Jaunimas klausia:

Kuo blogos apkalbos?

„Mano mokykloje tai tarsi epidemija. Čia nėra narkotikų, šaunamųjų ginklų ar muštynių, — čia daug apkalbų. Tai didelė problema“ (16-metė Mišelė).a

KAI kurių nuomone, jos malonios. Kitų teigimu, — žalingos. Jų nuolat pilna žurnaluose, laikraščiuose ir televizijos programose. Be to, jos teikia pikantiškumo daugeliui pokalbių. Kas jos? Apkalbos, arba nerūpestinga kalba apie žmones ir jų asmeniškus reikalus.

Galbūt niekas taip greit nepatraukia mūsų dėmesio, kaip žodžiai: „Ar girdėjai naujieną?“ Šiuose žodžiuose gali slypėti tiesa arba pramanas — o gal ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, pagunda apkalbėti yra didelė. „Labai sunku susilaikyti nesidomėjus kitų žmonių reikalais, — sako 17-metė Lori. — Tarp manęs ir draugų yra nebylus susitarimas: sužinoję kažką įdomaus, turime papasakoti.“

Kodėl mes taip elgiamės

Kodėl mums taip patinka apkalbos? Pirma, žmonės yra visuomenės nariai. Jie, taip sakant, domisi vieni kitais. Todėl natūralu, kad anksčiau ar vėliau mūsų pokalbiai ima suktis apie naujausius draugų bei pažįstamų gyvenimo įvykius.

Ar tai blogai? Ne visada. Dažnai neoficialiame pokalbyje perduodama naudinga informacija, pavyzdžiui, kas tuokiasi, kam gimė kūdikis arba kas serga. Netgi pirmojo amžiaus krikščionys aptardavo naujausius bendratikių gyvenimo įvykius (Efeziečiams 6:21, 22; Kolosiečiams 4:8, 9). Iš tiesų, neformaliai kalbėdami apie draugus bei pažįstamus, mes tarsi bendraujame su jais ir palaikome draugiškus santykius.

Žalingų apkalbų spąstai

Tačiau kartais pokalbio apie kitus motyvai būna ne vien domėjimasis jais. Štai 18-metė Deidra sako: „Žmonės plepa norėdami įgyti populiarumą. Jie mano būsią [populiarūs], jei žino istoriją, geresnę už ką tik jiems papasakotą.“ Troškimas padaryti įspūdį kitiems gali net paskatinti apkalbinėtoją iškreipti faktus. „Jei žinai kokią nors istoriją, tu gali manipuliuoti ja, — aiškina 17-metė Rachelė. — Tai tarsi drobė, ant kurios tapai, kas tau patinka.“

Kartais apkalbos — tai būdas kam nors atkeršyti. „Sykį aš paskleidžiau melą apie savo draugę, — sako 12-metė Eimi. — Taip padariau dėl to, kad ji buvo kažką prišnekėjusi apie mane.“ Kuo viskas baigėsi? „Iš pradžių pagalvojau: na, štai, aš atsilyginau tau tuo pačiu.“ Tačiau Eimi toliau aiškina: „Tas melas netrukus paplito ir aš pradėjau kankintis dėl to daug labiau, nei būčiau kentėjusi iš pradžių nieko nesakydama.“

Lengva suprasti, kaip apkalbos, anot vienos psichiatrės, gali tapti „greitai plintančia liepsna“. (Palygink Jokūbo 3:5, 6.) Kai taip atsitinka, pasekmės būna pražūtingos. Pavyzdžiui, kaip tuomet, jeigu paskleidžiama neskelbtina žinia? O kaip, jeigu kalbama neteisingai, ir skleisdamas melą tu sugadini gerą žmogaus reputaciją? „Vienas iš mano draugų ėmė kalbėti, kad aš vartoju narkotikus, nors tai buvo netiesa, — sako 12-metis Bilas. — Tai tikrai įskaudino mane.“

Nutildyti piktas apkalbas

Biblijoje pagrįstai sakoma, kad „mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje“ (Patarlių 18:21, Brb red.). Taip, mūsų žodžiai gali gydyti arba mirtinai sužeisti. Deja, daugelis savo liežuviu siekia būtent to tikslo. Jie panašūs į psalmininko Dovydo apibūdintus žmones, kurie „galanda savo liežuvį kaip kardą, taiko užnuodytą žodį kaip strėlę, kad iš pasalų galėtų šauti į nekaltąjį“ (Psalmių 64:2-4, Brb red.).

Tie, kurie nori įtikti Dievui, neturi platinti apkalbų, nes, Biblijos žodžiais tariant, „melagingos lūpos — pasibjaurėjimas Viešpačiui“ (Patarlių 12:22). Tyčia pradėdamas arba toliau skleisdamas gandą, kuris, tavo žiniomis, neteisingas, tu meluoji, o Biblijoje sakoma, kad krikščionys turi ‛pamesti melagystę’ ir ‛kiekvienas kalbėti tiesą savo artimui’ (Efeziečiams 4:25).

Tad, prieš sakydamas ką nors apie kitą asmenį, pagalvok: ‛Ar aš tikrai žinau faktus? Gal dėl to, ką pasakysiu, mano klausytojas nebegerbs to asmens, apie kurį kalbu? Jeigu taip, kas mane skatina tai sakyti?’ Atmink štai ką: nors informacija yra teisinga, tai dar neduoda pagrindo platinti jos, — ypač jei ji pakenks asmens reputacijai.

Kitas klausimas: ‛Kaip mano skleidžiamos apkalbos atsilieps mano paties reputacijai?’ Iš tikrųjų liežuvaudamas tu kai ką pasakai apie save. Štai Kristen mintys: „Jeigu tu gali tiek ilgai kalbėti apie kitus žmones, tavo paties gyvenimas tikriausiai nelabai įdomus.“ Lisa pamatė, jog apkalbinėdama kitus prarado artimiausios draugės pasitikėjimą. „Priėjau iki to, kad ji suabejojo, ar manimi galima pasitikėti, — sako ji. — Tai buvo baisu, ir aš turėjau įrodyti, jog ji gali manimi pasikliauti.“

Jeigu žmonės tave pažįsta kaip liežuvautoją, jie pradės manyti, jog tu gali pakenkti, ir ims vengti tavo draugijos. Biblijos patarlė skamba: ‛Su tuo, kurs atidengia paslaptis ir nesučiaupia savo lūpų, nesusidėk’ (Patarlių 20:19). Bet ar žinojai, kad netgi neištaręs nė žodžio gali prisidėti prie apkalbų?

Klausymasis — kita apkalbų pusė

Apkalbinėja mažiausiai du žmonės — kalbėtojas ir klausytojas. Nors klausytojas atrodo mažiau smerktinas už kalbėtoją, Biblijos požiūris šiuo atžvilgiu kitoks. Patarlių 17:4 (Brb red.) skaitome: „Nedorėlis klauso klastingų lūpų, o melagis — pikto liežuvio.“ Taigi apkalbų klausytojui tenka didelė atsakomybė. „Kartais klausytis apkalbų yra blogiau, negu skleisti jas“, — sako rašytojas Stefenas Vailenas. Kodėl? „Būdamas uolus klausytojas, — tęsia Vailenas, — tu skatini kalbėtoją pasakoti toliau.“

Tad ką turėtum daryti, kai paskalos pasiekia tavo ausis? Užuot veidmainiavęs, galėtum tiesiai pasakyti: ‛Pakeiskim temą’ arba ‛Man nemalonu kalbėti apie tai. Juk to asmens čia nėra, kad galėtų apsiginti.’

O kaip, jei žmonės šalinasi tavęs dėl to, kad neįsitrauki į jų pokalbius? Vienu atveju tai gali būti tau apsauga. Kaip? Na, prisimink, kad asmuo, apkalbantis su tavimi kitus, tikriausiai su kitais apkalbės tave. Todėl tu gali išvengti širdgėlos, jei bendrausi su jaunuoliais ir suaugusiais žmonėmis, kurie neapkalbinėja kitų. Vailenas sako: „Kad ir kokį patirtum nuostolį neapkalbinėdamas kitų, greitai įsitikinsi, jog nepraradai nieko, išskyrus galimybę sumenkinti save. Galiausiai tapsi pranašesnis, nes įgysi patikimo asmens reputaciją.“

Svarbiausia, tu įgysi gerą vardą Dievo akyse. Jis domisi, kaip mes kalbame apie kitus, nes Jėzus Kristus perspėjo: „Teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mato 12:36, 37).

Tad išmintinga laikytis apaštalo Pauliaus patarimo: ‛Stenkitės gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams’ (1 Tesalonikiečiams 4:11). Taip tu išlaikysi gerus santykius su kitais ir turėsi gerą reputaciją Dievo akyse.

[Išnaša]

[Rėmelis 19 puslapyje]

„Didžiausias pasaulio apkalbų kanalas“

Ar girdėjai naujieną? Atsiradus elektroniniam paštui, apkalbos dabar prasiskverbė į šiuolaikinės technologijos sritį. Iš tiesų, pasak rašytojo Seto Godino, elektroninis paštas yra „didžiausias pasaulio apkalbų kanalas“. Pripažindamas jo privalumus, jis vis dėlto perspėja: „Jei kas nors perduoda kokį faktą ar melagingą pranešimą, tai bematant sužino tūkstančiai žmonių.“

Elektroninis paštas turi plačią auditoriją ir ją pasiekia labai greitai. Godinas sako: „Tai pirmoji nauja ryšių priemonė, kuria perduodamas svarbus ir tikslingas rašytinis pranešimas taip greitai ir tiesiogiai kaip telefonu.“ Todėl, siunčiant žinutę elektroniniu paštu, būtina aiškiai išdėstyti jos esmę. Ir jokiu būdu neperduokite draugams nepatvirtintos informacijos.

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Asmuo, apkalbantis su tavimi kitus, ... tikriausiai su kitais apkalbės tave