„Jūsų dukrai — cukraligė!“

SMŪGĮ, patirtą dėl šių gydytojo žodžių, pamiršiu negreit. Tada mano dukrai Soniai buvo dešimt metų. Ji atrodė nepaprastai sveika, kupina energijos, kartais besiliejančios per kraštus. Paskutinį kartą sirgo būdama penkerių.

Tačiau prieš pat tą vizitą pas gydytoją jos savijauta pablogėjo. Sonia atrodė sumenkusi. Jai labai norėjosi gerti, o paskui būdavo sunku susilaikyti nebėgiojus į tualetą — kartais kas 15 minučių. Naktį reikėdavo keltis mažiausiai tris kartus. Iš pradžių bandžiau išsiaiškinti jos simptomus: tai tik pūslės užkratas, galvojau, jai pagerės. Tačiau po kelių dienų nusprendžiau, jog pašalinti užkratui iš organizmo tikriausiai reikia antibiotikų.

Tada ir nuvedžiau ją pas gydytoją. Paaiškinau, ką manau apie jos ligą. Jis paprašė šlapimo mėginio, ir aš pastebėjau, kad indelyje šlapimo pilna mažų į snaiges panašių dalelyčių. Tai pastebėjo ir seselė. Jų įtarimus patvirtino paprastas kraujo tyrimas. Mano dukrai buvo I tipo cukraligė.

Sonia suprato, ką tai reiškė. Nors ji buvo vos dešimties metų, tačiau apie cukraligę mokėsi mokykloje. Iš jos veido supratau, kad ją, kaip ir mane, apėmė baimė bei siaubas. Gydytojas pasakė, jog, norint išvengti tolesnio pavojaus, mano dukra turi tuoj pat gulti į ligoninę. Jis davė nurodymus paguldyti ją į Portlendo (Oregonas, JAV) ligoninės intensyviosios terapijos skyrių. Sonia buvo labai susinervinusi. Ji nenorėjo gyvybę palaikančių injekcijų, verkė ir vis klausinėjo, kodėl. Aš pati vos vos tvardžiausi, tačiau paskui nebeištvėriau. Taigi sėdėjome laukiamajame prisiglaudusios viena prie kitos, kūkčiojome ir maldavome Jehovą padėti mums nelaimėje.

Sunkus išbandymas ligoninėje

Gydytojas man leido grįžti su Sonia namo pasiimti kai kurių daiktų, pasiskambinti vyrui Filui bei įpareigoti ką nors paimti sūnų Ostiną iš mokyklos. Nepraėjus nė valandai mudu su vyru paguldėme Sonią į ligoninę. Jie tuoj pat pradėjo leisti į veną skysčius, kad iš kraujo išsiplautų cukraus bei ketoninių medžiagų perteklius.a Pasirodė, jog tai sunkus išbandymas. Dėl dehidracijos Sonia neteko daugiau kaip trijų kilogramų svorio. Buvo sunku užčiuopti jos pasislėpusias venas. Galų gale seselei pavyko ir tuo tarpu viskas aprimo. Gavome didžiulę knygą bei daugybę kitų instrukcijų, kurias reikėjo perskaityti ir suprasti, kol bus leista pasiimti Sonią į namus.

Mus konsultavo daugybė gydytojų, seselių bei dietologų. Jie parodė, kaip naudotis švirkštu ir kaip kasdien dukart suleisti Soniai insuliną, kurio jai nuo šiol reikės. Mus mokė padaryti mėginį cukraus kiekiui kraujyje nustatyti, kurį Soniai teks daryti keturis kartus per dieną. Reikėjo aprėpti tiek daug informacijos! Be to, mums paaiškino, kaip ją maitinti. Ji turės vengti cukringo maisto, tačiau kad jos augantis kūnas gautų pakankamai reikalingų medžiagų, kiekviename patiekale turi būti tinkamas kiekis angliavandenių.

Po trijų dienų Sonia išėjo iš ligoninės. Ji sutiko, kad leisčiau jai vaistus, o kraujo mėginius darėsi pati. Po mėnesio ji panoro pati leistis insuliną ir daro tai ligi šiol. Buvo nuostabu matyti, kaip ji susitaikė su liga ir mokėsi gyventi su ja. Sonia nebenorėjo mirti ir tiesiog pabusti Rojuje; ji gyvai reaguodavo į savo kūną, jausmus bei ribotumus ir atvirai pasakydavo, kai jai ko nors reikėdavo.

Prisitaikymo laikotarpis

Pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs. Šeimos nariams teko kovoti su įvairiausiais jausmais. Stengdamasi viską suspėti, taip pavargau, jog norėjosi kur nors pabėgti. Sunkiausia buvo laikytis griežto tvarkaraščio, ypač kai jis sutapdavo su krikščionių sueigomis bei skelbimo veikla, — jau nekalbant apie kasdienę pamokų tvarką bei atostogas.Tačiau nepaliaujamai melsdamiesi mudu su vyru išmokome nesirūpinti rytdiena ir pradėjome pratintis prie naujų pareigų.

Suradome puikų gydytoją endokrinologą, galintį visuomet padėti mums, netgi konsultuoti elektroniniu paštu. Mes reguliariai lankomės pas jį. Susitikdami su juo kas trys mėnesiai, ne tik turime galimybę sužinoti, kokia Sonios sveikatos būklė, bet ir būti tikri, jog dėl jos darome visa, ką galime.

Kaip ir tikėjomės, mūsų sūnui buvo sunku susitaikyti su tuo, kad visas dėmesys skiriamas jo seseriai. Broliai susirinkime bei jo mokyklos mokytoja suprato tai ir padėjo jam būti užimtam bei suvokti, kad reikia prisitaikyti. Dabar jis labai padeda prižiūrėti Sonią. Kaip ir buvo galima tikėtis iš tėvų, kartais buvome pernelyg linkę ją globoti ir perdėtai baiminomės dėl jos gerovės. Supratome, kad geriausias būdas užkirsti kelią tokiai baimei yra ištyrinėti ligą ir sužinoti, kaip ji iš tiesų gali paveikti kūną.

Kaip mes gyvename dabar?

Mes dažnai kalbame apie Jehovos pažadus ir apie tą netolimą laiką, kai ligos bus tiktai praeities prisiminimas (Izaijo 33:24). Kol tai taps tikrove, mūsų šeimos tikslas yra išlikti veikliems Jehovos tarnyboje ir, kiek leidžia galimybės, kalbėti kitiems apie Dievo Karalystės palaimas. Be to, stengiamės reguliariai lankyti susirinkimo sueigas.

Prieš keletą metų vyras gavo pasiūlymą laikinai padirbėti Izraelyje. Atsižvelgdami į Sonios sveikatą, kruopščiai su malda apsvarstėme persikėlimo klausimą. Nusprendėme, kad, deramai pasiruošus bei parinkus tinkamą dietą Soniai, toks persikėlimas netgi suteiktų dvasinių palaimų. Pusantrų metų turėjome privilegiją būti Tel Avivo angliškojo susirinkimo nariais. Džiaugėmės galėdami išbandyti visiškai kitokį skelbimo būdą, ir tai buvo puiki, pamokanti patirtis mūsų šeimai.

Keli paprasti žodžiai „Jūsų dukrai — cukraligė!“ iš esmės pakeitė mūsų gyvenimą. Tačiau, užuot puolę į neviltį, dukters fizinę gerovę laikėme savo šeimos užduotimi ir tai mus dar labiau suartino. Jehova, „visokios paguodos Dievas“, padeda mums viską iškęsti (2 Korintiečiams 1:3). (Papasakojo Sindi Herd)

[Išnaša]

[Rėmelis 21 puslapyje]

Kas yra cukraligė?

Mūsų organizmas suvalgytą maistą paverčia naudinga energija. Ši funkcija svarbi kaip ir kvėpavimas. Skrandyje bei žarnyne maistas suskaidomas į paprastesnius elementus, iš kurių vienas yra tam tikras cukrus — gliukozė. Kasa reaguoja į cukrų: ji gamina insuliną, kuris padeda cukrui patekti į organizmo ląsteles. Sudegintas cukrus teikia energijos.

Kai žmogus serga cukralige, jo kasa negamina pakankamai insulino arba organizmas jo gerai nepasisavina. Dėl to cukrus iš kraujotakos sistemos nepatenka į kūno ląsteles ir negali būti panaudotas. Knygoje Understanding Insulin Dependent Diabetes aiškinama: „Tada cukrus kaupiasi kraujyje ir per inkstus patenka į šlapimą. Nesigydantiems diabetikams atsiranda noras dažnai šlapintis bei kitokie simptomai.

[Rėmelis 21 puslapyje]

I tipo cukraligė

Šio tipo cukraligė anksčiau buvo žinoma kaip jaunatvinė, nes ja dažniausiai serga vaikai ir jaunuoliai. Tačiau ji gali kamuoti bet kokio amžiaus žmones. Cukraligės priežastys nėra žinomos, tačiau, kai kurių manymu, I tipo cukraligę nulemia įvairūs veiksniai:

1. Paveldėjimas (genetinis).

2. Autoimuninė reakcija (kūno alergiškumas tam tikriems savo paties audiniams ar kurios nors rūšies ląstelėms — šiuo atveju kasos).

3. Aplinka (virusinė ar chemiška).

Galbūt virusinis užkratas bei kiti veiksniai pakenkia ląstelių salelėms (kasos ląstelių grupėms, kur gaminasi insulinas). Kuo daugiau ląstelių salelių pažeidžiama, tuo didesnė tikimybė žmogui susirgti cukralige.

Svarbiausi cukraligės simptomai:

1. Dažnas šlapinimasis.

2. Nesiliaujantis troškulys.

3. Nuolat kamuojantis alkis; organizmas reikalauja energijos, kurios negauna.

4. Svorio kritimas. Kai cukrus nepatenka į organizmo ląsteles, organizmas energijai gauti degina savo riebalus ir baltymus, todėl krinta svoris.

5. Dirglumas. Jei cukralige sergantis žmogus naktį dažnai keliasi šlapintis, jis gerai neišsimiega. Dėl to gali pakisti jo elgsena.

Sergant I tipo cukralige, kasa insulino gamina mažai arba visai negamina. Tokiais atvejais jį reikia vartoti kasdien, dažniausiai įšvirkščiant (geriamas insulinas skrandyje suyra).

[Rėmelis 21 puslapyje]

II tipo cukraligė

II tipo cukralige, kitaip nei I, sergama tada, kai kūnas gamina nepakankamai insulino ar neefektyviai jį panaudoja. Ji labiausiai paplitusi tarp suaugusiųjų, kuriems per 40, ir paprastai ja susergama pamažu. Šiai ligai įtakos turi paveldimumas; ji dažnai paūmėja dėl netinkamo maisto ar viršsvorio. Daugeliu atvejų, bent jau ligos pradžioje, galima vartoti tabletes, skatinančias kasą gaminti daugiau insulino. Tos tabletės nėra insulinas.

[Rėmelis 22 puslapyje]

Kokį pavojų kelia cukraligė?

Kad organizmas galėtų funkcionuoti, jam reikalingas kuras. Jei organizmas nesugeba panaudoti gliukozės, jis griebiasi kūne esančių riebalų ir baltymų. Tačiau kūnui deginant riebalus susidaro atliekos, vadinamos ketonais. Ketonai gaminasi kraujyje ir išsilieja į šlapimą. Kadangi šie ketonai rūgštingesni už sveiko kūno audinius, didelis jų kiekis kraujyje sukelia sunkią būseną, vadinamą ketoacidoze.

Ypač pavojinga, kai cukrus diabetiko kraujyje nukrinta žemiau normos (hipoglikemija). Ligonį apie šią būklę perspėja nemalonūs simptomai. Gali pasireikšti judesių koordinacijos sutrikimas, prakaitavimas, nuovargis, alkis, irzlumas ar suglumimas, padažnėti širdies ritmas, užtemti regėjimas, skaudėti galvą, apimti sąstingis ar pradėti dilgčioti aplink burną ir lūpas. Ligoniui gali prasidėti priepuolis arba jis gali apalpti. Tinkama dieta bei mitybos režimas dažnai gali apsaugoti nuo tokių problemų.

Jei pasireiškia anksčiau išvardyti simptomai, gurkšnelis vaisių sulčių ar keletas gliukozės tablečių (iki kito valgio) gali sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje iki normalaus lygio. Sunkiais atvejais reikia įsišvirkšti gliukagono. Šis hormonas padeda iš kepenų išskirti atsarginį cukrų, todėl cukraus kiekis kraujyje padidėja. Cukralige sergančio vaiko tėvai apie jo būklę turėtų informuoti mokyklą, kurioje jis mokosi, autobuso vairuotoją ar jį prižiūrintį asmenį.

[Rėmelis 22 puslapyje]

Vėlesnės komplikacijos

Žmogui, sergančiam cukralige, gali pasireikšti vėlesnės komplikacijos, kaip antai: širdies priepuolis, insultas, regėjimo sutrikimai, inkstų ligos, pėdų ar kojų išopėjimas bei dažnos infekcijos. Šių komplikacijų priežastis — pažeistos kraujagyslės ir nervai bei organizmo nesugebėjimas kovoti su užkratais. Tačiau tokios vėlesnės komplikacijos atsiranda ne kiekvienam cukralige sergančiam žmogui.

Palaikant cukraus kiekį artimą normaliam, galima atitolinti šių komplikacijų žalingą poveikį arba jį susilpninti. Be to, jeigu asmuo nerūko, jeigu jo kūno svoris ir kraujospūdis normalūs, jis komplikacijų patirs daug mažiau. Sergantysis cukralige turi nuolat mankštintis, laikytis tinkamos dietos ir vartoti paskirtus vaistus.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Herdų šeima