Jie atsilaikė prieš nacių okupaciją Olandijoje

JUNGTINIŲ Valstijų genocido memorialiniame muziejuje eksponuojama didžiausia pasaulyje istorinių dokumentų bei kino juostų kolekcija apie nacių nusikaltimus, darytus per II pasaulinį karą. Nuo muziejaus atidarymo 1993 metais ekspoziciją Vašingtono apygardoje aplankė apie 12 milijonų žmonių, ir jų srautas nemažėja.

Muziejuje taip pat eksponuojami kai kurie dokumentai, bylojantys apie nuožmų Jehovos Liudytojų persekiojimą valdant naciams. Be pastovių eksponatų, muziejus pristatė seriją specialių programų apie Jehovos Liudytojus. Šiose programose buvo atkreiptas dėmesys į Jehovos Liudytojų ištvermę ir dorumą. 1999–ųjų balandžio 8–ą dieną muziejus pateikė specialią ekspoziciją, pavadintą „Jehovos Liudytojai Olandijoje nacių okupacijos metais“. Ji buvo surengta dviejose didžiulėse auditorijose.

Įžanginiu žodžiu programą pradėjo muziejaus direktorė ponia Sara Džein Blumfild. Ji išreiškė nuoširdų domėjimąsi Jehovos Liudytojų istorija. Interviu žurnalui Atsibuskite! ji paaiškino apie dedamas didžiules pastangas padėti visuomenei geriau suvokti, kokie dori Jehovos Liudytojai išliko persekiojimo metu. „Tokie renginiai kaip šis, — pasakė ji, — yra reklamuojami lygiai taip, kaip visos kitos svarbios muziejaus programos.“

To vakaro programoje dalyvavo ir dalijosi mintimis keletas istorikų. Vienas iš jų buvo San Diego valstybinio universiteto šiuolaikinės vokiečių bei žydų istorijos profesorius dr. Lorensas Baronas. Savo pranešime dr. Baronas teigė, jog „Jehovos Liudytojai drąsiai atsisakė bendrininkauti su Trečiuoju Reichu“. Jo žodžiais, Liudytojams „tikėti Dievą buvo svarbiau už nacistų reikalavimus. Į Hitlerio, kaip vadovo, kultą jie žiūrėjo kaip į pasaulietišką garbinimo formą ir todėl nepritarė jo dievinimui — nesaliutuodavo ir netardavo ‛Heil Hitler’. ... Kadangi Dievas jiems liepė mylėti savo artimą ir nežudyti žmonių, jie atsisakė tarnauti kariuomenėje... Kai Trečiasis Reichas jiems įsakydavo nutraukti tarnybą, Liudytojai atsakydavo paprastai: ‛Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.’“ Dėl to daugybė Liudytojų iš įvairių Europos šalių buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas, kankinami ir net baudžiami mirtimi.

Muziejus pakvietė olandų tyrinėtojus bei grupę pergyvenusiųjų genocidą pateikti pavyzdžių, kaip Olandijoje naciai persekiojo Jehovos Liudytojus. 1940–ųjų gegužės 29–ąją, netrukus po to, kai naciai okupavo Olandiją, Jehovos Liudytojų veikla buvo uždrausta (jų šalyje tada buvo apie 500). Per kelis mėnesius buvo suimta šimtai Liudytojų. Norėdama išgauti kitų Liudytojų pavardes, valdžia kankino suimtuosius. Iki karo pabaigos buvo areštuota per 450 Liudytojų. Daugiau kaip 120 iš jų mirė dėl patirto persekiojimo.

Vienas olandų tyrinėtojas paaiškino, kad Sargybos bokšto bendrijos Olandijos filialo archyvuose yra daugiau „kaip 170 vaizdo interviu bei 200 užrašytų gyvenimo pasakojimų tų Olandijos Jehovos Liudytojų, kurie išliko per masinį naikinimą. Visi šie faktai rodo, jog Liudytojai atlaikė spaudimą skatinami meilės Dievui ir artimui“.

Keletas kalbėtojų pabrėžė, jog, priešingai kitoms nacių pultoms grupėms, dauguma Jehovos Liudytojų galėjo atgauti laisvę paprasčiausiai pasirašę pareiškimą, kuriuo išsižadama savo tikėjimo. Tačiau tiek kalbėtojai, tiek pokalbio dalyviai paaiškino, jog didžioji dauguma Liudytojų pagrįstai bei sąmoningai pasirinko verčiau būti persekiojami, negu eiti į kompromisą. Keli asmenys pasirašė tik dėl to, kad norėjo nutraukti bendravimą su Jehovos Liudytojais.

Kai kurie pasirašė pareiškimą sutrikę. Šie žmonės niekada neketino atsisakyti savo garbinimo. Apgavę savo persekiotojus, kad atgautų laisvę ir vėl tęstų skelbimo veiklą, kai kurie jautėsi moraliai teisūs. Tačiau vėliau, būdami laisvi, jie suvokė, kad, nepaisant motyvų, pasirašyti pareiškimą buvo klaida.

Dėl savo klaidos jie nebuvo atstumti. Grįžę į namus bei savo susirinkimus tie žmonės gavo dvasinę pagalbą. Sargybos bokšto bendrijos Olandijos filialo laiškas, datuotas 1942–ųjų birželį, ragino tos šalies Liudytojus suprasti, kokiomis aplinkybėmis kai kurie pasirašė pareiškimą, ir elgtis su jais maloningai. Nors nacių okupacija vis dar tęsėsi, tie buvę kaliniai labai rizikuodami vėl dalyvavo skelbimo darbe. Kai kurie buvo areštuoti antrą kartą. Vienas iš jų, atsisakęs prisidėti prie karinių veiksmų, netgi buvo nužudytas.

Nepaisant daugybės kančių ir įtampos metų bei pavojingos pogrindinės veiklos, Jehovos Liudytojų skaičius Olandijoje išaugo: 1940–aisiais jų buvo maždaug 500, o pasibaigus nacių režimui, 1945–aisiais, daugiau kaip 2000. Jų drąsa bei ryžtas paklusti Dievui tebėra nuostabus liudijimas iki pat šių dienų.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Tyrinėtojai kreipėsi į susirinkusią grupę

[Iliustracija 25 puslapyje]

Interviu su tais, kurie pergyveno masinį naikinimą Olandijoje