Pusė šimtmečio totalitarizmo priespaudoje

Papasakojo Lembitas Tomas

1951-aisiais buvau nuteistas dešimčiai metų sunkiųjų darbų Sibire. Mus vežė tūkstančius kilometrų į lagerį, esantį toli už Šiaurės speigračio. Darbas buvo sekinantis, klimatas atšiaurus, o gyvenimo sąlygos siaubingos. Leiskite paaiškinti, kaip aš ten patekau ir kodėl mes kentėjome ne veltui.

ESTIJOJE, Baltijos valstybėje, kurioje gimiau 1924-ųjų kovo 10-ąją, mano tėvas buvo laikomas inteligentu. Tačiau, sulaukęs vyresnio amžiaus, jis rūpinosi šeimos ūkiu Jervamoje, centrinėje Estijoje. Mūsų didelėje liuteronų šeimoje augo devyni vaikai; aš buvau jauniausias iš jų. Tėvas mirė, kai turėjau 13 metų.

Kitais metais baigiau pradinę mokyklą. 1939-ųjų rugsėjį, prasidėjus II pasauliniam karui, mano brolis Ėrichas buvo pašauktas į karo tarnybą ir aš nebegalėjau tęsti mokslų. Paskui, 1940-aisiais, Estiją aneksavo Tarybų Sąjunga, o dar po metų okupavo vokiečiai. Jie buvo įkalinę Ėrichą, tačiau paleido ir 1941-ųjų rugpjūtį jis grįžo į Estiją. Todėl 1942 metais galėjau lankyti žemės ūkio mokyklą.

Kai 1943-iaisiais Kalėdų proga grįžau iš mokyklos paviešėti namuose, sesuo Leida užsiminė, kad mūsų šeimos gydytojas kalbėjosi su ja apie Bibliją. Jis buvo davęs jai kelis bukletus, išleistus Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos. Aš perskaičiau juos ir tuojau pat susiradau dr. Artūrą Indesą; paskui jis studijavo su manimi Bibliją.

Priverstas apsispręsti

Tuo tarpu kova tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos aštrėjo. 1944-ųjų vasarį rusai priartėjo prie Estijos sienos. Ėrichas buvo pašauktas į vokiečių armiją, aš irgi gavau šaukimą stoti į karo tarnybą. Tikėjau, jog Dievo įstatymai draudžia žudyti žmones, ir dr. Indesas pažadėjo man padėti susirasti, kur pasislėpti, iki pasibaigs karas.

Vieną dieną į mūsų ūkį atvyko policininkas ir vietinis civilinės gynybos vadovas. Jiems buvo įsakyta suimti mane už bandymą išvengti karo tarnybos. Tada supratau, jog turėsiu arba bėgti iš namų, arba atsidurti vokiečių koncentracijos stovykloje.

Prieglobstį radau vieno Jehovos Liudytojo ūkyje. Kol slapsčiausi, kiek galėdamas skaičiau Bibliją ir Sargybos bokšto bendrijos literatūrą — stiprinau savo tikėjimą. Vieną naktį nusliūkinau į namus pasiimti šiek tiek maisto. Namai buvo pilni vokiečių kareivių, nes mano brolis Ėrichas su keletu savo draugų buvo grįžęs kelioms dienoms atostogų. Tą naktį galėjau slapčia pasikalbėti su Ėrichu kluone. Tada mačiau jį paskutinį kartą.

Vos ne vos išsigelbsčiu

Kai tą pačią naktį sugrįžau į ūkį, kuriame slapsčiausi, ten buvo surengtas reidas. Vietinis policininkas ir vyrai iš civilinės gynybos, gavę pranešimą, jog kažkas slapstosi ūkyje, ėmėsi veiksmų. Įsmukau į žemą rūsį po grindimis ir netrukus virš galvos jau girdėjau kaustytų batų kaukšėjimą. Grasindamas ūkininkui šautuvu, pareigūnas šaukė: „Šiame name slapstosi žmogus! Kaip patekti į rūsį po grindimis?“ Mačiau skvarbų jų žibintuvėlio spindulį. Atsiguliau šiek tiek toliau ir laukiau. Jiems išėjus, dar kurį laiką pasilikau rūsyje, kad įsitikinčiau, jog pavojus praėjo.

Paryčiui palikau tą namą dėkingas Jehovai, kad jie manęs nesurado. Krikščionys broliai padėjo man susirasti kitą slėptuvę, kurioje pasilikau iki vokiečių okupacijos pabaigos. Vėliau išgirdau, jog tą policininką ir vietinį civilinės gynybos viršininką nužudė — matyt, rusų partizanai. 1944 metų birželio 19-ąją aš pasiaukojau Dievui krikštydamasis vandenyje; mano sesuo Leida irgi tapo Jehovos Liudytoja.

1944 metais Estija vėl buvo okupuota sovietų ir, praėjus porai mėnesių, aš laisvai grįžau namo padėti darbuotis ūkyje. Tačiau netrukus po sugrįžimo, lapkritį, man buvo įsakyta atvykti į rusų armiją. Kupinas ryžto drąsiai liudijau naujokų šaukimo komisijai. Jie pareiškė, jog mano įsitikinimai tarybinės santvarkos nedomina — tarnauti armijoje privalo kiekvienas. Tačiau iki karo pabaigos pavyko likti laisvam, ir aš sutelkiau pastangas aprūpinti Liudytojus bibline literatūra.

Pokario veikla

Kai 1945-ųjų gegužę karas pasibaigė ir visiems, dėl religinių įsitikinimų atsisakiusiems eiti į kariuomenę, buvo suteikta amnestija, grįžau į mokyklą. 1946-ųjų pradžioje nusprendžiau, jog ūkininkauti Estijoje man nėra perspektyvos, nes tarybinė kolektyvizacija naikino privatų sektorių. Todėl mečiau mokyklą ir daugiau laiko pradėjau skirti Karalystės skelbimo darbui.

Tarybų valdžios metais nebegalėjome skelbti viešai. Ryšys su Sargybos bokšto bendrija buvo nutrūkęs per II pasaulinį karą. Todėl senu mimeografu padėjau kopijuoti tą literatūrą, kurią turėjome išsaugoję. Be to, darėme viską, kad tik būtų rengiamos sueigos.

1948-ųjų rugpjūtį Jehovos Liudytojus pradėjo persekioti KGB (sovietų valstybės saugumo komitetas). Penketas tų, kurie vadovavo darbui, buvo suimti ir įkalinti; netrukus paaiškėjo, kad KGB siekė suimti mus visus. Iš mūsų keturių buvo sudarytas komitetas skelbimo darbui organizuoti, krikščionims broliams drąsinti ir jau esantiems kalėjime padėti. Kadangi dar galėjau palyginti laisvai keliauti iš vienos vietos į kitą, per mane buvo palaikomi ryšiai su kitais Liudytojais.

1948 metų rugsėjo 22 dieną buvo išsiųstas oficialus raštiškas protestas tarybiniams pareigūnams Estijoje. Jame buvo paaiškinta apie mūsų organizaciją bei jos veiklos tikslą ir reikalaujama paleisti mūsų įkalintus bendratikius. Koks buvo atsakymas? Tolesni areštai. 1948 metų gruodžio 16 dieną išsiuntėme kitą protesto pareiškimą Estijos TSR Aukščiausiojo teismo tarybai, reikalaudami išteisinti ir išlaisvinti mūsų brolius. Šios bei kitų peticijų kopijos iki šiol tebėra Talino miesto archyvuose.

Keliauti buvo pavojinga, nes negalėjome gauti reikiamų dokumentų. Vis dėlto galingu, keturių cilindrų variklį turinčiu motociklu su priekaba, pirktu iš rusų karininko, lankėme Aravetės, Otepės, Talino, Tartu ir Veruso susirinkimus. Tą motociklą švelniai vadinome „kovos vežimu“.

Mūsų protestas Stalinui

1949 metų birželio 1 dieną buvo pasiųsta kita peticija Estijos Socialistinės Respublikos aukščiausiajai valdžiai ir TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui Nikolajui Švernikui. Dokumente, kurio kopiją atgavome iš Talino archyvo, yra Nikolajaus Šverniko antspaudas, liudijantis, jog jis tą dokumentą gavo ir kopiją išsiuntė Tarybų Sąjungos vyriausybės vadovui Josifui Stalinui. Baigiamoji peticijos dalis skamba taip:

„Mes reikalaujame, kad Jehovos Liudytojai būtų paleisti iš kalėjimo ir jų persekiojimas nutrauktas. Dievo Jehovos organizacijai, besinaudojančiai Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija, turi būti leista nekliudomai skelbti gerąją naujieną apie Jehovos Karalystę visiems Tarybų Sąjungos gyventojams; kitaip Jehova visiškai sunaikins Tarybų Sąjungą ir komunistų partiją.

To reikalaujame Dievo Jehovos, jo Karalystės karaliaus Jėzaus Kristaus ir visų įkalintų bendratikių vardu.

Pasirašo: Estijos Jehovos Liudytojai (1949 m. birželio 1 d.).“

Persekiojimas stiprėja

1950-ųjų pradžioje iš vieno žmogaus, sugrįžusio iš Vokietijos, gavome tris Sargybos bokšto numerius. Kad visi mūsų krikščionys broliai galėtų pasisemti naudos iš šio dvasinio maisto, nusprendėme 1950 metų liepos 24-ąją vieno Biblijos studijuotojo daržinėje netoli Otepės kaimo surengti asamblėją. Tačiau KGB kažkaip sužinojo apie mūsų planus ir pasiruošė masiniam areštui.

Prie Paluperos kaimo geležinkelio stoties, kur turėjo išsilaipinti broliai, stovėjo du sunkvežimiai kareivių. Be to, palei Otepės — Paluperos kelią, netoli nuo asamblėjos vietos, laukdamas gulėjo kareivis su radijo siųstuvu. Kuomet kai kurie broliai, kurių buvo laukiama anksti atvykstant, laiku nepasirodė, įtarėme, jog mūsų planai išaiškėjo.

Aš pasiėmiau Liudytoją Elą Kikas ir nuvažiavau motociklu į geležinkelio stotį, nuo kurios iki Paluperos buvo dvi tarpustotės. Traukinys buvo ką tik atvykęs, ir mes su Ela įšokome į jį iš skirtingų galų ir bėgdami per vagonus šaukėme visiems, kad išliptų. Liudytojams išlipus, nusprendėme surengti asamblėją kitą dieną kitoje daržinėje. Taip buvo suardytas KGB masinio Liudytojų arešto planas.

Tačiau, praėjus dviem mėnesiams po asamblėjos, prasidėjo areštų banga. 1950 metų rugsėjo 22-ąją aš ir kiti trys komiteto, prižiūrėjusio skelbimo darbą Estijoje, nariai buvome iškviesti tardymui. Aštuonis mėnesius mus pralaikė KGB kalėjime Taline, Pagari gatvėje. Po to buvome perkelti į bendrą kalėjimą, vadinamą Baterija, Kaldos gatvėje. Čia prabuvome tris mėnesius. Palyginus su KGB kalėjimu, kur buvome laikomi rūsyje, šis kalėjimas prie Baltijos jūros priminė kurortą.

Sunkus gyvenimas Sibire

Netrukus po to buvau nuteistas dešimčiai metų ir kartu su Hariu Enika, Aleksandru Hermu, Albertu Koze ir Leonhardu Krybiu išsiųstas į Sibiro lagerį tolimajame Norilske. Ten vasarą saulė du mėnesius nenusileidžia, o žiemą du mėnesius nepakyla virš horizonto.

1951-ųjų rugpjūtį pradėjome pirmąjį savo kelionės iš Talino į Norilską etapą. Keliavome maždaug 6000 kilometrų per Pskovą, Sankt Peterburgą (buvusį Leningradą), Permę, Jekaterinburgą (buvusį Sverdlovską), Novosibirską ir Krasnojarską prie Jenisiejaus upės. Galiausiai spalio pradžioje Krasnojarske sulipome į baržą ir buvome buksyruojami daugiau kaip 1600 kilometrų į šiaurę. Po dviejų savaičių toli už Šiaurės speigračio pasiekėme Dudinkos miestą. Dudinkoje vėl persėdome į traukinį ir vykome paskutinius 120 kilometrų iki Norilsko. Paskui iš Norilsko stoties 15 kilometrų klampojome per gilų sniegą iki už miesto esančio lagerio.

Kadangi baržoje pavogė mano žieminius rūbus, turėjau tiktai apsiaustą, kepurę ir sandalus. Per daugelį savaičių trukusią kelionę iš Talino, negaudami net skurdaus kasdieninio maisto davinio, jautėmės nusilpę. Kai kurie kaliniai net alpo. Padėjome jiems, kol buvo atvesti arkliai, o tada susodinome į arklių traukiamas roges.

Atvykę į stovyklą, buvome užregistruoti, nuvesti į pirtį ir gavome dienos maisto davinį. Barakai buvo šilti ir aš greit kietai įmigau. Tačiau vidurnaktį pabudau nuo smarkaus skausmo; jį sukėlė ausų uždegimas. Kitą rytą patikrino mano sveikatą ir atleido nuo darbo. Bet kalėjimo prižiūrėtojai supyko, kad negaliu dirbti, ir mane primušė. Buvau mėnesiui įkalintas vienutėje, nes, pasak jų, „stovykloje drumsčiau ramybę“. Tačiau buvau gydomas ir tas laikas, praleistas vienutėje, suteikė galimybę atgauti sveikatą.

Pirmoji žiema stovykloje buvo pati sunkiausia. Darbas, dažniausiai atviroje nikelio kasykloje, sekino, o tas truputis maisto, kurį gaudavome, buvo nepilnavertis. Kai daugeliui atsirado skorbuto simptomų, ligai palengvinti mums paskyrė vitamino C injekcijas. Tačiau buvo džiugu, kad stovykloje sutikome daug draugų Liudytojų iš Lenkijos, Moldovos, Ukrainos.

Kalėjimo gyvenimo pokyčiai

1952-ųjų pavasarį kaliniai pradėjo gauti nedidelį atlyginimą ir tai leido nusipirkti maisto bei pasididinti davinį. Be to, kai kuriems Liudytojams atsiųsdavo maisto dėžėse su dvigubais dugnais, kur būdavo paslėpta biblinė literatūra. Kartą vienas Liudytojas iš Moldovos gavo skardinę taukų. Suvartojus taukus, pasimatė kiaulės skrandis. Viduje buvo trys Sargybos bokštai!

1953 metų kovo 5-ąją mirus Stalinui, gyvenimas kalėjime iš karto pasikeitė. Prasidėjo streikai bei sukilimai, — kaliniai reikalavo paleisti į laisvę. Jiems numalšinti buvo atsiųsti kariuomenės būriai. Per sukilimą Norilske buvo nužudyta 120 kalinių, tačiau Liudytojai neįsivėlė ir niekas iš jų nebuvo nei užmuštas, nei sužeistas. 1953-iųjų vasarą darbas nikelio kasykloje sustojo dviem savaitėm. Po to gyvenimas kalėjime palengvėjo. Kai kurie kaliniai buvo paleisti, o kitiems sutrumpintas kalėjimo laikas.

Ištikimas Liudytojas

Po tų neramumų lageryje buvau perkeltas piečiau į kitą lagerį netoli Taišeto miesto Irkutsko srityje. Čia susitikau su Artūru Indesu, pirmiau studijavusiu su manimi Bibliją. Jis atsisakė dirbti stovyklos gydytoju ir ėmėsi daugiau fizinių jėgų reikalaujančio darbo. Brolis paaiškino: „Mano sąžinė neleido skirti atostogų dėl ligos sveikiems kaliniams, užimantiems atsakingas pareigas, kai tikrai sergantys buvo verčiami dirbti.“

Brolis Indesas tuo metu buvo išsekęs ir ligotas, nes anksčiau jam nebuvo tekę dirbti sunkaus darbo. Tačiau jis pasisakė jaučiąs, jog kančios apvalė jo širdį dvasiškai. Drauge išbuvome apie tris savaites. Paskiau Indesas buvo paguldytas į stovyklos ligoninę, kur 1954-ųjų sausį mirė. Jo bevardis kapas tebėra kažkur nesibaigiančiame subarktiniame miške. Indesas mirė būdamas ištikimas krikščionis ir laukia prikėlimo.

Atgauta laisvė ir kelionė į namus

1956-aisiais į mūsų stovyklą peržiūrėti kalinių bylų buvo atsiųsta Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija. Kai pasirodžiau komisijai, atsakingas generolas paklausė: „Ką veiksi, atgavęs laisvę?“

„Pagyvensim — pamatysim“, — atsakiau.

Man liepė išeiti iš kambario ir, kai vėl buvau pakviestas, generolas tarė: „Tu — pikčiausias Tarybų Sąjungos priešas, — ideologinis priešas.“ Paskui pridūrė: „Paleisime tave, tačiau seksime.“ Laisvę atgavau 1956 metų liepos 26-ąją.

Dvi dienas viešėjau pas brolius ukrainiečius netoli Taišeto esančiame Sujetikos kaime, į kurį jie buvo ištremti 1951 metais. Vėliau keturioms dienoms apsistojau Tomsko srityje, kur buvo ištremta motina. Iš geležinkelio stoties į Grigorjevkos kaimą ėjau 20 kilometrų. Čia sąlygos, pasirodo, buvo net blogesnės už tas, kuriomis daugelis gyveno lageriuose! Mano seserį Leidą paleido iš lagerio Kazachstane ir prieš kelis mėnesius ji atvyko į tą vietovę, kad būtų su mama. Grįžti į Estiją Leida dar negalėjo, nes buvo atimtas jos pasas.

Spaudimas Estijoje

Po kurio laiko sugrįžau į Estiją ir nuvykau tiesiai į tėvų ūkį. Paaiškėjo, jog kažkas Sibire sakė teisybę: valdžia sugriovė visus mūsų pastatus! Po kelių dienų susirgau poliomielitu. Ilgai išgulėjau ligoninėje, gydžiausi ir vėliau; ligi šiol vaikštau raišuodamas.

Netrukus gavau darbą Letsės durpių bendrovėje, kurioje buvau dirbęs 1943-iųjų vasarą. Per bendrovę gavau butą, ir 1956-ųjų gruodį grįžusios iš tremties mama su Leida apsigyveno pas mane Letsėje.

1957-ųjų lapkritį vedžiau Elą Kikas, neseniai grįžusią iš Sibiro lagerio. Po dviejų mėnesių persikėlėme į Tartu, kur įsigijome nedidelį butelį nuosavame name. Galų gale pavyko įsidarbinti vairuotoju Tartu rajono vartotojų kooperatyve.

Būdamas Sibire, iš rusų kalbos į estų buvau išvertęs dešimt Sargybos bokšto studijų straipsnių ir parsivežiau juos namo. Vėliau gavome knygą „Nuo prarastojo iki sugrąžintojo Rojaus“, kurią irgi išvertėme į estų kalbą. Paskiau perrašinėjome ją mašinėle. Tuo laiku vis dar persekiojo KGB. Kadangi gerai žinojome jų sekimo metodus, visada buvome budrūs ir atsargūs, tarsi medžiojami gyvuliai.

KGB taikiniai

Septintojo dešimtmečio pradžioje KGB pradėjo šmeižikišką kampaniją prieš Liudytojus. Mes su žmona buvome pagrindiniai taikiniai. Laikraščiai pradėjo spausdinti šmeižikiškus straipsnius; buvome plūstami per radiją bei televiziją. Du kartus KGB mano darbovietėje surengė mitingus. Be to, Estijos teatre, Taline, profesionalūs aktoriai vaidino apie mane satyrinę komediją. Tos aplinkybės man priminė Dovydo žodžius: „Tie, kurie sėdi vartuose, kalba prieš mane ir geriantys vyną dainuoja apie mane“ (Psalmių 69:12, Brb red.).

Tos pastangos pažeminti mus tęsėsi iki 1965-ųjų metų; tada Tartu darbininkų sveikatos apsaugos namuose buvo surengtas paskutinis susitikimas. Ten buvome mudu su Ela, KGB agentai ir pilnutėlė salė žmonių. Kelis kartus, kai Ela atsakinėjo į klausimus, publika atsakė plojimais. Akivaizdu, jog žmonės palaikė mūsų pusę. KGB agentai dėl to buvo nusivylę ir įpykę.

Numalšintas dvasinis alkis

Nors komunistai ir stengėsi sustabdyti mūsų literatūros platinimą, maždaug po 1965-ųjų mes palyginti gerai galėjome aprūpinti savo brolius. Tačiau slaptas vertimo darbas, o paskiau spausdinimas slėptuvėse reikalavo daug laiko bei energijos. Kartą, kalbėdamas apie mano pogrindinę veiklą ir literatūros pervežimo būdą, vienas KGB agentas pasakė: „Tu, Tomai, — kaip lagaminas su dvigubu dugnu.“

Mūsų sueigos, žinoma, turėjo būti rengiamos slapta, nedidelėmis grupelėmis. Skelbiama buvo neformaliai. Broliai bet kuriuo metu turėdavo būti pasiruošę kratai savo namuose. Todėl Sargybos bokšto bendrijos literatūrą slėpti reikėjo labai rūpestingai. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis atrasta nemažai tokių, kurie pamilo Biblijos tiesą ir stojo Karalystės pusėn.

Kai devintajame dešimtmetyje Tarybų šalies vadovas Michailas Gorbačiovas pradėjo savo reformas, gavome daugiau laisvės tarnauti Dievui. Pagaliau 1991 metais Tarybų Sąjunga žlugo ir Jehovos Liudytojai buvo legalizuoti. Dabar Tartu yra keturi susirinkimai, ir neseniai buvo užbaigtas Karalystės salių kompleksas. Šiandien Estijoje tarnauja daugiau kaip 3800 Liudytojų; prieš gerą pusę šimtmečio, kai aš pradėjau skelbti, jų buvo galbūt 40 ar 50.

Teikiantis pasitenkinimo krikščioniškas gyvenimas

Stojęs tarnauti Jehovai, niekada neabejojau savo sprendimo teisingumu. Žvelgiu į praeitį kupina pasitenkinimo širdimi ir džiaugiuosi matydamas, kad Jehovos organizacija sparčiai juda į priekį ir kad vis daugiau žmonių nori jam tarnauti.

Esu labai dėkingas Jehovai, kad jo meilė ir globa palaikė mano žmoną ir mane tiek daug metų. Jehovos teisinga sistema čia pat ir tai teikia mums dvasinių jėgų. Apmąstydami, kaip nuostabiai išaugo Jehovos garbintojų skaičius, išties esame tvirtai įsitikinę, jog kentėjome ne veltui (Žydams 6:10; 2 Petro 3:11, 12).

[Žemėlapis 12, 13 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Žemėlapis, žymintis du mėnesius trukusią kelionę iš Talino į liūdnai pagarsėjusį Norilsko lagerį

Talinas

Pskovas

Sankt Peterburgas

Permė

Jekaterinburgas

Novosibirskas

Krasnojarskas

Dudinka

Norilskas

ŠIAURĖS SPEIGRATIS

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 14 puslapyje]

Artūras Indesas — ištikimas krikščionis kankinys

[Iliustracija 14 puslapyje]

Kaliniai Sibire 1956 metais. Aš — ketvirtas iš kairės paskutinėje eilėje

[Iliustracija 15 puslapyje]

Mudu su žmona priešais buvusį KGB štabą, kuriame mus dažnai tardydavo