairių aukų nuodėmėms atpirkti (Kun 4:​27–29; 17:11). Tos aukos vaizdavo didingesnę auką, skirtą visiems laikams išpirkti žmones iš nuodėmės. Dievo įkvėpti pranašai paaiškino, kad žadėtajam palikuoniui teks kentėti ir mirti (Iz 53:​1–12). Tas palikuonis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Jehovos mylimiausias Sūnus, kurį jis rengėsi atiduoti už mus – ir už tave, – kad būtume išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties. w24.08 4 ¶7–8

Kai skaitai Bibliją, esminis dalykas – pritaikyti, ką sužinojai. Skaitydamas kokią ištrauką pamąstyk: „Kuo ši informacija man pravers jau dabar ar vėliau?“ Tarkim, perskaitai 1 Tesalonikiečiams 5:​17, 18. Sustok ir pagalvok: „Kiek dažnai ir nuoširdžiai aš meldžiuosi?“ Stenkis prisiminti, už ką konkrečiai norėtum Jehovai padėkoti – du ar tris dalykus, o gal ir daugiau. Užtenka kelias minutes susikaupus apmąstyti kokį nors Dievo Žodžio pamokymą ir štai jau turi ką pritaikyti. Įsivaizduok, kiek pasieksi šitaip kasdien gilindamasis į Bibliją! Aišku, tapsi dar brandesnis Jehovos tarnas. w24.09 4 ¶9–10

Jehova įdiegė mums nuostabų gebėjimą. Nors mielai dovanas priimame, dar maloniau jas dovanoti kitiems. Išties gerai jaučiamės, jei tik galime kaip nors padėti savo bendratikiams. Ir džiugu girdėti jų padėkos žodžius. Bet ypač laimingi esame dėl to, kad elgiamės teisingai. Niekad nepamiršk: kad ir kiek paaukotum, „Jehova tau gali duoti daug daugiau“ (2 Met 25:9). Jis tikrai neliks skolingas. Ir kas gi gali būti malonesnio, kaip susilaukti atlygio iš paties Kūrėjo? Tad ir toliau kasdieną sek savo dangiškojo Tėvo dosnumo pavyzdžiu! w24.09 30–31 ¶20–21

Jehova yra gailestingas (Ps 103:13; Iz 49:15). Taip pat atjautus – kai kenčiame, jam irgi skaudu (Zch 2:8). Jis patraukia mus prie savęs, priima į draugus (Ps 25:14; Apd 17:27). Ir jis nuolankus, „lenkiasi į dangų ir į žemę pažiūrėti, iš dulkių pakelia varguolį“ (Ps 113:​6, 7). Argi už visa tai nenusipelno šlovinimo? Mes trokštame, kad ir kiti Jehovą pažintų. Daugelis apie Dievą mažai ką žino, nes Šėtonas apakino jiems protus savo pasibaisėtinais melais (2 Kor 4:4). Piktasis įteigė žmonėms, esą Dievas kerštingas, abejingas mūsų vargams ir sukelia pasauliui daug kančių. O mes žinome, koks Jehova iš tikrųjų. Taigi galime kitiems pasakyti tiesą apie Dievą ir taip jį aukštinti (Iz 43:10). w25.01 3 ¶6–7

Pirmajame amžiuje piktojo suklaidinti žmonės kalbėjo visokį melą apie tobulą Dievo Sūnų, nors jis darė daugelį stebuklingų darbų. Pavyzdžiui, tautos religiniai vadovai apkaltino Jėzų, esą „demonus išvaro demonų valdovo galia“ (Mk 3:22). O kai Jėzus buvo kvočiamas, išvadino jį piktžodžiautoju ir primokė minią reikalauti jo mirties (Mt 27:20). Vėliau priešininkai „sukurstė kitataučius ir nuteikė prieš“ krikščionis, skelbiančius gerąją naujieną (Apd 14:​2, 19). Apie tai viename šio žurnalo straipsnyje buvo rašoma: „Negana to, kad patys atmetė žinią, prieštarautojai žydai griebėsi šmeižikiškos kampanijos mėgindami iš anksto nuteikti nežydus prieš krikščionis“ (Sargybos bokštas, 1998 m. gruodžio 1 d. numeris). Šėtonas bruka melus iki pat šiandien. w24.04 11 ¶15–16

Asmens ateitis priklauso ne nuo to, kada jis miršta. Jehova yra tobulas „visos žemės Teisėjas“. Jis niekada neklysta, visi jo nuosprendžiai teisingi (Ps 33:​4, 5). Taip pat protinga manyti, kad ateities perspektyvų žmogus nepraras vien dėl to, kur jis gyvena. Milijonai gyvena šalyse, kuriose nėra galimybės išgirsti Karalystės žinią. Neįsivaizduojama, kad Jehova automatiškai priskirtų juos prie „ožkų“ (Mt 25:46). Visos žemės Teisėjui tie asmenys rūpi netgi labiau nei mums. Nežinome, kaip Jehova pakreips įvykius per didįjį suspaudimą. Galbūt kai kuriems iš tų žmonių dar bus galimybė pažinti Jehovą, jį įtikėti ir stoti jo pusėn, kai jis apreikš savo šlovę visų tautų akyse (Ez 38:16). w24.05 12 ¶14–15

Jehovos tarnai padeda vienas kitam (2 Kor 8:4). Kartais tam prireikia drąsos. Pavyzdžiui, kai kyla karas, vyresnieji turi stengtis bendratikius drąsinti, palaikyti, rūpintis jų dvasinėmis ir fizinėmis reikmėmis. Iš meilės jie net savo pačių saugumu rizikuoja, kad tik pagelbėtų kitiems. Todėl labai svarbu tokiomis aplinkybėmis likti vieningiems. Klausykime vietinio filialo duodamų nurodymų (Hbr 13:17). Vyresnieji turi reguliariai peržiūrėti informaciją apie tai, kaip pasirengti ekstremalioms situacijoms ir ką daryti nelaimei artinantis (1 Kor 14:​33, 40). Būkime drąsūs, bet ir atsargūs (Pat 22:3). Vadovaukimės sveika nuovoka. Be reikalo nerizikuokime. Pasitikėkime Jehova ir jis laimins mūsų pastangas padėti savo broliams ir sesėms. w24.07 4 ¶8; 5 ¶11

Karalius Dovydas gerai pažinojo Jehovą ir visad juo kliovėsi. Persekiojamas priešų, pavyzdžiui, karaliaus Sauliaus, jis melsdavo pagalbos. Kartą jos susilaukęs pasakė: „Jehova – gyvasis Dievas“ (Ps 18:46). Šie žodžiai ne tik reiškia, kad Dievas yra. Anot vieno biblistikos veikalo, jais Dovydas išsakė įsitikinimą, kad Jehova nenuilstamai gina savo tarnus. Tai jis patyrė asmeniškai, todėl dar tvirčiau nusistatė tarnauti Jehovai ir jį šlovinti (Ps 18:​28, 29, 49). Įsitikinimas, kad Jehova yra gyvasis Dievas, motyvuoja mus uoliai jam tarnauti ir teikia jėgų ištverti mėginimus. Taip pat mus skatina toliau stiprinti ryšį su savo dangiškuoju Tėvu. w24.06 20–21 ¶3–4

Ko iš apaštalo Pauliaus žodžių tesalonikiečiams pasimokome? Kai girdime ką nors nesuderinamo su Biblijos mokymais ar kokį sensacingą gandą, turime būti įžvalgūs. Buvusioje Sovietų Sąjungoje priešininkai vienu metu išplatino laišką, neva iš pagrindinio biuro. Jame kai kurie broliai buvo raginami susiburti į atskirą organizaciją. Atrodė, kad laiškas iš patikimo šaltinio. Bet ištikimi broliai apgaulei nepasidavė. Jie suvokė, kad laiško turinys nesiderina su tuo, ko buvo išmokyti. Mūsų dienomis tiesos priešai naudodamiesi moderniomis technologijomis mėgina mus supainioti ir suskaldyti. Nesiduokime „lengvai sugluminami“. Įžvalgiai įvertinkime, ar tai, ką girdime arba skaitome, dera su mūsų žinoma tiesa (2 Tes 2:2; 1 Jn 4:1). w24.07 12 ¶14–15

Pats svarbiausias tavo gyvenime sprendimas buvo pasiaukoti Jehovai ir įsilieti į jo garbintojų šeimą. Dievas nori, kad visi taip apsispręstų. Kodėl? Jis siūlo savo draugystę ir amžino gyvenimo dovaną (Įst 30:​19, 20; Gal 6:​7, 8). Bet Jehova nė vieno žmogaus neverčia jam tarnauti, leidžia patiems rinktis gyvenimo kelią. O kaip tada, jei pasikrikštijęs Dievo tarnas sunkiai nusideda – sulaužo jo įstatymą? Jei dėl to neatgailaus, turės būti pašalintas iš krikščionių bendruomenės (1 Kor 5:13). Bet Jehova ir tokiu atveju tikisi, kad nuklydėlis pas jį sugrįš. Juk jis net savo Sūnų siuntė gyvybės paaukoti, kad galėtų atleisti atgailaujantiems nusidėjėliams. Mūsų Dievas su meile ragina nusižengusius apsigalvoti (Zch 1:3; Rom 2:4; Jok 4:8). w24.08 14 ¶1–2

Anuomet, kai apaštalas Jonas parašė savo trečiąjį laišką, kai kas ėmė skleisti klaidingus mokymus ir skaldyti bendruomenę. Bet ištikimi krikščionys jų įtakai nepasidavė. „Kai kurie [...] eina tiesos keliu“, – rašė Jonas. Jie buvo nusistatę klausyti Jehovos ir „laikytis jo įsakymų“ (2 Jn 4, 6). Suprantama, tokia ištikimybė džiugino ir apaštalą, ir patį Jehovą (Pat 27:11). Ko iš to pasimokome? Kad ištikimybė veda į džiaugsmą (1 Jn 5:3). Pavyzdžiui, mums patiems gera žinoti, kad savo elgesiu šloviname Jehovą. Ir Jehova laimingas, jei atmetame pasaulio pagundas ir laikomės tiesos. Tuo džiaugiasi ir jo angelai danguje (Lk 15:10). Ir visi mes, be abejo, gėrimės savo bendratikių ištikimybe ir ištverme (2 Tes 1:4). O kiek bus džiaugsmo, kai ši sena santvarka nueis į pražūtį! Būsime kupini pasitenkinimo, kad Šėtono valdomame pasaulyje iki pat galo likome atsidavę savo Dievui. w24.11 12–13 ¶17–18

Kiek laiko dera skirti stebėjimams, prieš pasiūlant draugauti? Jei siūlysies draugauti per greitai, gali pasirodyti impulsyvus (Pat 29:20). Kita vertus, per ilgai nedelsk, kad jis ar ji nepalaikytų tavęs neryžtingu, ypač jeigu jau pastebėjo tavo susidomėjimą (Mok 11:4). Prieš pasisakydamas apie savo ketinimus neprivalai įsitikinti, kad su tuo žmogumi susituoksi. Tiesiog turi būti tikras, kad pats esi pasirengęs santuokai ir kad tas žmogus tau galėtų būti tinkama pora. O kaip, jei kas nors kitas susidomi tavimi? Jeigu neturi ketinimo draugauti, aiškiai duok tai suprasti. Nederėtų suteikti žmogui nepagrįstų lūkesčių, taip gali jį įskaudinti (Ef 4:25). w24.05 22–23 ¶9–10

Į dangaus Karalystę bus paimti tik tie asmenys, kuriuos Dievas iš tikro patepė šventąja dvasia ir kurie liks jam ištikimi iki galo. Pateptieji, kurie nustos dvasiškai budėti, nebus drauge su „išrinktaisiais“ paimti į dangų (Mt 24:31). Tarp kitko, Jėzaus žodžiai – vertingas įspėjimas ne vien pateptiesiems. Visi krikščionys turi išlikti dvasiškai budrūs ir ištikimi Jehovai. Mes gerai pažįstame Jehovą, tad jo sprendimais visiškai pasitikime. Neturėtume suabejoti Jehovos teisingumu, jeigu jis ir šiomis dienomis kuriuos nors ištikimus tarnus patepa šventąja dvasia. Atminkime, ką Jėzus kalbėjo palyginime apie vynuogyną (Mt 20:​1–16). Netgi tie, kas buvo nusamdyti vėliausiai, 11 valandą, gavo tą patį atlygį, kaip ir įdarbintieji anksčiau. Panašiai ir su pateptaisiais. Nesvarbu, kuriuo metu jie pašaukiami. Jeigu liks Jehovai ištikimi iki galo, visi gaus dangiškąjį apdovanojimą. w24.09 24 ¶15–17

Jėzus mums parodė tobulą pavyzdį, kaip panašiomis aplinkybėmis elgtis. Religiniai vadovai jį apšaukė demonų sėbru, romėnų kareiviai jį visaip žemino, mušė ir galiausiai nužudė (Mk 14:55; 15:​16–20, 35–37). Net artimieji kurį laiką juo netikėjo ir kalbėjo, kad jis išėjęs iš proto (Mk 3:​21, 22). Tačiau Jėzus viską stoiškai ištvėrė ir ničniekam nekeršijo. Argi neturėtume iš jo pasimokyti ir mes? (1 Pt 2:​21–23) Jei patiriame neteisybę, stenkimės elgtis kaip Jėzus. Jis žinojo, kada dera kalbėti, o kada geriau patylėti (Mt 26:​62–64). Nors girdėjo visokių kaltinimų, ne kiekvieną iš jų stengėsi atremti (Mt 11:19). Ir kai prabildavo, tai niekada savo persekiotojų neįžeidinėjo ir jiems negrasino. w24.11 4–5 ¶9–10

Įsivaizduok, kad padovanojai draugui ką nors ypač gražaus ir naudingo. Be abejo, nusimintum, jeigu tavo dovaną jis užrakintų sandėliuke ir pamirštų. Norėtųsi, kad gavėjas tavo dovaną priimtų su dėkingumu ir ja naudotųsi. Jehova mums dovanojo kai ką itin brangaus – savo Sūnaus gyvybę. Pagalvok, kaip jis džiaugiasi, jeigu esame už šią dovaną ir jo meilę dėkingi (Jn 3:16; Rom 5:​7, 8). Tačiau ilgainiui galime išties primiršti, kokia vertinga dovana yra išpirka, tarsi užrakinti ją sandėliuke. Džiaugiamės ją gavę, bet paliekame nematomoje vietoje. Kad taip nenutiktų, turime vis stiprinti dėkingumą už tai, ką Dievas ir Kristus dėl mūsų padarė. w25.01 26 ¶1–2

Į vyresniuosius rekomenduojamas vyras neturi būti naujatikis. Tai nereiškia, kad šios pareigos skiriamos tik tiems, kas pasikrikštijo prieš daugelį metų. Vis dėlto dvasiniam brendimui reikia laiko. Todėl kaip ir Jėzus būk nusistatęs kantriai ir nuolankiai laukti, kol Jehova patikės tau daugiau atsakomybės (Mt 20:23; Fil 2:​5–8). Ir visada būk ištikimas Jehovai – laikykis jo nustatytų normų ir jo organizacijos nurodymų. Apaštalas Paulius taip pat sako, kad prižiūrėtojas turi būti gebąs mokyti. Ar tai reiškia, kad kiekvienas vyresnysis yra puikus oratorius? Ne. Daugelis jų ne itin iškalbingi ant scenos. Bet jiems šauniai einasi evangelizacijos darbas ir ganomoji veikla. w24.11 23–24 ¶14–15

Jei kurią nors Biblijos eilutę suprasti sunku, patyrinėk. Tada dienos metu vis permąstyk, ką išsiaiškinai ir ką tai pasako apie Jehovą, jo Sūnų ir jųdviejų meilę tau (Ps 119:​97, išn.). Jei prisėdęs paskaityti ar patyrinėti ne kaskart randi ką nors nauja, nenusimink. Juk ir tauriųjų metalų paieškos ne kasdien būna sėkmingos. Aukso ieškotojai kantriai darbuojasi diena iš dienos, tikėdamiesi rasti bent mažytį aukso grynuolį. Jie rankų nenuleidžia, nes auksą labai brangina. O kokie vertingi Biblijos tiesos grynuoliai! (Pat 8:10) Tad būk kantrus ir laikykis pasirinkto Biblijos skaitymo tvarkaraščio (Ps 1:2). w25.01 24–25 ¶14–15

Jehova tikisi, kad noriai atleisime skriaudas (Ps 86:5; Lk 17:4; Ef 4:32). Neapgalvoti žodžiai ar veiksmai gali labai užgauti. Ypač skaudu, jeigu įžeidžia artimas bičiulis ar šeimos narys (Ps 55:​12–14). Jausmas toks, lyg kas būtų peiliu dūręs (Pat 12:18). Kai kurie mėgina skausmą ignoruoti. Tačiau nejaugi nepaisytum, kad tau į šoną įsmeigtas peilis? Savijauta tikrai nepagerės, jei mėginsi save įtikinti, kad nieko neįvyko. Užgaulė iš pradžių sukelia pyktį, o kartais, kaip rašoma Biblijoje, net įniršį. Tačiau joje esame įspėjami saugotis, kad tokios emocijos neaptemdytų blaivaus proto (Ps 4:4; Ef 4:26). Kodėl? Todėl, kad rūstybės vaisiai dažniausiai būna kartūs (Jok 1:20). Patyrus užgaulę gali sukilti pyktis, bet nesiduok jo užvaldomas. w25.02 15 ¶4–6

Anot Jėzaus, kas „kraunasi turtus, bet nėra turtingas pas Dievą“, tas elgiasi kvailai (Lk 12:​16–21). Niekas nežino, kas nutiks rytoj (Pat 23:​4, 5; Jok 4:​13–15). O Kristaus sekėjai turi būti pasirengę net „palikti visą savo turtą“ (Lk 14:33). Pirmajame amžiuje Judėjos krikščionys nenusiminė netekę nuosavybės (Hbr 10:34). Panašiai ir šiais laikais daugelis mūsų bendratikių kenčia ekonominius vargus dėl to, kad neremia politinės sistemos (Apr 13:​16, 17). Tačiau jie pasitiki Jehovos pažadu: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu“ (Hbr 13:5). Taigi, nors rūpintis savo būsimais poreikiais svarbu, užklupus netikėtiems sunkumams turime kliautis Jehovos pagalba. w25.03 29 ¶13–14

Jehova mums visokeriopai padeda siekti dvasinės brandos. Turime ganytojų ir mokytojų, pasirengusių pagelbėti kiekvienam toliau tobulėti, „kol tapsime kaip brandus vyras – užaugsime tokie, koks Kristus buvo savo pilnatvėje“ (Ef 4:​11–13). Be to, „Kristaus mąstyseną“ mūsų prote skiepija šventoji dvasia (1 Kor 2:​14–16). Taip pat evangelijose pasakojama, kaip Jėzus Kristus mokė, kalbėjo ir elgėsi. Stengdamiesi sekti jo pavyzdžiu tikrai galime toliau dvasiškai augti. Apaštalas Paulius rašė, kad „perpratę pradinį mokslą apie Kristų“ turime toliau veržtis į brandumą. w24.04 4 ¶11–12

Kasdien mums reikia apsispręsti dėl įvairių dalykų. Dauguma jų labai paprasti, pavyzdžiui, ką valgysim per pusryčius ar kada eisim miegoti. Kiti rimtesni – nuo jų priklauso sveikata, laimė, santykiai su artimaisiais ar tarnystė Dievui. Norime, kad mūsų sprendimai išeitų į gera mums patiems, mūsų šeimai ir, aišku, patiktų Jehovai (Rom 12:​1, 2). Prieš apsisprendžiant būtina surinkti informaciją. Kodėl? Įsivaizduok: pacientas kreipiasi į gydytoją dėl rimto negalavimo. Ar šis nieko net neklausinėjęs ir neatlikęs tyrimų iškart skirs gydymą? Aišku, ne. Tad ir tu pirmiausia įvertink visus su reikalu susijusius veiksnius ir aplinkybes. w25.01 14 ¶1–3

Nepamirškime apie didį Dievo gailestingumą. Jis „nenori, kad kuris nors pražūtų“ (2 Pt 3:9). Prisimink, kaip Jehova parodė gailestingumą kai kuriems stipriai prasižengusiems savo tarnams. Antai karalius Dovydas ne kartą sunkiai nusidėjo, net svetimavo ir užsakė žmogžudystę. Bet jis atgailavo ir Jehova maloningai dovanojo (2 Sam 12:​1–12). Manasas didumą gyvenimo darė siaubingas nedorybes. Tačiau net ir jo atgailą Jehova priėmė ir atleido (2 Met 33:​9–16). Šie pavyzdžiai liudija, kad jis rodo gailestingumą, jei tik randa tam pagrindo. Tokius žmones jis prikels, nes jie pripažino savo prasikaltimus ir dėl jų atgailavo. w24.05 4 ¶12