17 DALIS

Kieno įstatymams tu teiki pirmenybę?

MŪSŲ gyvenime veikia įstatymai: gamtos, valstybiniai, Dievo įstatymai. Daugelį iš šitų įstatymų mes priimame ir vykdome besąlygiškai, su geromis pasekmėmis sau. Bet kas, jeigu koks nors įstatymas pasirodys tau neteisingas? Arba tarp dviejų įstatymų, liečiančių tave, kyla prieštaravimai?

² Kadangi gamtos įstatymai palyginti beasmeniai, daugeliui nesunku juos vykdyti. Kas gi priešintųsi traukos įstatymui ir bandytų peršokti per kalną? Be to, tas įstatymas mums naudingas. Jo dėka mūsų kojos vaikšto žeme ir valgis pasilieka lėkštėje. Kiti įstatymai liečia paveldimumą, jie turi įtaką mūsų vaikams. Gerbdami paveldimumo įstatymą mes nesituoksime su artimais giminaičiais, vengdami pavojaus turėti išsigimusius vaikus (Kunigų 18:6-17). Bet kaip yra su moralės įstatymais ir elgesio normomis?

³ Daugelis žmonių atmeta valstybinius įstatymus. Priežastimi yra įstatymai, kuriuos išleidžia žmonės, kad vieni galėtų engti kitus (Mato 15:2; 23:4). Kyla pavojus, kad daugelis žmonių bus linkę laikyti nereikalingais visus įstatymus ir bendrai nekreipti į juos dėmesio.

⁴ Kad žmogus miršta, galima paaiškinti įstatymo pagrindu. Dievas uždraudė Adomui ir Ievai valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Bet šėtonas įtikino Ievą, kad Dievo įstatymas nepagrįstai apriboja jų laisvę (Pradžios 3:1-6). Šėtono iššūkis skamba: „Nėra taisyklių! Statykite savo nuosavus principus!“ Šita priešiška neteisėta dvasia ilgą laiką naudojosi savivale ir nepriklausomybe.

⁵ Jehova nespaudžia savo tautos beprasmiškais apribojimais arba slegiančiais įstatymais, nes „kur Jehovos dvasia, ten laisvė“ (2 Korintiečiams 3:17). Šėtonas bandė palenkti visus žmones pripažinti jo autoritetą, bet Suverenus Visatos Valdovas yra Dievas Jehova. Jis mūsų Gyvybės Davėjas ir Išsaugotojas (Apaštalų darbų 4:24; 14:15-17). Todėl Jis turi teisę išleisti įstatymus, duoti patarimus ir pamokymus.

⁶ Daugelis žmonių sutinka, kad Dievas kaip Aukščiausias Autoritetas turi teisę nustatyti, ką žmonės gali daryti ir ko ne. Galima pasakyti, kad jie su tuo sutinka iki tol, kol jiems nekyla stiprus noras padaryti kažką, ką Dievas uždraudė. Tai, žinoma, jau pavojinga. Yra pakankamai įrodymų, kad visi Dievo įstatymai tarnauja mūsų gerovei. Jeigu mes, pavyzdžiui, vengsime girtuokliavimo, pavydo ir godumo, tai išsaugos mūsų sveikatą, padarys mus džiugiais ir patenkintais (Psalmyno 21:30, 31). Bet jeigu kas pilnai nesupranta Dievo įstatymų, vis viena būtų neprotinga atmesti juos dėl išdidumo arba užsispyrimo.

⁷ Aptarti įstatymus, Dievo duotus krikščionims, apaštalai susirinko Jeruzalėje ir sudarė vadovaujančią Korporaciją:

„Nes Šventai Dvasiai ir mums patiko nedėti ant jūsų jokios naštos, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo paaukoto stabams, kraujo ir pasmaugto, ir paleistuvystės, ir neduoti kitiems to, ko sau nenorite“ (Apaštalų darbų 15:22-29).

⁸ Yra rimtas pagrindas paklusti Dievo įstatymui, draudžiančiam amoralumą. Tai apsaugos nuo ligų, neteisėtų gimimų ir santuokos iširimo. Jis taip pat neprileidžia jokios ištvirkavimo formos. Visa tai sakoma Apaštalų darbų 15:29; Romiečiams 1:24-27, 32. O kad būtų galima išvengti nemalonių palaidumo pasekmių. Ar mes pasiliktume paklusnūs Dievo įstatymui, kadangi Jis mūsų Sutvėrėjas, Visatos Suverenas? Jeigu mes tai darome, įrodome, kad šėtonas melagis ir žmonės bus paklusnūs Dievui iš meilės Jam (Jobo 2:3-5; 27:5; Psalmyno 26:1, 11).

⁹ Apaštalų sprendimas, aprašytas Apaštalų darbų 15:22-29 nurodo ir į kitą sferą, kurioje mes galime įrodyti savo paklusnumą. Kalba eina apie Dievo įstatymą „susilaikyti nuo kraujo“ (Pradžios 9:5, 6). Vėliau šitas įstatymas patvirtintas per Mozę. „Kūno siela (arba gyvybė) jo kraujyje“. Kraujas buvo skiriamas tik aukai ant altoriaus. Kitais atvejais kraujas turi būti išliejamas ant žemės ir tokiu būdu simboliškai grįžti pas Dievą. Paklusimas šitam įstatymui buvo gyvybės ir mirties reikalas (Kunigų 17:10-14).

¹⁰ Aukos, kurios buvo atnešamos tuo laiku, buvo paveikslas arba šešėlis Jėzaus kraujo, pralieto dėl mūsų išgelbėjimo (Efeziečiams 1:7; Apreiškimo 1:5; Hebrajams 9:12, 23-28). Netgi po to, kai Kristus įžengė į dangų, Dievas įsakė krikščionims susilaikyti nuo kraujo. Bet ar visi, laikantys save krikščionimis, laikosi šito įstatymo? Daugelyje vietų priimta vartoti mėsą su krauju, o taip pat kraujinę dešrą ir kitus produktus, pagamintus iš kraujo.

¹¹ Daugelis žmonių priima kito žmogaus kraują medicinos tikslais. Daug žmonių nežino, kad kraujo perpylimas gali atvesti prie sunkių pasekmių ir kiekvienu atveju sudaro riziką sveikatai. Praktiškai bet kokia operacija gali būti sėkminga be kraujo perpylimo, panaudojant kitus metodus arba pakaitalusa. Bet jeigu netgi atrodo, kad gyvybė yra pavojuje, argi tada reikia pažeisti Dievo įstatymą? (1 Samuelio 14:31-35).

¹² Istorijoje dažnai atsitikdavo, kai žmonės, išstojantys už žodžio laisvę, tikėjimo laisvę arba politinius idealus rizikavo savo gyvybe. Jie buvo ištikimi ir paklusnūs savo Vadui arba karvedžiui nežiūrint į pasekmes. Ar mes neturime didesnį pagrindą būti ištikimais ir paklusniais Visatos Valdovui? Tai galima matyti iš tikinčiųjų žmonių, išsaugojusių ištikimybę savo Dievui visose aplinkybėse (Danieliaus 3:8-18; Hebrajams 11:35-38). Jie žinojo, kaip ir mes turime žinoti, kad Aukščiausias Jehova, mūsų Dievas Gyvybės Davėjas ir Išgelbėtojas, kad Jis nepaliks savo tarnų nelaimėje, prisimins juos ir išgelbės net per prisikėlimą tam tikru laiku (Hebrajams 5:9; 6:10; Jono 11:25). Mes turime būti įsitikinę, kad visose aplinkybėse teisingausia ir geriausia būti paklusniems Jehovai (Morkaus 8:35).

PAKLUSTI VALSTYBINIAMS ĮSTATYMAMS

¹³ Daugelis įstatymų, su kuriais mes susiduriame kasdien, išeina iš pasaulietinės vadovybės. Kaip krikščionis turi žiūrėti į tuos įstatymus? Ryšium su tuo apaštalas Povilas rašė krikščionims: „Primink jiems, kad paklustų vyresnybei ir valdžioms, būtų pasiruošę visokiam geram darbui (Titui 3:1).

¹⁴ Pirmame m. e. amžiuje Romos valdžios ne visada buvo teisingos, kai kurie valdovai buvo amoralūs ir žiaurūs. Bet visgi Povilas pasakė: „Kiekviena siela tebūna paklusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios ne nuo Dievo, egzistuojančios valdžios yra Dievo nustatytos“ (Romiečiams 13:1). Čia aukštesnėmis valdžiomis pažymėtos pasaulietiškos vyriausybinės valdžios.

¹⁵ Kol Dievo valia žemėje pilnai nenustatyta, Jehova prileidžia žmogiškas vyriausybes ir valdžias dėl Savo tikslo, o taip pat dėl bendros naudos. Jos palaiko tvarką visuomenėje, teikia įvairias paslaugas gyventojams, registruoja santuokas, gimimus, išduoda dokumentus (Luko 2:1-5). Dėl to krikščionys gali „ramiai ir tyliai gyventi, visiškai atsiduodami Dievui“ (1 Timotiejui 2:2).

¹⁶ Krikščionys tiki ir laukia, kad Dievo Karalystė labai greitai pašalins žemėje karus, neteisingumą ir priespaudą, bet tuo pačiu metu jie nesipriešina žmogiškai vyriausybei. Jie moka mokesčius, vykdo įstatymus ir gerbia turinčius valdžią. Už tokį elgesį jau daug kartų valdžių atstovai gyrė ištikimus krikščionis, suteikdavo teisėtą pagalbą jiems ir labai retai imdavosi priemonių, kurios taikomos prieš peržengiančius įstatymą (Romiečiams 13:2-7).

SANTYKINIS PAKLUSNUMAS

¹⁷ Kai kada kyla konfliktai tarp skirtingų įstatymų. Vyriausybė ko nors reikalauja iš krikščionių, ką draudžia Dievas. Arba valstybinis įstatymas ką nors draudžia, ko Dievas reikalauja i krikščionių. Kas gi tada?

¹⁸ Toks konfliktas kilo kada Jeruzalės valdžios pirmame amžiuje uždraudė Kristaus mokiniams skelbti apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Skaityk Apaštalų darbų 4:1-23; 5:12-42. Nežiūrint to, kad apaštalus nuplakė ir pasodino į kalėjimą, jie buvo pasiruošę tęsti skelbimą. Petras pasakė: „Mes turime daugiau klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29).

¹⁹ Todėl krikščionių paklusnumas valstybinei valdžiai yra santykinis paklusnumas. Aukščiausia krikščionio pareiga paklusti Aukščiausiam Autoritetui ir jeigu jis už tai bus nubaustas, gali pasiguosti, kad Dievas jį palaiko (1 Petro 2:20-23).

²⁰ Pirmiems krikščionims teko spręsti dar vieną problemą, kada kilo konfliktas tarp Dievo įstatymo ir Romos valdžios reikalavimo. Reikalas ėjo apie tarnybą Romos imperijos kariuomenėje. Savo tautai Dievas sako taip: „Ir perkals savo kardus į arklus ir ietis į pjautuvus, nepakels tauta prieš tautą kardo ir nesimokys daugiau kariauti“ (Izaijo 2:4). Tada sako jam Jėzus: „Grąžink savo kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie ima kalaviją, nuo kalavijo žus“ (Mato 26:52). Todėl jeigu Romos vyriausybė reikalavo iš krikščionių stoti į armiją ir dalyvauti kariniuose veiksmuose, kildavo konfliktas tarp Dievo įstatymo ir ciesoriaus įsakymo.

²¹ Pirmieji krikščionys statė Dievo įstatymą į pirmą vietą ir tada, kai juos versdavo atiduoti pagarbą Romos ciesorių žygiams. Kiti tai laikė patriotine pareiga. Iš istorijos mes sužinome, kad krikščionys skaitė tai stabų garbinimo forma. Jie vengė asmenybės arba daiktų garbinimo. Jie žinojo, kad paklusnumas ir ištikimybė priklauso tiktai Dievui Jehovai (Mato 22:21; 1 Jono 5:21). Vietoj to, kad maišytųsi į politiką arba garbintų Romos imperatorius, krikščionys pasilikdavo neutraliais, kad nebūtų „pasaulio dalimi“, kaip Povilas arba Jėzus (Jono 15:19; Apaštalų darbų 12:2-23).

²² Ar tu pripažinsi Dievo nustatytą įstatymą? Tada išvengsi didelio vargo, pritaikydamas moralinius Dievo įstatymus, nors, gali būti, užsitrauksi valstybinių valdžių kaltinimus. Dievas laukia, kad tu pirmiausia Jį pripažintum Aukščiausiu Valdovu. Jeigu tu tai padarysi, nežiūrint į jokias aplinkybes, gyvensi amžinai Dievo Karalystėje ant žemės, kai Dievo įstatymus pildys visi (Danieliaus 7:27).

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

Kodėl mes turime apgalvoti savo požiūrį į įstatymus? (1-4)

Ką mes turime pripažinti, remiantis Dievo įstatymais? (5, 6)

Koks yra pagrindas vykdyti Dievo įstatymą apie „paleistuvystę“? (7, 8)

Kaip galime vykdyti Dievo įstatymą „apie kraują“? (9-11)

Kodėl geriau klausyti Dievo, netgi kada mūsų gyvybė pavojuje? (12)

Koks krikščionių santykis su pasaulietiškomis vyriausybėmis? (13-16)

Kaip reikia elgtis, kilus konfliktui tarp Dievo įstatymo ir valstybinio įstatymo? (17-21)

Prieš kokį išbandymą mes dabar stovime? (22)

[Rėmelis 167 puslapyje]

„Visų turimų duomenų kruopštus studijavimas parodė, kad nė vienas krikščionis Marko Aurelijaus laikais (160-180 m. e. m.) nebuvo kareiviu ir nė vienas kareivis, tapęs krikščionimi, netarnavo daugiau karinėje tarnyboje“ (Te Rize of Christianite).