Kovas

Kaip bus su tais, kurie tarnavo Jehovai, bet vėliau pasuko į klystkelius? Pavyzdžiui, karalius Saliamonas gerai žinojo Dievo valią ir susilaukė iš jo nemažai malonių. Bet su laiku jis palinko į stabmeldystę. Savo nuodėmėmis užrūstino Jehovą ir to pasekmes ne vieną šimtmetį kentė visa tauta. Tiesa, Biblijoje rašoma, kad Saliamonas „atgulė prie savo protėvių“, kaip ir ištikimas Dievui karalius Dovydas (1 Kar 11:​5–9, 43; 2 Kar 23:13). Bet ar tai garantija, kad jis bus prikeltas? Biblija į šį klausimą neatsako. Prikėlimas yra gailestingojo Dievo dovana. Ją gaus tie, kam jis nori suteikti galimybę tarnauti jam amžinai (Job 14:​13, 14; Jn 6:44). Ar tarp tokių bus ir Saliamonas? Jehova žino atsakymą į šį klausimą, o mes – ne. Tik suprantame, kad Dievas pasielgs teisingai. w24.05 4 ¶9

Kai pasiaukojame Jehovai, mes irgi tampame svečiais jo Palapinėje. Mėgaujamės gausybe dvasinio maisto ir bendryste su kitais Dievo tarnais. Jehovos Palapinė neapsiriboja kokia nors viena geografine vietove. Ji apima visą pasaulį (Apr 21:3). Jo Palapinėje visiems užtenka vietos. O kaip su ištikimais Dievo tarnais, jau užmigusiais mirties miegu? Ar ir jie tebėra svečiai Jehovos Palapinėje? Žinoma! Kodėl? Juk Jehovos atmintyje jie gyvi. Jėzus pasakė: „Kad mirusieji bus prikeliami, jau ir Mozė leido suprasti, kai pasakojo apie dygiakrūmį ir pavadino Jehovą „Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu“. Jis yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas, nes jam visi jie gyvena“ (Lk 20:​37, 38). w24.06 3 ¶6–7

Cadokas į Hebroną nukeliavo apsiginklavęs, pasirengęs kovai (1 Met 12:38). Jis buvo pasiruošęs eiti su Dovydu į mūšį ir ginti Izraelį nuo priešų. Kovos įgūdžių Cadokui gal ir trūko, bet ne drąsos. O iš kur kunigas drąsos įgijo? Jis darbavosi su narsiais, stipriais vyrais. Be abejo, daug davė jų pavyzdys. Antai Dovydas drąsiai vedė izraelitus į kovą, todėl žmonės jį nuoširdžiai rėmė (1 Met 11:​1, 2). Dovydas visada žinojo, kad Jehova padės priešus įveikti (Ps 138:3). Cadokui drąsos įkvėpė ir kiti vyrai, pavyzdžiui, Jehojada, jo sūnus Benaja, taip pat 22 giminių vadai, stoję į Dovydo pusę (1 Met 11:​22–25; 12:​26–28). w24.07 3 ¶5–6

Tarsietis Saulius nuožmiai persekiojo Jėzaus mokinius. Daugumai krikščionių tikriausiai atrodė, kad jis nepataisomas ir niekada nesusipras. Bet Jėzus taip nemanė. Jis ir jo Tėvas matė, kad šis vyras turi gerų savybių. Jėzus net pasakė: „Tas žmogus yra mano rinktinis indas“ (Apd 9:​15, išn.). Jis stebuklingai apsireiškė Sauliui ir paskatino jį susimąstyti, kad eina klaidingu keliu (Apd 7:​58–8:3; 9:​1–9, 17–20). Vėliau šis krikščionybės priešininkas pats tapo apaštalu ir dažnai kalbėdavo, koks yra dėkingas už jam parodytą gerumą ir gailestingumą (1 Tim 1:​12–15). O ko Paulius ėmėsi sužinojęs, kad Korinto krikščionių bendruomenėje toleruojamas pasibaisėtinas amoralumas? Parašė korintiečiams laiškus, iš kurių sužinome, kaip Jehova drausmina nusidėjusius asmenis ir kaip galime sekti jo gailestingumo pavyzdžiu. w24.08 13 ¶15–16

Bėgant šimtmečiams Jehova leido nuodėmingiems žmonėms suprasti, kaip jie gali pelnyti jo malonę. Antras Adomo ir Ievos sūnus Abelis buvo pirmasis istorijoje dievobaimingas žmogus. Jis mylėjo Jehovą ir troško jo prielankumo, todėl nutarė atnašauti auką. Kadangi ganė avis, papjovė keletą avinėlių ir juos paaukojo. Kaip Jehova tai įvertino? Biblijoje rašoma, kad jis „priėmė Abelį ir jo auką“ (Pr 4:4). Mielos Jehovai buvo ir kitų jį mylinčių ir tikinčių žmonių aukos, pavyzdžiui, Nojaus (Pr 8:​20, 21). Tai aiškiai liudijo, kad net ir nuodėmingam žmogui įmanoma pelnyti Jehovos malonę ir tapti jo draugu. w24.08 3 ¶5–6

Visokios blogybės doram žmogui slegia širdį (Mok 7:7). Senovėje, pavyzdžiui, jos vargino tokius ištikimus Dievo tarnus kaip Jobas ir Habakukas (Job 6:​2, 3; Hab 1:​1–3). Tai visai suprantama. Tačiau savo veiksmus turime labai gerai apgalvoti, kad nepasielgtume kvailai ir nepablogintume padėties dar labiau. Ypač nelengva susivaldyti, jei atrodo, kad bloga darantys lieka nenubausti. Taip buvo vienam psalmininkui. Jis negalėjo pakęsti, kad piktadariai pelnosi dorų žmonių sąskaita, „gyvena sau be vargo ir kraunasi turtus“ (Ps 73:12). Regėdamas neteisybę tas vyras taip kamavosi, kad išvis pradėjo abejoti, ar beverta tarnauti Jehovai. „Nors stengiaus visa tai suprasti, – sakė, – man buvo per sunku“ (Ps 73:​14, 16). w24.11 3 ¶5–7

Jehovai jaučiame didžiulę pagarbą. Ir jis mūsų pagarbos tikrai nusipelno. Jehova yra visagalis (Ps 96:​4–7). Kūrinijoje apreiškė savo neribotą išmintį, dovanojo mums gyvybę ir ją nuolatos palaiko (Apr 4:11). Taip pat Jehova yra ištikimas (Apr 15:4). Jis sėkmingai įgyvendina visus savo užmojus ir ištesi visus pažadus (Joz 23:14). Užtat pranašas Jeremijas nuolankiai pripažino: „Nėra kito tokio kaip tu, Jehova. [...] Jokioje tautoje ar karalystėje nėra žmogaus, kuris išmintimi galėtų tau prilygti“ (Jer 10:​6, 7). Mūsų dangiškasis Tėvas, be jokios abejonės, nusipelno pagarbos. Ne tik pagarbos, bet ir meilės. Kadangi Jehovą labai mylime, jaučiame didelę paskatą jį šlovinti. w25.01 3 ¶5–6

Dievo priešininkai mėgina žmonėms įteigti, kad mūsų pozicija įvairiais klausimais yra žalinga visuomenei. Pavyzdžiui, peikia, kad iš bendruomenės pašaliname tuos, kas nustoja laikytis doros principų. Jehovos tarnams privalu būti fiziškai, morališkai ir dvasiškai tyriems, o neatgailaujančius nusidėjėlius Biblijoje prisakyta iš bendruomenės pašalinti (1 Kor 5:​11, 12; 6:​9, 10). Šio nurodymo ištikimai laikomės. Bet priešininkams tai dingstis kaltinti, esą mes netolerantiški ir kietaširdžiai. Vis dėlto atminkime, kas yra tikrasis priešiškumo kurstytojas. Visų tokių kaltinimų iniciatorius yra Šėtonas. Jis „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8:44; Pr 3:​1–5). Tad nieko nuostabaus, kad jo paveikti žmonės skleidžia visokiausius prasimanymus apie Jehovos organizaciją. w24.04 10 ¶13–14

Suspaudimas prasidės nuo puolimo prieš „Didžiąją Babelę“. Tada ne vienas žmogus tikriausiai prisimins, kad Jehovos liudytojai jau seniai apie tą įvykį skelbė. Gal tai paskatins kai kuriuos įtikėti tikrąjį Dievą? (Apr 17:5) Tai būtų panašu į įvykius Mozės dienomis. Atmink, kad su izraelitais iš Egipto „išėjo ir daugybė kitataučių“. Kai kurie iš jų matydami, kaip šalį viena po kitos alina Mozės paskelbtos dešimt bausmių, regis, pradėjo susivokti, kad jos yra nuo tikrojo Dievo (Iš 12:38). Tad jeigu ir po Babelės sunaikinimo vyktų kas nors panašaus, nejaugi apmaudautume, kad žmonės stoja į mūsų pusę? Aišku, ne! Trokštame būti kaip mūsų dangiškasis Tėvas, „Dievas gailestingas ir atjautus, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės ir tiesos“ (Iš 34:6). w24.05 11 ¶12–13

Kas būtų, jeigu nebepaisytume tų „sveikų žodžių“? Prisiminkime istoriją. Pirmajame amžiuje, regis, buvo paleistas gandas tarp krikščionių, esą Jehovos diena jau atėjo. Gal taip net buvo pareikšta kokiame nors laiške, neva parašytame apaštalo Pauliaus. Nė nepatikrinę informacijos, kai kurie Tesalonikos krikščionys tuo gandu patikėjo ir patys ėmė jį skleisti. Jie nebūtų susiklaidinę, jei būtų prisiminę, ko Paulius mokė, kai pas juos lankėsi (2 Tes 2:​1–5). Apaštalas įspėjo bendratikius netikėti viskuo, ką girdi. Kad ateityje tesalonikiečiai nebeapsigautų, jis savo laiško pabaigoje pridūrė: „O čia sveikinimas, kurį savo ranka rašau aš, Paulius. Taip pasirašau kiekviename laiške“ (2 Tes 3:17). w24.07 12 ¶13–14

Sąlygoms Judėjoje blogėjant krikščionių laukė įvairūs tikėjimo išbandymai. Nors kai kurie jau buvo ištvėrę nuožmius persekiojimus, daugelis Kristaus sekėjais tapo palyginti ramiu laikotarpiu. Apaštalas Paulius rašė, kad jie dar nebuvo patyrę mirtinų kančių, kaip kad Jėzus (Hbr 12:4). Tačiau krikščionybės plėtra vis labiau siutino fanatiškai nusiteikusius judaizmo šalininkus. Antai vos prieš kelis metus, kai Paulius atvyko į Jeruzalę, daugiau kaip 40 žydų „susisaistė priesaika, kad nei valgys, nei gers, kol Pauliaus nenužudys“ (Apd 22:22; 23:​12–14). Tokioje religinės nepakantos atmosferoje krikščionims reikėjo nepaliauti burtis į sueigas, skelbti gerąją naujieną ir toliau ugdyti savo tikėjimą. w24.09 12 ¶15

Jonas buvo mylimiausias Jėzaus Kristaus apaštalas (Mt 10:2). Jis ištikimai lydėjo savo Mokytoją per visą jo tarnybos žemėje laikotarpį, tapo jo padarytų stebuklų liudininku ir nepaliko sunkių išbandymų metu. Jonas matė, kaip Jėzui buvo įvykdyta mirties bausmė, ir bendravo su juo po prikėlimo. Taip pat regėjo, kaip krikščionybė pirmajame amžiuje plito ir geroji naujiena buvo „paskelbta visai kūrinijai po dangumi“ (Kol 1:23). O gyvenimo pabaigoje šiam apaštalui teko garbė regėti ir knygoje aprašyti stulbinamą Jėzaus siųstą apreiškimą (Apr 1:1). Jonas yra ir vienas iš keturių evangelistų, detaliai nupasakojusių Jėzaus Kristaus gyvenimą. Ir dar Dievas įkvėpė jį parašyti tris laiškus. Trečias iš jų adresuotas ištikimam krikščioniui vardu Gajus, kuriam Jonas buvo tarsi tėvas (3 Jn 1). Jo laiškai padrąsino ne tik pirmojo amžiaus krikščionis, bet drąsina ir mus šiandien. w24.11 12 ¶15–16

Mylintis vyras žmoną labai brangina, laiko ypatinga Jehovos dovana (Pat 18:22; 31:10). Jis visada elgiasi su ja maloniai ir supratingai. Pavyzdžiui, intymiame gyvenime neverčia žmonos daryti to, kas jai nemalonu, atgrasu ar trikdo sąžinę. Ir pats neignoruoja sąžinės balso, kai nujaučia, kad vienoks ar kitoks elgesys Jehovą piktina (Apd 24:16). Taigi, broliai, Jehova labai vertina jūsų pastangas garbingai elgtis su žmona visose gyvenimo srityse. Saugokitės bet kokio nedorovingo elgesio, būkite sutuoktinei švelnūs, dėkingi ir jautrūs. Tada ji jausis jūsų mylima ir branginama. Savo antrąją pusę nuoširdžiai gerbkite ir išsaugosite tai, kas visų svarbiausia, – draugystę su savo dangiškuoju Tėvu Jehova (Ps 25:14). w25.01 13 ¶17–18

Jehovos tarnai nuo netikrų krikščionių ypač skiriasi tuo, kad yra uolūs evangelizuotojai. Kaip uolumo nepristigti? Daug galime pasimokyti iš paties geriausio evangelizuotojo – Jėzaus. Jo uolumas niekada nebuvo priblėsęs. Priešingai, su kiekviena diena tik didėjo. Kartą Jėzus papasakojo palyginimą apie žmogų, kuris savo vynuogyne turėjo pasisodinęs figmedį, tačiau ištisus trejus metus nesulaukė jokio vaisiaus (Lk 13:​6–9). Panašiai Jėzus apie trejus metus skelbė gerąją naujieną žydams. Dauguma neįsiklausė, bet Jėzus, kaip ir anas vynuogininkas, nenuleido rankų. Jis darbavosi dar uoliau ir stengėsi pasiekti jų širdis. Matydami, ko jis mokė ir kuo buvo užimtas, nepristigsime uolumo tarnyboje. w25.03 14–15 ¶1–4

Jeigu atrodo, kad kuris nors iš bendratikių tiktų tau į porą, neskubėk jam ar jai apie tai pasakyti. Biblijoje rašoma, kad protingas viską daro su išmanymu. Vertėtų kurį laiką stebėti, kaip žmogus elgiasi. O kur gali tą žmogų stebėti? Iš to, kaip elgiasi bendruomenės sueigose ar draugiškuose pobūviuose, tikriausiai matysis jo savybės ir dvasingumas. Su kuo jis bičiuliaujasi ir apie ką kalba? (Lk 6:45) Ar jo siekiai dera su tavaisiais? Gali pasikalbėti su jo bendruomenės vyresniaisiais ar kitais brandžiais krikščionimis, kurie jį gerai pažįsta (Pat 20:18). Pasiteirauk, kokia jo reputacija ir būdas (Rūt 2:11). Tik elkis diskretiškai, neglumink to asmens. Gerbk jo jausmus ir privatumą. w24.05 22 ¶7–8

Vyresnieji neskuba daryti išvados, kad nusidėjęs bendratikis neatgailaus. Vieni susipranta jau per pirmąjį susitikimą su paskirtu komitetu, o kitiems reikia daugiau laiko. Taigi galbūt reikės kalbėtis ne kartą. Tikėtina, prasižengęs krikščionis po pirmojo pokalbio rimtai apsvarstys, ką vyresnieji sakė, ir nuolankiai mels Jehovą atleidimo (Ps 38:18). Per kitą pokalbį jo nuostata gal bus visai kitokia nei per pirmąjį. Kad gebėtų sužadinti asmens širdyje atgailą, vyresniesiems būtina elgtis atjaučiamai ir švelniai. Jie turi neprarasti viltingo požiūrio ir prašyti Jehovą, kad laimintų pastangas padėti klystančiam susiprotėti ir atgailauti (2 Tim 2:​25, 26). w24.08 22–23 ¶12–13

Jehova niekam nelinki pražūties. Todėl per visą istoriją jis ragino savo nuklydusią tautą ir atskirus asmenis atgailauti ir pas jį sugrįžti. Jis nori, kad į nuodėmę įpuolęs žmogus su juo taikytųsi (2 Kor 5:20). Ir savo bendradarbius kaimenės ganytojus yra įpareigojęs padėti nusidėjusiam ir žadinti jo širdyje atgailą (Rom 2:4; 1 Kor 3:9). Įsivaizduok, kiek džiaugsmo danguje, kai nusidėjėlis atgailauja! Paties Jehovos širdis džiūgauja, kai paklydusi avis grįžta į kaimenę. Užtat savo atjautų, maloningą dangiškąjį Tėvą labai mylime (Lk 1:78). w24.08 31 ¶16–17

Sėdęs į valdovo sostą Jėzus įsiveltų į politiką romėnų valdomoje Judėjoje. Tad jis pasitraukia ir užlipa ant kalno. Jėzus nepasiduoda spaudimui susidėti su anuometiniu pasauliu. Kokia sektina pamoka mums! Aišku, žmonės nesitiki, kad pagausinsime maisto ar stebuklingai ką nors išgydysime. Ir neįtikinėja kelti savo kandidatūrą į šalies vadovo postą. Bet jie gali raginti mus ateiti į rinkimus arba paremti veikėją, iš kurio tikisi teigiamų permainų. Tačiau Jėzaus pavyzdys nedviprasmiškas. Į šalies politiką jis nesikišo ir vėliau net pasakė: „Manoji Karalystė nėra iš šio pasaulio“ (Jn 17:14; 18:36). Krikščionis laikosi tokios pat nuostatos. Mums svarbiausia remti Dievo Karalystę, ją garsinti tarnyboje ir melsti jos atėjimo (Mt 6:10). w24.12 3–4 ¶5–6

Stenkis įgytomis žiniomis vadovautis gyvenime. Pavyzdžiui, iš Jehovos mokykis su visais elgtis nešališkai. Skaitydamas, kaip Jėzus rodė meilę savo Tėvui ir kitiems, tu taip pat būk pasirengęs dėl Jehovos vardo kentėti ir negailėk jėgų pagelbėti bendratikiams. Ir sekdamas Jėzaus pėdomis liudyk tiesą visiems žmonėms, kad ir jie žinotų, kokią brangią dovaną Jehova jiems siūlo. Kuo geriau suvoksime išpirkos vertę, tuo labiau pamilsime Jehovą ir jo Sūnų. Tada ir jie mus dar stipriau mylės (Jok 4:8). Tad ir toliau semkimės Jehovos teikiamų žinių apie išpirką. w25.01 25 ¶16–17

Šios eilutės išnašoje rašoma: „Pašalinai sau iš akių.“ Vaizdžiai kalbant, Jehova atgailaujančio žmogaus nuodėmes nusviedžia ten, kur jų nesimato. Tų nuodėmių, kaip rašoma vieno biblistikos veikalo komentare, Dievo akyse tarsi išvis nebuvo. Jehova savo atlaidumą pabrėžia dar ir kitu įvaizdžiu. Michėjo 7:​18, 19 sakoma, kad mūsų nuodėmes jis pradangina jūros gelmėse. Senovėje išties nebuvo įmanoma susigrąžinti daikto, nugarmėjusio į jūros dugną. Taigi supratome, kad atleisdamas Jehova išvaduoja mus iš sunkios nuodėmių naštos. Teisingai Dovydas sakė: „Laimingi tie, kuriems nusikaltimai atleisti, kuriems nuodėmės dovanotos“ (Rom 4:7). Štai kur tikras atlaidumas! w25.02 9 ¶7–8

Žemėje yra toks kraštas, kurio visi gyventojai užimti kilniais darbais. Jame vyrauja tikra vienybė ir santarvė. Žmonės ten laimingi ir neketina niekur emigruoti. Be to, ir kitus jie kviečia apsigyventi tame krašte. Apie kokį kraštą kalbame? Apie dvasinį rojų. Jehova padarė nepaprastą dalyką: šiame pavojingame, neapykantos ir nedoros subjaurotame pasaulyje sukūrė sąlygas jo tarnams gyventi taikoje ir vienybėje (1 Jn 5:19; Apr 12:12). Dievas savo garbintojus saugo nuo pražūtingos Šėtono sistemos įtakos, todėl jie dvasiškai klesti. Dvasiniam rojui apibūdinti labai tinka Biblijos žodžiai „prieglobstis“ ir „gerai drėkinamas sodas“ (Iz 4:6; 58:11). Jehovos laiminami, jo gyventojai net šiomis sunkiomis paskutinėmis dienomis jaučiasi laimingi ir saugūs (Iz 54:14; 2 Tim 3:1). w24.04 20 ¶1–2

Tikriausiai maldoje Dievui jau išsakei savo norą sukurti šeimą. Jis, aišku, nežada kiekvienam parūpinti sutuoktinio. Bet jam svarbu tavo jausmai ir troškimai, tad gali padėti porą susirasti. Tad ir toliau maldose apie tai kalbėk (Ps 62:8). Prašyk kantrybės ir išminties (Jok 1:5). Net jeigu antrosios pusės nepavyktų greitai susirasti, Jehova ir toliau rūpinsis tavo fiziniais ir emociniais poreikiais (Ps 55:22). Tik žiūrėk, kad sutuoktinio paieškos netaptų svarbiausiu dalyku gyvenime (Fil 1:10). Laimė priklauso ne nuo šeiminės padėties, o nuo gerų santykių su Jehova (Mt 5:3). Kol neturi šeimos, gali daugiau atsidėti tarnybai (1 Kor 7:​32, 33). Tad gerai išnaudok laiką. w24.05 21 ¶4; 22 ¶6

Kiek ilgai turėtumėte draugauti? Skubotų sprendimų pasekmės dažnai būna nekokios (Pat 21:5). Tad skirkite pakankamai laiko vienas kitą gerai pažinti. Tačiau be reikalo ir nevilkinkite. Biblijoje sakoma: „Neišsipildanti viltis susargdina širdį“ (Pat 13:12). Jeigu pažįstame draugaujančią porą, kaip galime jiems padėti? Pavaišinkime pietumis, pakvieskime į šeimos dvasinio ugdymo vakarą ar šiaip į draugišką pobūvį (Rom 12:13). Gal pageidautų palydovo kelionėje arba kad būtume netoliese per pasimatymą? Ar galėtume pasisiūlyti? (Gal 6:10) Jei ir tavęs paprašytų panašios pagalbos, argi nesutiktum? Nepalik jų vienu du, bet sykiu leisk pasikalbėti be pašalinių ausų. w24.05 30 ¶13–14

Vyresnieji stengiasi suprasti, kokios aplinkybės privedė prie nuodėmės. Gal krikščionis dvasiškai nusilpo todėl, kad apleido asmenines studijas ar tarnybą? Gal jo maldos pasidarė retos ir paviršutiniškos? O gal jis leidosi vedamas nederamų geismų? Arba pasirinko netinkamus draugus ar pramogas? Juk galėjo būti, kad tokios klaidos paveikė jo protą ir širdį. Ar jis suvokia, kaip savo neprotingais sprendimais ar veiksmais įskaudino dangiškąjį Tėvą Jehovą? Gerai apgalvotais klausimais vyresnieji padeda nusidėjusiam bendratikiui permąstyti savo poelgius ir kokį poveikį jie padarė santykiams su Dievu (Pat 20:5). Ganytojai daro tai maloniai ir neklausinėja apie privačius dalykus, kurių jiems žinoti nereikia. Paveikiais pavyzdžiais jie stengiasi pasiekti klystančio asmens širdį. Neretai jau per pirmąjį susitikimą nusižengęs krikščionis susipranta ir nuoširdžiai atgailauja dėl to, ką padarė. w24.08 22 ¶9–11

Jėzus uoliai skelbė „gerąją naujieną apie Dievo Karalystę“, nes tam ir buvo siųstas. Tai jam buvo svarbiausias darbas gyvenime. Iki pat tarnybos žemėje pabaigos jis „keliavo [...] per miestus ir kaimus ir keliaudamas mokė“ (Lk 13:22). Taip pat savo sekėjus lavino dirbti šį darbą (Lk 10:1). Jehova ir Jėzus nori, kad mes taip pat daugiausia dėmesio skirtume evangelizacijos darbui (Mt 24:14; 28:​19, 20). Kad nepristigtume uolumo skelbti, turime ugdytis tokį pat kaip Jehovos požiūrį į žmones. Jis nori, kad kuo daugiau jų išgirstų gerąją naujieną ir į ją atsilieptų (1 Tim 2:​3, 4). Todėl mus lavina, kad gebėtume žinią skleisti kuo našiau. Net jei dabar žmogus nereaguoja palankiai, galbūt dar apsigalvos iki didžiojo suspaudimo pabaigos. w25.03 15–16 ¶5–7

Kaip elgtis su žmogumi, pašalintu iš bendruomenės, kiekvienas krikščionis sprendžia pats, vadovaudamasis savo sąžine. Galbūt kai kurie su juo pasisveikins ir pagirs, kad atėjo. Tik nesileisime į ilgus pokalbius ir neužsiimsime jokia bendra veikla. Tačiau gali kilti klausimas: „Argi Biblijoje nesakoma, kad sveikindamasis su tokiu žmogumi krikščionis prisideda prie jo piktų darbų?“ (2 Jn 9–11). Šių eilučių kontekstas rodo, kad apaštalas Jonas kalba apie atskalūnus ir tokius, kurie kitus stumia į blogą elgesį (Apr 2:20). Tad jeigu asmuo skleidžia atskalūniškus mokymus ar kursto nedorybę, vyresnieji jo nelankys. Aišku, tikimės, kad ir toks žmogus kada nors atsitokės. Tačiau iki tol jo nesveikinsime ir nekviesime į bendruomenės sueigas. w24.08 30 ¶14–15

Jėzui pamaitinus minias, jo mokiniai valtimi leidosi į Kafarnaumą, o pats Jėzus pasitraukė nuo žmonių ir užlipo ant kalno (Jn 6:​16–20). Apaštalams beplaukiant ėmė pūsti stiprus vėjas, sukilo didelės bangos. Tuo metu mokiniai išvydo Jėzų, žengiantį vandens paviršiumi ir artėjantį prie valties. Jėzus leido ir Petrui ateiti pas jį vandeniu (Mt 14:​22–31). Kai Jėzus įlipo į valtį, vėjas nurimo. Mokiniai parpuolė prieš jį ir sušuko: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14:33). Tačiau jie nesuprato, kad šis stebuklas liudija tą patį, ką ir duonos pagausinimas. Morkus apie tai užsimena: „Mokiniai negalėjo atsistebėti, mat jie nesuprato, ką reiškia stebuklas, kurį jis buvo padaręs su duona“ (Mk 6:​50–52). Apaštalai net neįsivaizdavo, kokią didžiulę galią Jehova suteikė Jėzui. w24.12 5 ¶7

Ar esame dėkingi Jehovai už jo meilę, akivaizdu iš to, į ką susitelkiame Minėjimo laikotarpiu. Šiame renginyje ne tik patys dalyvaujame, bet ir kitus žmones į jį kviečiame. Ką nors kviesdamas paaiškink, kas per Minėjimą vyksta. Pravartu iš mūsų svetainės jw.org parodyti videosiužetus Kodėl Jėzus mirė? ir Jėzaus Kristaus mirties minėjimas. Vyresnieji turėtų pakviesti neveiklius bendratikius. Įsivaizduok, kiek bus džiaugsmo danguje ir žemėje, jeigu kuri nors paklydusi Jehovos avis sugrįš į jo kaimenę! (Lk 15:​4–7) Per Minėjimą pasilabinkim ne tik vienas su kitu, bet parodykime dėmesį naujiems asmenims ar tiems, kurie seniai nedalyvavo. Tegul visi jaučiasi laukiami (Rom 12:13). w25.01 29 ¶15

Išpirka yra ne vien Jehovos teisingumo, bet ir jo didžios meilės įrodymas (Jn 3:16; 1 Jn 4:​9, 10). Ji liudija, kad Jehova nori mus ne tik apdovanoti amžinu gyvenimu, bet ir priimti į savo šeimą. Juk Adomas, kai nusidėjo, buvo išvarytas iš Dievo tarnų šeimos. Todėl ir mes nuo gimimo jai nepriklausome. Bet dėl išpirkos Jehova atleis nuodėmes ir galiausiai į savo šeimą priims visus, kas juo tiki ir yra klusnūs. Jau dabar džiaugiamės šiltais santykiais su juo ir artima bendryste su tikėjimo broliais ir sesėmis. Išties matome, kaip Jehova mus myli (Rom 5:​10, 11). w25.01 21 ¶6

Išpirka yra neįkainojama Jehovos dovana (2 Kor 9:15). Jėzus atidavė savo gyvybę, kad tu galėtum tapti jo Tėvo draugu ir įgytum amžino gyvenimo viltį. Kokie dėkingi turime būti Jehovai, kad mus taip myli ir išpirko iš nuodėmių! (Rom 5:8) Kad niekada nepamirštume, kokia didžiulė kaina už mus buvo sumokėta, Jėzus prisakė jo pasiaukojamą mirtį kasmet paminėti (Lk 22:​19, 20). 2026 metais Minėjimas bus surengtas balandžio 2 dieną, ketvirtadienį. Aišku, visi ketinam dalyvauti. Minėjimo laikotarpis geras metas pamąstyti, ką dėl mūsų padarė Jehova ir jo Sūnus. w25.01 20 ¶1–2

Kad vis geriau pažintum Jehovos ir Jėzaus meilę, toliau apie ją mąstyk. Galbūt šių metų Minėjimo laikotarpiu galėtum atidžiai perskaityti kurią nors vieną ar kelias evangelijas? Nesistenk vienu prisėdimu aprėpti per daug. Skaityk neskubėdamas, vis pagalvodamas, už ką dar Jehova ir Jėzus nusipelno mūsų meilės. Jeigu tiesos keliu eini jau daugelį metų, galbūt atrodo, kad apie Dievo teisingumą, meilę ir išpirką viską žinai ir nieko nauja neberasi. Bet iš tikro nuodugniai išsemti šių ir daugelio kitų temų neįmanoma. Tad naudokis mūsų leidiniuose publikuota informacija, tai tikras žinių lobynas. w25.01 24–25 ¶13–15