Pažintis su airių vilkšuniu

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO AIRIJOJE

„Švelnus šunų pasaulio milžinas.“

Taip kartais apibūdinamas airių vilkšunis. Ar kada nors jį matei? Iš tiesų Airijoje šiais laikais vilkų nėra. Bet anksčiau buvo. Be to, ten veisėsi šernai bei didžiuliai briedžiai. Sakoma, jog paskutinis Airijos vilkas buvo nudėtas maždaug prieš du šimtus metų. Jau iki to laiko vilkšuniai garsėjo kaip vilkų bei kitų stambių žvėrių medžiotojai. Bet yra ir visai nesena istorija apie vieną vilkšunį, paleistą į Uolinius kalnus Jungtinėse Valstijose. Kaip pasakojama, 1892 metais „per vieną žiemą jis nugalabijo keturiasdešimt vilkų“. Bet nebijok. Vilkšuniai nemedžioja ir nepjauna žmonių!

PASAK kai kurių istorikų, vilkšuniai Airijoje buvo išvesti 500 m. p. m. e. Vėliau keltai juos naudojo ne tik medžioklei. Legendose ir istoriniuose dokumentuose pasakojama, kad šie šunys dalyvaudavo mūšiuose kartu su airių karaliais bei kariais.

Garsas apie ypatingą vilkšunių veislę pasklido po visą pasaulį. Jie net būdavo vežami į Romą ir rodomi arenose. Kronikose rasta duomenų, jog Romos konsulas Kvintas Aurelijus Simakas 393 m. e. m. parašė laišką savo broliui ir padėkojo už Romon atsiųstus septynis airių vilkšunius. Atrodo, tie šunys iš tiesų sudomino romėnus. „Visa Roma su nuostaba juos apžiūrinėjo, — rašė Simakas, — ir manė, kad jie čionai, ko gero, buvo atvežti geležiniuose narvuose.“

Galbūt taip manyti juos paskatino šių skalikų ūgis. Patinų aukštis ties gogu siekia maždaug 86 centimetrus, kai kurie būna dar aukštesni. Didžiausio vilkšunio aukštis, kaip pranešama, buvo daugiau nei metras. Patelės paprastai keliais centimetrais mažesnės už patinus. Dėl didelio ūgio šie šunys lengvai susiranda papildomo maisto. Škotų romanistas seras Valteris Skotas įspėjo savo draugą nesnausti per pietus. Kitaip jo vilkšunis, kurio „ilgis nuo nosies iki uodegos galiuko siekia maždaug du metrus, ims ėsti iš jo lėkštės net nepadėjęs letenos ant kėdės ar stalo“.

Nors šuniukai gimsta labai maži (tesveria septynis šimtus gramų), jie greitai auga. Viena šunų mylėtoja pasakė, kad jaunikliai yra „mieli maži padarėliai“, augantys „nepaprastai greitai: pūkuoti kamuoliukai staiga virsta ilgakojėmis, švelniomis būtybėmis“.

Šie šunys beveik neloja. Jie tvirto ir ramaus būdo. Tačiau jei sulotų, to garso nepamirši. Anot žmonių, vienas vyras, išgirdęs lojant vilkšunį, pasakė, jog tai buvęs „žemiausio tono ir liūdniausias lojimas, kokį esu girdėjęs“.

Štai airių vilkšunio apibūdinimas: „baisus, veriančių akių, gauruotais antakiais bei šiurkščiu, tamsiai pilku kailiu“ — vienu žodžiu, šuo, kurio, regis, nenorėtum sutikti. Tačiau kitų manymu, jie „tokie meilūs, kad tiktų vaikams žaisti“. Anot vieno nusimanančio augintojo, šie šunys iš tiesų „nepaprastai švelnūs“. Be to, jie ne vien pilki. Kai kurie balsvi, gelsvi, rusvi ar juodi.

Šiuos šunis gyrė ir žinomas airių rašytojas Oliveris Goldsmitas. „Didysis airių vilkšunis, — rašė jis, — labai gražus ir didingas..., puikiausias iš visų pasaulio šunų.“ Rašytojui didelį įspūdį paliko šiurkštoka šuns išvaizda, antakiai, blakstienos bei žandenos, suteikiančios jam vadinamąją „tikro airio išraišką“.

Tad kodėl jų veislė beveik išnyko? Pirmiausia dėl populiarumo. Šių skalikų gerbėjų manymu, jie buvo vertinga dovana įtakingiems žmonėms, pavyzdžiui, monarchams. Todėl jų „ieškodavo ir siųsdavo į visus pasaulio kampelius“. Taip vilkšuniai po keletą išsibarstė visame pasaulyje. Be to, pasibaigus vilkų medžioklėms, Airijoje šiais skalikais nustota rūpintis.

1839-aisiais vienas vilkšunių mylėtojas aprašė susidariusią padėtį: „Gaila, kad ši puiki šunų veislė greitai nyksta ir, jei nebus imtasi ypatingų priemonių, per keletą metų visiškai išnyks.“ Šių šunų buvo likę tiek mažai, jog nieko nestebino žmonių tvirtinimas, kad jų vilkšunis „paskutinis“. Tačiau jie išliko.

Skalikus išgelbėjo „ypatingos priemonės“, kurių ėmėsi tokie žmonės, kaip Džordžas Greihamas. 1862-aisiais, susirūpinęs tokia padėtimi, jis surinko visus vilkšunius, kiek tik galėjo rasti. Tik dėl kruopštaus veisimo vilkšuniai tapo tokie, kokie yra dabar. Vienas istorikas 1893 metais pasakė, kad, jei ne Greihamas, „šios didingos šunų veislės dabar galėjo ir nebūti“.

Dar viena airių vilkšunių gerbėja ir uoli jų veislininkė Filis Gardner rašė: „Šiame pasaulyje nėra nieko tikra, tačiau, atrodo, šiai kilniai veislei išnykimas nebegresia (nebent įvyktų katastrofa) ir ji tampa vis populiaresnė.“

[Iliustracija 23 puslapyje]

Vilkšunių jaunikliai (maždaug keturių savaičių)

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Gero būdo vilkšunis (Niutonardsas, Šiaurės Airija)